Geografijos vaidmuo Rusijos istorijoje
Beveik aštuonis šimtmečius Rusija buvo įstrigusi praradimų cikle: ji pakildavo iš chaoso, sustiprėdavo kaip regioninė ar kartais net globali galia, tapdama agresyvi, kai sistema ima braškėti, paskui nusilpdavo, kad vėl pakiltų. Šis ciklas – tai ne tiek politinis pasirinkimas, kiek geografinių sąlygų rezultatas. Žvelgiant iš geografinio taško, Rusija gyvuoja turėdama iš prigimties silpnas pozicijas. Ji yra didžiausia pasaulio valstybė, apimanti 13 laiko zonų. 75 proc. šalies sudaro gyventi netinkama tundra. Jūrų prekyba su Rusija taip pat yra apsunkinta, nes ji turi tik vieną šiltųjų vandenų uostą Juodojoje jūroje.
Be to, centrinė Rusija, jos širdis – nuo Sankt Peterburgo per Maskvą iki Volgos regiono – tai lygumos, pažeidžiamos iš visų pusių. Tai verčia Rusiją plėsti savo ribas ir įtaką, kad būtų sukurta buferinė zona tarp jos centrinės dalies ir konkuruojančių regioninių galių. Kaip teigė Jekaterina Didžioji, „aš neturiu kitų būdų apsaugoti savo ribų, kaip tik jas plėsti“. Ilgiausiai tokia ekspansija truko per sovietinį laikotarpį, kai Rusijos širdis buvo pridengta Sibiru, 14 kitų sovietinių respublikų ir septyniomis Rytų bloko šalimis.
Už savo įtakos plėtimą Rusija moka milžinišką finansinę, politinę ir socialinę kainą. Per sovietinį laikotarpį Maskva centralizavo visos sovietinės erdvės kontrolę, subsidijavo sovietinių respublikų ekonomiką ir kontroliavo gana mišrią jų populiaciją. Bendro Sovietų Sąjungos vidaus produkto apimtis buvo lygi pusei JAV BVP, nors abi valstybės turėjo maždaug tiek pat gyventojų. Iki paskutinio Sovietų Sąjungos egzistavimo dešimtmečio Vakarų žvalgybos teigė, kad pusė sovietų gamybos tenka karinei pramonei, nekuriančiai vartojimo produktų. Iš čia ir dilema: kad išgyventų, Rusija turi plėstis, bet tas plėtimasis nėra paremtas ekonomiškai, o tai veda prie kolapso.
Nesibaigiantis ciklas
Rusijos ciklą grubiai galima suskirstyti į tris dalis: kolapsą (nusilpimą), atsigavimą ir trapų stabilumą. Jis prasideda nuo katalizatoriaus, kuris skatina valdžios griuvimą, ardo socialinę tvarką ir veda prie kolapso. Istoriškai tai vyko daugeliu formų. XIII amžiuje tai buvo mongolų invazija; XVII a. – visuotinė suirutė; XX a. – Rusijos revoliucija, Sovietų Sąjungos žlugimas ir 1998 m. nemokumo krizė.
Po kolapso ateina tolimesnė Rusijos ciklo dalis – atsigavimas. Tipiniu atveju valdžia (sistema), vadovavusi krizės metu, transformuojasi į kažką nauja, paprastai – su stipria asmenybe priešakyje. Šis asmuo stengiasi sukurti stabilią sistemą, kurioje Rusija gali konsoliduotis vidujai ir surinkti aplink save kaimynines šalis. Taip pat šis asmuo skatina nacionalinio identiteto jausmus, padedančius rusams ir periferijos gyventojams vienytis bendro patriotizmo pagrindu.
Pavyzdžiu gali būti Ivanas III, kuris atsikratė mongolų jungo ir suvienijo Rusiją; pirmasis Romanovų caras Michailas I, XVI amžiuje išvedęs Rusiją iš pilietinių karų suirutės; „didieji“ – Petras ir Jekaterina, kurie pavertė Rusiją globalia imperija; Vladimiras Leninas, Rusiją pavertęs Sovietų Sąjunga; ir, be abejo, Vladimiras Putinas, kuris po Sovietų Sąjungos žlugimo skelbia apie klestėjimą.
Tačiau nė vienas iš jų nepajėgė susidoroti su geografiniais Rusijos iššūkiais. Visus juos įveikė problemos, susijusios su bandymais konsoliduoti Rusiją plečiant jos įtaką, o tai praktiškai vedė į jų pačių žlugimą. Kai atsiranda neišvengiami įtampos židiniai – politiniai, socialiniai, saugumo ar ekonominiai, – Maskva ima stiprinti spaudimą šalies viduje ir veikti agresyviau už savo sienų.
Vadovai, kitados atrodę kaip Rusijos gelbėtojai, yra nušalinami arba evoliucionuoja į labiau autoritarinius lyderius, agresyviai ginančius Rusijos pasienį ir veikiančius kaimyninėse valstybėse. Tai yra trapaus stabilumo amžius: vadovams pritrūksta to stabilumo, kuriuo džiaugėsi jų pirmtakai, todėl trūksta ir laiko atsidėti šalies konsolidavimui bei nacijos stiprinimui.
Brutalūs vadovai dažnai iškyla yrančiose sistemose. Žymiausias trapaus stabilumo laikotarpio lyderis buvo sovietų vadovas Josifas Stalinas. Panašiai siaučiant sausroms ir badmečiams Ivanas III ir jo įpėdinis – Ivanas IV Žiaurusis valdė sėkmingai, tačiau griežtai ribojo žmonių judėjimo laisvę, įsitraukė į karus su Lenkijos-Lietuvos valstybe, o tai po jo mirties šalį atvedė prie pilietinių karų.
Istorijoje vidinis ir išorinis spaudimas pirmiausia veda prie politinės, ekonominės, socialinės ir užsienio politikos stagnacijos, paskui sistemos nesėkmės priverčia imtis transformacijos. Kartais tokios transformacijos yra tiesiog politinės, kaip po Stalino pereinant prie Chruščiovo; kitais atvejais visa sistema pasineria į chaosą, kaip po Rusijos imperijos ar Sovietų Sąjungos žlugimo. O paskui ciklas prasideda iš naujo.
Putino ciklas
Putino ir jo vyriausybės iškilimas ir išsilaikymas atitinka Rusijos istorinį ciklą. Žlugus sovietams, Rusija prarado kaimyninių šalių kontrolę, pasinėrė į chaosą. Nepavykę bandymai pereiti į rinkos ekonomiką – vadinamoji šoko terapija – vedė prie radikalios privatizacijos ir oligarchų iškilimo, tai, savo ruožtu, lėmė BVP sumažėjimą 40 proc. ir 1998 m. finansų krizę. Politinis vaizdas buvo ne ką geresnis. Vyriausybė buvo sudaryta iš tuzino partijų atstovų su skirtingomis sampratomis apie sutarimą naujoje politinėje sistemoje. Toliau silpnėjo saugumo tarnybos ir kariuomenė. Daugelyje Rusijos regionų buvo girdėti užuominų apie atsiskyrimą, tarp Maskvos ir Čečėnijos vyko brutalus karas.
1998 m. Jelcinas Federalinės saugumo tarnybos vadovu paskyrė Putiną, biurokratą iš Sankt Peterburgo. Putinas ir jo kadrai iš Peterburgo (buvę KGB agentai) ėmėsi ryžtingų žingsnių spręsdami įvairias problemas, ir kitais metais Putinas jau buvo premjeras. Juo tapęs toliau stiprino slaptąsias tarnybas ir kariuomenę, ultimatyviai nurodė Rusijos regionams remti vyriausybę finansiškai bei politiškai ir baigti kalbas apie galimą atsiskyrimą. Putino veiklos efektyvumas padėjo įtikinti Maskvos elitą jį palaikyti, ir galų gale jis pakeitė Jelciną, tapdamas prezidentu.
Tuo metu į Putiną buvo žiūrima kaip į didįjį reformatorių, konsoliduojantį šalį ekonomiškai, politiškai ir socialiai. Jis suvaržė oligarchus, dalį jų aktyvų, ypač energetikos sektoriuje, perimdamas valstybės naudai. Jis modifikavo politinį procesą, paremdamas vieną partiją ir perimdamas jos kontrolę, taip pat sukurdamas opozicines partijas, kuriomis galėjo manipuliuoti. Jis suvaldė Šiaurės Kaukazą, suskaldęs regiono karines grupuotes ir sukurdamas sau lojalią Čečėnijoje, o tai padėjo jam baigti Antrąjį Čečėnijos karą. Bet turbūt svarbiausia – jis sudarė socialinį susitarimą su Rusijos žmonėmis dėl šalies stabilizavimo ir ekonomikos kilimo.
Pradžioje sekėsi: nuo 2004 m. pradėjo kilti energijos šaltinių kainos, gamtinių dujų poreikis Europoje. Į Rusiją plaukė valiuta, tarp 2000-ųjų ir 2009-ųjų šalies BVP išaugo dešimteriopai. Rusų gyvenimo lygis pakilo keturgubai, o realiosios pajamos – 160 procentų. Dvigubai sumažėjo nedarbas ir neturtingųjų skaičius. Bet kartu su pajamomis didėjo ir karinės išlaidos: valdant Putinui jos išaugo beveik keturgubai.
Didžiąją Putino valdymo laiko dalį Rusijos ekonomika ir finansai buvo santykinai stabilūs. Tai leido Maskvai skirti dėmesį kaimyninėms šalims siekiant susigrąžinti įtaką ten, kur ji buvo prarasta suirus Sovietų Sąjungai. NATO ir ES išsiplėtė į kai kurias buvusias Varšuvos pakto ir sovietų valstybes, bet, JAV įsibrovus į Afganistaną ir Iraką po rugsėjo 11-osios teroro aktų, Maskva kai kurioms kaimynėms tapo patraukli, tai leido jai plėsti savo įtaką už šalies ribų.
Siekdama priešintis NATO, Rusija 2002 m. sukūrė savą saugumo aljansą – Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją. Manipuliuodama energijos išteklių tiekimo pertrūkiais Maskva pasiekė, kad Ukraina ir Gruzija nebūtų pakviestos į NATO. Paskui, 2008 m., Rusija įsibrovė į Gruziją, o NATO nesureagavo. 2010 m. Maskva privertė ukrainiečius išsirinkti Rusijai palankų lyderį. Nuo 2010 iki 2015 m. Maskva sudarė ekonominę sąjungą su Kazachstanu ir Baltarusija, išplėtė ją į Kirgiziją ir Armėniją.
Vakarai vaizdavo Putiną kaip grobuonį, o Rusiją – kaip agresorę, tačiau rusai garbino žmogų, kuris jų šalį vėl pavertė regionine ar net globalia galybe. Putinas vykdė savo socialinį susitarimą, žmonės jį mylėjo.
Silpnėjimo ženklai ir kita fazė
Nors Putinas populiarus, jo režimas ima rodyti silpnumo ženklų, didėja grėsmė Rusijos stabilumui ir išorinei įtakai. Atrodo, kad ciklas nenutrūko. 2014 m. Rusija patyrė keletą smūgių. Pirma, buvo nuversta jai draugiška Ukrainos vyriausybė, o jos vietoje Kijeve atsirado Vakarams palankūs vadovai. Maskva bandė kurstyti Ukrainos piliečius prieš vadinamąjį „Vakarų sąmokslą“, bet tos pastangos tik atskleidė Rusijos galios ribotumą. Dabar jos įtaka ribojasi tik dalimi Rytų Ukrainos, valdomos jos išlaikomų separatistų.
Rusijos veiksmai Rytų Ukrainoje suvienijo ES ir JAV įvesti Rusijai ir jos pareigūnams sankcijas. Tuo tarpu krito naftos kainos, šio kritimo ir konflikto Rytų Ukrainoje kombinacija 2014 m. daugiau nei 50 proc. sumažino užsienio investicijas. Per 2015 m. užsienio investicijos nukrito beveik iki nulio. Rusijos rublis per 2014 m. prarado 40 proc. savo vertės ir liko nestabilus, iš šalies 2014 m. pasitraukė 160 milijardų JAV dolerių kapitalo, o 2015 m. – dar 85 milijardai.
Rusijos žmonės priima ekonominių sunkumų smūgį. Be rublio nuvertėjimo, 25 procentams rusų buvo sumažintas atlyginimas, 15 proc. prarado darbo vietą. Vidutinis atlyginimas nukrito žemiau nei 450 dolerių per mėnesį, o tai mažiau nei Kinijoje, Rumunijoje ar Serbijoje. Vidutinis rusas maistui dabar išleidžia daugiau nei pusę savo atlyginimo, daugiau nei pusė rusų mano, kad jų ekonominė padėtis ateityje blogės.
Pastaroji recesija Rusijoje skiriasi nuo 2008–2009 m. ekonominės krizės, kuri buvo pasaulinės finansų krizės dalis. Be to, ji vyksta kartu su užsienio politikos praradimais Ukrainoje ir santykių su Vakarais atšalimu bei tarptautine izoliacija. Kremlius kartais atgauna žmonių palaikymą, kaip po Krymo aneksijos ar intervencijos į Siriją, bet šios akcijos sustiprina patriotizmą tik kuriam laikui.
Ekonominė ir užsienio politikos krizė ima slėgti Putino režimą, versdama Rusijos vadovą tapti vis labiau autoritariniu. Net Ivanas Žiaurusis pradžioje buvo populiarus, kai vykdė savo senelio priesaką paversti viduramžišką Rusiją didžiule imperija. Rusiją tuo metu slėgė badmečiai ir pralaimėti karai, tačiau ne tik tai vertė Ivaną IV tapti Žiauriuoju. Putiną gali ištikti toks pat likimas. Jis susiduria su panašiomis dilemomis ir netrukus tam, kad Rusijoje būtų išlaikytas stabilumas ir apsaugotos jos sienos, turės priimti griežtus sprendimus.
Valiutos atsargos mažėja, politinis, saugumo ir verslo elitas siekia turtų ir galios. Anksčiau Putinas sugebėjo valdyti tuos valdžios ir turtų mėgėjus, bet per pastaruosius dvejus metus elitas nusišalino, galingiausią šalies žmogų palikdamas vieną su šalies problemomis. Didėjant susirūpinimui, kad tie nusišalinę veikėjai gali susivienyti prieš jį, Putinas aplink save telkia lojalius asmenis, neturinčius realių galių. Vis labiau abejodamas kariškių ir saugumo tarnybų atstovų lojalumu, Rusijos vadovas susikūrė karinę struktūrą – Nacionalinę gvardiją, turinčią 400 tūkst. jam asmeniškai pavaldžių karių.
Dėl savo populiarumo Putinas Rusiją geležiniu kumščiu valdo jau 16 metų, bet ši galimybė silpnėja. Per pastaruosius dvejus metus pasitikėjimas vyriausybe nuo 66 proc. nukrito iki 26 proc., o asmeninis Putino reitingas sumažėjo nuo 88 proc. iki 74 procentų. Piliečių dalyvavimas rugsėjį vykusiuose parlamento rinkimuose buvo mažiausias per posovietinį laikotarpį. Putinas turėjo galimybę klastoti rinkimų rezultatus, kad jo partija – „Vieningoji Rusija“ – gautų absoliučią daugumą ir, siekiant išlaikyti valdžią, būtų galima prastumti nepopuliarius įstatymus. Spaudžiama vis labiau autoritarinio vadovo, vyriausybė priėmė keletą drakoniškų sprendimų, tarp jų – draudžiančių žmonėms atvirai reikšti nepasitenkinimą.
Šie vidiniai iššūkiai kaupiasi ir kaip spaudimas šalies sienoms. Rusijos intervencija į Ukrainą tampa įšaldytu konfliktu. Vakarai taiko sankcijas Rusijai, dėl intervencijos į Siriją kalba apie jų išplėtimą. NATO toliau stiprina pozicijas Rusijos kaimynystėje, o per pastaruosius kelis mėnesius Maskvos pastangos įgyti svertų derybose su Vakarais dėl Ukrainos ir Sirijos patyrė nesėkmę. Derybose su Vakarais Rusija gali grasinti karo veiksmais, bet šie grasinimai dar labiau didina jos izoliaciją.
Negalima teigti, kad Rusija yra prie kolapso slenksčio, tačiau ji artėja prie kitos savo ciklo fazės, per kurią šalis bus lengvai pažeidžiama ir didės jos agresyvumas. Todėl Putinas stengsis laikytis išgyvenimo, o ne jėgos pozicijų. Kurį laiką Rusija gali virti savo kompromisinėse sultyse, bet ciklas turės vystytis toliau ir prasidės kita – transformacijos – fazė.
