Europa turi atsakyti į rimtą iššūkį – Vladimiro Putino pasitraukimą iš prezidento pareigų. Po Boriso Jelcino atsistatydinimo ir V. Putino atėjimo į valdžią Rusijoje susiformavo įtakingų, beveik be išimties niekieno nerinktų žmonių klanas.
Jie buvo paskirti vadovauti praktiškai visoms svarbiausioms šalies institucijoms – ne tik valdžios įstaigoms, bet ir stambioms privačioms kompanijoms, kurios atsirado po B. Jelcino laikais įvykdytos privatizacijos, rašo Lenkijos savaitraštis „Wprost“.
Vampyriškas komunizmas
Nepaisant to, kad komunizmas „mirė“ tuo pat metu, kai subyrėjo Sovietų sąjunga, valstybė, jos valdžios aparatas ir įmonės tebėra „komunistinių vampyrų“ – buvusios epochos atstovų – rankose, rašo „Wprost“. Terminą „vampyriškas kapitalizmas“ pasiūlė Karlas Marksas, rašęs apie korporacijas, kurių veikla „tik šiek tiek malšina darbo pasaulio kraują siurbiančio vampyro troškulį“, ir apie tai, kad „vampyras nenusiramins, kol nepasieks paskutinio raumens, sausgyslės ir paskutinio kraujo lašo“. Pasak savaitraščio, tai, ką Putinas sukūrė Rusijoje – vampyriško komunizmo visuomenė, kurioje vampyrai siurbia valstybės žinybų ir privačių korporacijų kraują, po savęs palikdami išsemtas, bejėgiškas struktūras. Beveik visi šie nauji, valdžią savo rankose sutelkę žmonės (vadinamieji „siloviki“) – buvę „čekistai“. Anuomet jie dirbo sovietų saugumo organuose – KGB, GRU, o vėliau MVD, FSB. Atėjus Putinui jie galutinai įsitvirtino valdžios olimpe. Jo valdymo metais „čekistai“ – visų pirma iš prezidento gimtojo miesto Sankt Peterburgo – atvirai ėmė valdžią į savo rankas tapdami ministrais, vyriausybės narių ir prezidento patarėjais, gubernatoriais, bankininkais ir politikais. Suskaičiuota, kad įtakingose Rusijos valstybės pozicijose yra 6 tūkstančiai paskirtų „čekistų“, Būtų galima paklausti: o ar blogai, kad valdžia Rusijoje sutelkta žmonių iš „jėgos struktūrų“ rankose? Juk niekieno nerinkti „valdovai“ visada parazitavo Rusijoje – nuo lažo, bojarinų ir carų laikų iki politinių komisarų ir šiandieninių oligarchų, pastebi savaitraštis. Šiandien galima pridurti, kad kartu su rusų tauta kenčia ir Vakarų investuotojai bei ekonomika. Kilo grėsmė energetiniam Vakarų saugumui. Jei istorinis „siloviki“ kelias žadina smalsumą, tai dabartinė jų veikla – rimtą susirūpinimą.
Planuotojai iš KGB
1990 m. Rusija pateko į labai pavojingą padėtį.Daug gamtos turtų turinti šalis negalėjo jų parduoti. Stipri jos kariuomenė be šūvio traukėsi iš Rytų Europos. Bankinė sistema buvo nelikvidi, nes visas kapitalas kaip ir anksčiau buvo sukoncentruotas Maskvoje, regioniniai bankai neegzistavo. Tarp daugelio krizių, kurias teko išgyventi Rusijai, pati rimčiausia buvo maisto krizė.
Krizės įveikimo planą sukūrė KGB vadovybė, rašo „Wprost“. Pirmoji jo dalis buvo skirta tam, kaip pritraukti Vakarų kapitalistus, kad jie padengtų gamybinių pajėgumų paleidimo kaštus. Kapitalistai turėjo mokėti už žaliavas, pasiruošimą gamybai, transportą ir taip įgydavo teisę pardavinėti pagamintą produkciją pasaulinėje rinkoje. Be to, jie turėjo mokėti savotišką rinkliavą už pačią prekių gamybą. Tokia sistema galėjo veikti tik laisvos nacionalinės valiutos apyvartos, kuri turėjo išjudinti mokėjimų sistemą ir nustatyti kainas, sąlygomis. Tačiau nebuvo jokio valstybinio mechanizmo, kuris būtų leidęs visa tai įgyvendinti.
Planuotojai iš KGB pasirinko ambicingą, bet rizikingą sistemą. Jie užmezgė bendradarbiavimą su nedidelėmis, po visą šalį išsibarsčiusiomis nusikaltėlių gaujomis, kurios turėjo sukurti ekonomiką, „lygiagrečią“ valstybinei. Buvo plačiai atkelti vartai į pasaulio rinkas besiveržiantiems rublių srautams, kad už pusvelčiui superkamus rublius būtų galima įsigyti konvertuojamos valiutos ir taip priversti veikti vadinamąją rublių pompą pačioje Rusijoje.
Pinigų apyvartai su užsieniu užtikrinti buvo sukurtas „Menatep“ bei kiti vadinamieji naujieji bankai. Jiems vadovavo jauni žmonės, kuriems buvo patikėtas pinigų pervedinėjimas. Po nepasisekusio bandymo nuversti Gorbačiovą KGB teko slėpti tokią savo veiklą. Todėl buvo parinkti keli jauni ir talentingi žmonės, galintys veikti „firmos“ vardu. Pasak leidinio, tarp jų buvo ir Michailas Chodorkovskis. 1992 – 1998 m. Chodorkovskio bankas „Menatep“ vykdė visas svarbiausias pinigų pervedimo į Rusiją ir iš jos operacijas. Žmonių iš žvalgybos valdomas ir kontroliuojamas „Menatep“ taip pat padėdavo ir organizuotų nusikaltėlių gaujoms, teikdamas jiems įgaliojimus, kuriuos anksčiau buvo rezervavusi valstybė. Iš pradžių jaunieji „Menatep“ bankininkai teikė finansines paslaugas mafijozų gaujoms iš Solncevo, Liubereco, Izmailovo. Per gangsterį ir finansininką Semioną Mogilevičių „Menatep“ pumpavo valiutą ir investavo kapitalą iš pradžių Vengrijoje, o vėliau JAV. Tas pats bankas keitė valiutą Grigorijui Lučianskiui iš „Nordeks“ ir pervedinėjo milžiniškas sumas į Amerikos bankus. Viską, ką darė Chodorkovskis, kontroliavo tie patys žmonės, kurie vėliau jį įkišo į kalėjimą. „Čekistai“ veikė visuose „Menatep“ banko, o vėliau ir naftos kompanijos „Jukos“ valdymo lygiuose. „Menatep“ buvo ryšininkas su nematoma Rusijos vyriausybe, rašo „Wprost“.
Pirmasis Putino darbas, kurio jis ėmėsi pasitraukęs iš KGB – prekybos metalais priežiūra, kurią jam pavedė tuometinis Peterburgo meras A. Sobčiakas. Pirmąją metalų išvežimo iš Sankt Peterburgo sutartį pasirašė Vladimiras Putinas, o ją savo parašu patvirtino Viktoras Zubkovas, dabartinis Rusijos premjeras. Kai sistema pradėjo veikti, o metalų bei naftos gavyba ir pardavimas įėjo į vėžes, tuo tikslu sukurtos firmos dalį pelno pasiliko sau. Taip Rusijoje buvo pakloti kapitalizmo pamatai. Palengva Rusija darėsi vis mažiau priklausoma nuo mafijos, o taip pat ir nuo Vakarų kapitalistų. Rusai grąžino į šalį rublius ir daugelyje privatizacijos lygių juos reinvestavo.
„Vampyriško kapitalizmo“ pasekmes skaudžiausiai pajuto Rusijos kaimynės, ypač prekybos energijos ištekliais (nafta, anglys ir dujos) srityje. Ukraina iki šiol yra „siloviki“ manipuliacijų auka, o Lietuva prarado naftos tiekimą naftos perdirbimo gamyklai Mažeikiuose. Talino uostas, kuriame neseniai buvo pastatytas šiuolaikinis anglies terminalas, buvo priverstas nusileisti Rygai, per kurią dabar vykdomas rusiškų anglių eksportas. Einant į pabaigą antrajai Putino kadencijai spaudimas kaimynams sustiprėjo, o manevrai sugriežtėjo. Stipresnė tapo ir kova tarp „siloviki“ grupuočių.
Klanų karai
Putinas bando slopinti klanų konfliktus, teigia „Wprost“. Jis pasinaudojo Kremliuje surengtomis iškilmėmis savo 55-mečio proga, kad pasikviestų pačius žymiausius „siloviki“ iš įvairių grupuočių ir taip pademonstruotų korporatyvinę Rusijos valdančiųjų vienybę. Dabar Putinas stumia naują klaną, kuriam vadovauja premjeras Viktoras Zubkovas ir jo žentas, gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas, kuris anksčiau niekada nepriklausė „čekistų“ brolijai, tačiau turi tvirtą užnugarį biurokratinėje sistemoje – mokesčių tarnybose ir finansinės kontrolės sektoriuje. Tačiau besikivirčijančias frakcijas, kurios jau nepajėgia slėpti nesutarimų, nuraminti sunku. Informacija apie aferas, areštus, žmogžudystes ir pasikėsinimus patenka į žiniasklaidą. Kova dėl valdžios Rusijoje 2008 m. gali dar labiau paaštrėti pasibaigus antrajai ir paskutiniajai pagal konstituciją prezidento kadencija. Pagal vieną versiją konkuruojančios stovyklos jau užsiima pozicijas, numatydamos, kad Putinas nebesiims arbitro vaidmens. Žinomas politikos analitikas Stanislavas Belkovskis rašo, kad „elito kovos iškilo į paviršių. Ne visi mano, kad Putinas garantuotai liks valdžioje, nors šiuo metu jis bando išlaikyti pusiausvyrą tarp kovojančių frakcijų.“ 2007 m. spalio 18 d. Putinas žurnalistams pareiškė, kad politinė sistema Rusijoje artimiausius 15 – 20 metų turi būti valdoma „rankiniu režimu“. Tokie žodžiai patvirtina, kad prezidentas stengiasi įtvirtinti Rusijoje autoritarinį kapitalizmą. Tai atitinka generalinį „siloviki“ planą, pagal kurį autoritariniam kapitalizmui Rusijoje turi vadovauti valstybės aparatas, o Vakarų atžvilgiu turi būti vykdoma griežta politika.
„Siloviki“, nors ir galingi, visgi buvo priversti sudaryti sąjungą su milžiniška valstybės biurokratų klase, kurią atstovauja vadinamoji valdžios partija „Vieningoji Rusija“, laimėjusi neseniai įvykusius rinkimus. Kad galėtų ir toliau kontroliuoti biurokratiją, spec. tarnybų žmonės naudojasi patikrintu pasirinktinių represijų metodu ir naudoja įvairiausių lygių valdininkų – nuo departamentų vadovų iki 49 sričių gubernatorių – įbauginimą.
Tylioji kontrrevoliucija
„Siloviki“ klanai naudojasi ir nusikalstamos veiklos teikiama nauda, rašo „Wprost“. Kai kuriais vertinimais iki 30 proc. Rusijos ekonomikos kontroliuoja organizuotų nusikaltėlių grupuotės, o didelę nelegaliai gauto kapitalo dalį rusų mafijozai išleidžia teisėsaugos pareigūnų papirkinėjimui. Net Putinas 2006 m. atvirai pripažino, kad „mūsų teisėsaugos organai visiškai korumpuoti“. Tokių sąjungininkų padedami ir manipuliuodami kitomis šiuolaikinės Rusijos jėgomis, Putino „siloviki“ sugebėjo ne tik užvaldyti šalį, bet netgi pelnyti tam tikrą šalies gyventojų palankumą. Padėjo jų sukaupti milžiniški turtai, kuriuos sukrovė vis didėjančios pasaulinės energijos išteklių kainos. Turtai jiems suteikė galimybę vykdyti populistines programas ir netgi padidinti rusų gyvenimo lygį.
Radijo stotyje „Svoboda“ dirbantis Viktoras Jasmanas pabrėžia, kad tikroji „siloviki“ paslaptis – sumanus ir tikslingas „minkštos įtakos“ naudojimas. Italų politikos teoretikas Antonio Gramsci rašė, kad Rusijos valdančioji klasė valdžią užsitikrina ne tik naudodama prievartą prieš pavaldinius, bet ir bandydama pajungti nacionalinę savimonę „kultūrinei hegemonijai“. Per praėjusį dešimtmetį „siloviki“ pateikė beveik chrestomatinį šios abstrakčios idėjos realizavimo pavyzdį. Rusijoje jie įvykdė „tylią kultūrinę revoliuciją“, kurios rezultatai buvo pribloškiantys. Jie sistemingai kompromitavo ir stengėsi nuvertinti liberalias vertybes, standartus ir demokratinius institutus, kuriuos paskutinįjį XX a. dešimtmetį masiškai rėmė rusai. To buvo siekiama vykdant represijas prieš žurnalistus ir politikus (įskaitant ir jų žudymą), kurie jų atžvilgiu buvo nusiteikę priešiškai. Jiems pavyko „išplauti smegenis“ nemažai jaunimo daliai, kuri mažai beprisimena Sovietų sąjungos laikus. Jaunimas įtikinėjamas, kad būtent „siloviki“ kontroliuoja darbo vietas, profesinę karjerą ir sėkmę versle bei valstybės tarnyboje.
Drakulos apsiaustas
Ar žmonių iš specialiųjų tarnybų kuriamas Rusijos ateities modelis patvarus? Nebūtinai, rašo „Wprost“. „Siloviki“ gebėjimas sutelkti valdžią savo rankose pirmiausia susijęs su šiuo metu aukštomis energijos išteklių kainomis. Jų sistema naudojasi didelėmis grynųjų pinigų atsargomis. Tačiau tai, kad tokie milžiniški resursai išlieka jų rankose, yra didžiausia sistemos yda, nes neįmanoma užtikrinti efektyviausio grynųjų pinigų naudojimo. Rusijos infrastruktūra – geležinkeliai, automobilių magistralės, vamzdynai – reikalauja neatidėliotinų investicijų. Tuo tarpu „siloviki“ nenori pinigų leisti „tuščiai“. Rusija išgyvena rimtą demografinę krizę, transporto ir apdirbamosios pramonės sektoriuose sunku rasti kvalifikuotos darbo jėgos. Paprasčiausiai nepakanka žmonių. Net jei rusai nuspręstų skirti pinigų, tarkime, skylėtiems naftotiekiams Kolos pusiasalyje sulopyti, būtų sunku rasti specialistų ir darbininkų, kurie galėtų tai padaryti, teigia savaitraštis.
Tradicinė rusų ksenofobija trukdo įdarbinti iš užsienio atvykusius darbininkus, o be to neįmanomos rimtesnės permainos šalies infrastruktūroje. Užsienio bendrovės, įvaldžiusios naujausias technologijas, nenoriai imasi bendradarbiauti naftos gavybos projektuose, kurie vykdomi rūsčiomis klimato sąlygomis. Dėl priešiško rusų „naftos vampyrų“ požiūrio į Vakarų naftos bendroves bendradarbiavimas su jomis neatrodo patrauklus. Nepaisant aukštų naftos ir dujų kainų reikalai Rusijos ekonomikoje klostosi ne taip gerai, kaip bandoma vaizduoti. Infliacija siekia ne 8, o 11 – 11,5 proc. Ją šokdina didelės maisto kainos. Sociologiniai tyrimai atskleidė, kad beveik 60 proc. šeimų Rusijoje daugiau nei pusę savo pajamų išleidžia maistui, o dėl to infliacijos pasekmės neturtingiems yra dar skaudesnės. Nepaisant Putino komandos sumaniai naudojamų politinių technologijų, jo sukurta valdžios sistema jau išsėmė stabilizuojantį savo potencialą. Artėja krizė – lygiai taip pat, kaip prieš 25 metus Brežnevo epochos sąstingis tapo sovietinės eros pabaigos pradžia. Svarbiausias Rusijos ateities klausimas – tai klausimas ne apie tai, ar dabartinis režimas įveiks artėjančią ekonominę ir socialinę audrą. Tai klausimas, kokį sukrėtimą išprovokuos jo krachas.
„Siloviki“ frakcijos kovoja dėl to, kas užims Putino vietą. Šis karas, artėjant kovo mėnesį paskelbtiems prezidento rinkimams, darosi vis nuožmesnis. Specialiųjų tarnybų frakcijos startavo neblogai, atkūrė sovietinę kontrolės sistemą, grąžino aklą patriotizmą, kuris rusams atstoja gerą maistą, patogų būstą, sveikatos apsaugą ir žodžio laisvę – visa tai, ko jie tikėjosi po komunizmo atsisakymo. Tačiau rusai nesitikėjo, kad sugrįš „vampyrai“, bus įtvirtintas „vampyrinis komunizmas“ (dabar vadinamas kapitalizmu), o „Valachijos didikas“, kaip K. Marksas vadino Drakulą, Rusijoje virš blausiai spingsinčio vilties žiburėlio išskleis savo juodą apsiaustą, rašo „Wprost“.