Sovietų Sąjungos gamyklose, skirtingai nuo namų ūkių, buvo plačiai naudojami kompiuteriai. Jie padėjo sureguliuoti konvejerių, manipuliatorių, logistikos užduotis.
Dar 1971-aisiais vadovaujant inžinieriui Petrui Belianinui buvo pradėta sovietinių pramoninių robotų gamyba. Jau pirmieji bandymai parodė, kad tokie įrengimai padės sutaupyti 8-12 tūkst. rublių per metus, o tuo pačiu ir padidins gamybos efektyvumą. Todėl 80-ųjų pradžioje buvo pastatyta beveik 28 tūkst. automatizuotų gamybos linijų. Pradėta kalbėti ir apie visišką gamybos modernizaciją, žmogui minimaliai kišantis į procesą.
Kompiuterizuota gamykla
Arčiausiai pramonės ministerijos valdininkų futuristinėms svajonėms buvo Volgos automobilių fabrikas Toljatyje, kur buvo paleistos 300 linijų, įrengtų pagal paskutinį tų laikų technologijų šauksmą.
Visa ši sistema buvo valdoma kompiuteriais. Elektroninės skaičiavimo mašinos (ESM) padėjo planuoti kalendorių, logistines ir medžiagų tiekimo užduotis, darbo jėgos paskirstymą ir netgi užmokestį. Vietinės gamybos ESM ir vokiečių „robotronai“ buvo atsakingi faktiškai už visą gamyklos gyvenimą. Todėl fabrikui buvo reikalingi ne tik gamybos darbininkai, pasirengę po dvi pamainas sukti varžtus, tačiau ir matematikai su programuotojais. Darbo vietos buvo laikomos prestižinėmis – didžiausias šalyje fabrikas, kur paprasti darbuotojai gaudavo dvigubai daugiau nei tuometinis SSRS vidurkis, – 300 rublių. „Žiguliai“ be eilės taip pat daugeliui kėlė pavydą.
Programuotojo pareigos suteikė ir visai neregėtą gerbūvį: sodo namelį, valstybines premijas ir keliones į užsienį pasisemti patirties. Vadovybė taip pat nesėdėjo ant kaklo. Net ir dabar didžiuosiuose pramonės objektuose vadovai mažai ką supranta apie programavimą, o 80-ųjų pradžioje tai ir išvis labiau priminė burtažodžius, kuriuos palikdavo „tiems su didelėmis smegeninėmis“.
Būtent toks ir buvo šio straipsnio herojus Muratas Kamuchametovičius Urtembajevas, prestižinio Maskvos valstybinio universiteto auklėtinis.
Kodėl visiems galima, o man ne?
Darbindamasis į fabriką, Urtembajevas tikėjo, kad jo išsilavinimas atvers priešais bet kurias duris. Atrodė, kad garbė bei gražus gyvenimas yra visiškai šalia – užtenka ištiesti ranką. Tačiau atvykęs jis suprato, kad nebus taip paprasta – kolegos buvo ne tik ne mažiau protingi, tačiau dar ir turėjo sukaupę patirties dirbant gamybos sferoje.
Teko pradėti nuo technikos specialisto pareigų, klausytis trijų viršininkų nurodymų ir kolegų patarimų. Netiko ir finansinė situacija: matematikas taip ir negavo iš gyvenimo to, ko norėjo. Kritinės atrodė net ir smulkmenos. Vienas iš jo buvusių vadovų vėliau prisiminė istoriją, kaip Muratas pasipiktino, kai jis išdalino gautą 60 rublių premiją visiems jo darbuotojams po lygiai – 10 rublių. „Paaiškinau ir Muratui, kad negaliu jam duoti Perevalovo pažadėtų 20 rublių, nes tuomet tektų kažkam iš jo kolegų neduoti. Visi buvo puikūs specialistai, pinigų buvo mažai, visai nedaug. Kažką išskirti ypatingai – širdis nenorėjo“, – pasakojo V. Zavolkovskis.
Muratas visai nusivylė situacija. Kaip paaiškinti žmonai ir vaikams, kad nematyti ne tik užsienio „deficito“, tačiau ir buitis nusimato niūroka? Pats jaunasis specialistas nenukabino nosies ir pažindinosi su sistema iš vidaus, kad suprastų premijų gavimo ir karjeros augimo principus. Pavyzdžiui, automatizuotoje linijoje kyla kažkoks nesklandumas, inžinieriai praneša apie gedimą – tuomet reikalo imasi programuotojai, kurie jau aiškinasi kompiuterio gedimo priežastis. Kaip netikėta, pasirodo, kad programos kode „atsirado klaida“. Specialistai herojiškai ją pašalina, tuo pačiu sulaukia šlovės ir apdovanojimų. Stebėdamas tai Urtembajevas užsidavė sau klausimą: o kas būtų, jeigu klaida atsirastų tyčia?
Jaunas vyras įtarė, kad jo kolegos programuotojai patys pridaro klaidų, patys jas ištaiso, patys ir susirenka už tai premijas ir važinėja į Italiją. Urtembajevas nesijautė už juos kažkuo prastesniu.
Kaip nulaužti „AvtoVAZ“
Muratas sukūrė planą. Jis sugalvojo parašyti kenkėjišką programą, kuri savaime pasileistų numatytu laiku. Pats būtų išėjęs atostogų ir grįžęs kaip tik tuo momentu, kuomet detalių tiekimas konvejeryje pradėtų eiti iš proto, ir iškart viską sutvarkytų. Norėdamas kiek pasimėgauti šlove jis dar sugalvojo kokią valandėlę luktelėti, stebint kolegų paniką ir tuomet visiems „nušluostyti nosį“. Jam atrodė, kad tai garantuos ir premiją, gal net ir paaukštinimą, o įtarimai ant žmogaus, kuris ką tik atostogavo, negalės kristi.
Įdiegti kodą į algoritmą nebuvo sudėtinga: technikai reguliariai atnaujindavo pagrindinio konvejerio ESM iš diskečiu, to niekas niekur net nežymėjo – „jeigu atnaujina, reiškia, kad taip reikia“. Urtembajevas parašė kodą savo darbo kompiuteriu ir ramiai išėjo atostogų. Tačiau, jo nuostabai, „bomba“ suveikė dviem dienomis anksčiau negu buvo numatyta.
Kol kaltininkas grožėjose savo gimtojo Kazachstano erdvėmis, „AvtoVAZ“ karaliavo chaosas.
Konvejeris tartym išprotėjo, pradėjęs maišyti detales taip, kad automobilių surinkimas tapo neįmanomu. Pirmąją pamainą paleido namo, o serverinėje užvirė gamybos linijos tikrinimo darbas. Į gamyklą atvyko KGB pareigūnai, į problemą pažvelgę iš savo varpinės: įtarė ir sabotažą prieš sovietų valdžią.
Tačiau robotų linija buvo puikiai veikianti. Liko vienintelė versiją – klaida kode. Iš naujo paleidus sistemą situacija pagerėjo tik laikina. Tuomet kitas programuotojas, Vladimiras Ponimanskis, aptiko įtartiną kodo eilutę „su laikmačiu“, greitomis parašė neleidusį laikmačiui „pasileisti“ kodą ir taip išsprendė gamybos problemą. Antroji pamaina jau sėkmingai atliko savo darbus.
Sistemos klaidų taisymas užtruko tris dienas. Diversija smogė ir gamyklos finansams: įvairiais skaičiavimais, Murato kodo eilutės jiems kainavo iki milijono rublių.
Bausti reikia, bet nėra kaip
Muratą išaiškino jo paties kolegos, kode aptikę keistų komandų, rankiniu būdu jas patikrinę jie įrodė, jog klaidos paliktos tyčia.
Meluoti buvo beprasmiška. Urtembajevas pats nuėjo pas tardytoja ir papasakojo viską taip, kaip ir buvo: norėjo šeimą aprūpinti ir „įrodyti kolegoms, kad jis nėra blogesnis už juos“. Už savanorišką prisipažinimą jo nesuėmė, o teismą organizavo pačioje gamykloje. Tačiau sovietų teisininkai susidūrė su netikėta problema.
Pasirodo, kad pagal SSRS įstatymus „hakeris“ buvo nekaltas.
Tuomet teisė dar nebuvo susidūrusi su niekuo panašiu: nebuvo nei programinės įrangos apsaugos įstatymų, nei „kibernetinis nusikaltimas“ suvokimo, nei kokių nors precedentų. Urtembajevo byla kėlė problemų: skirtingai, negu pasitaikydavę sukčiavimo buhalterijoje bandymai, šiuo atveju jis nieko nepavogė, nelaužė įrangos, negadino produkcijos – tiesiog įrašė kodą į programą.
Tai nesutrukdė KGB iškelti bylą pritaikant skambų „Diversijos“ straipsnį – matematikas galėjo ilgam sėsti į kalėjimą dėl ryšių su užsienio tarnybomis. Vėliau, atsižvelgę į savanorišką prisipažinimą, jie perkvalifikavo bylą į „valstybės turto gadinimą“.
Tačiau tuomet įsikišo kaltinamojo advokatas, teisėjų paklausęs: o kokį, iš esmės, valstybės turtą jo kaltinamasis sugadino?
Advokatas buvo įsitikinęs, kad kaltinimai yra nepagrįsti, nes kodas yra „idėja“, kuri vėliau perkeliama į popierių ar disketą. Padaręs klaidą Urtembajevas, anot advokato, nieko nesugadino. „Pinigai – tai jau pasekmė, o turtas liko sveikas“, – aiškino vėliau jis. Tačiau byla buvo rezonansinė, teismas nusprendė, kad Urtembajevas yra kaltas. Advokatas nusprendė apeliuoti tokį sprendimą, tačiau sulaukė komentaro, kad „37-aisiais Muratas būtų sušaudytas“.
Apeliacinis teismas Urtembajevą nubaudė lygtiniu teistumu už chuliganizmą, „pažemino pareigose iki suvirintojo“, įpareigojo kompensuoti gamyklai sumą, kuri buvo išmokėta personalui prastovos metu, ir dar atidirbti du metus. Kaltininkas atsipirko ganėtinai lengvai ir netgi liko dirbti „AvtoVAZ“.
Padėjo šiuo atveju ir plačiai nušviesta situacija ne tik vietos, tačiau ir užsienio žiniasklaidoje. Sovietų saugumiečiai nusprendė, kad tai bus proga pasauliui parodyti, kad „mūsų žmogus ne tik krinta, tačiau ir atsigauna kartu su kolektyvu“.
Aišku, apie jokią karjerą ir kalbos būti nebegalėjo. Išdirbęs tuo du žeminančius metus ir išsimokėjęs baudą, Muratas Urtembajevas išvyko į gimtąjį Kazachstaną, kur pradėjo savo verslą. Kuo vėliau užsiėmė „pirmasis sovietų programišius“ – neaišku. Interneto forumuose kalbama, kad jo jau nebėra gyvųjų tarpe.
