Apie Putino parankinius rašo Laisvosios Rusijos forumas spisok-putina.org su tikslu paviešinti Putino režimą remiančius, bendrininkaujančius ir leidžiančius veikti asmenis.
Patriarchas Kirilas yra Maskvos patriarchato Rusijos ortodoksų bažnyčios vadovas. Jis dar yra žinomas kaip Maskvos ir Rusijos patriarchas Kirilas.
Gimė 1946 m. lapkričio 20 d. Leningrade. Nuo 1962 m. įgijęs aštuonmetį išsilavinimą, trejus metus dirbo geologu, o 1965 m. studijavo Leningrado dvasinėje seminarijoje ir Leningrado dvasinėje akademijoje, kurią baigė 1970 m.
Tais pačiais metais jis tapo tuometinio Leningrado Rusijos stačiatikių bažnyčios (ROC) patriarcho Nikodimo (Boriso Rotovo) asmeniniu sekretoriumi. 1968 m. kovo-balandžio mėn. tapo „išvažiuojančiu“ iš SSRS, dalyvavo III Krikščionių taikos kongrese Prahoje, tų pačių metų liepą buvo Pasaulio bažnyčių tarybos IV asamblėjos Upsaloje (Švedija) dalyviu. Kasmetiniuose Pasaulio bažnyčių tarybos Centrinio komiteto posėdžiuose jis ėjo patarėjo pareigas, o Krikščionių taikos kongreso jaunimo komisijos posėdžiuose ėjo vicepirmininko pareigas.
1971 m. jis gavo daug aukštesnes pareigas – tapo MP atstovu Pasaulinėje bažnyčių taryboje Ženevoje. 1974 metų pabaigoje, būdamas vos 28-erių, V. Gundiajevas tapo neseniai Leningrade baigtų teologinių seminarijų ir akademijų rektoriumi, o po pusmečio gavo Leningrado vyskupijos tarybos vadovo postą.
1976-78 metais buvo Nikodimo, tapusio patriarchato eksarchu Vakarų Europoje, pavaduotoju, 1978 metais vadovavo visoms Suomijos patriarchato parapijoms ir tapo skyriaus vedėjo pavaduotoju išoriniams bažnytiniams ryšiams.
Nuo 1984 metų pabaigos V. Gundiajevas tapo Smolensko ir Vjazemskio arkivyskupu, o nuo 1989 metų lapkričio vadovavo išoriniams bažnytiniams ryšiams. 1991 metų vasario 25 dieną jis gavo metropolito titulą. 1993 m. gegužę sukūrus ultrakonservatyvią ir antivakarietišką pasaulio rusų liaudies tarybą, jis tapo jos pirmininku, o nuo 1995 m. – vadovo pavaduotoju. Kitą dieną po itin paslaptingos savo pirmtako patriarcho Aleksijaus II (Ridigerio) mirties 2008 m. gruodžio 6 d., slaptu Rusijos stačiatikių bažnyčios sinodo balsavimu, jis buvo išrinktas Maskvos ir Rusijos patriarchu.
Užėmė itin konservatyvias pozicijas bažnytiniais ir politiniais klausimais (būtent tokia pozicija, kuri 90-aisiais „šlovino“ jį, kaip Smolensko vyskupijos vadovą ir televizijos laidų vedėją), nuo pat pirmųjų de facto patriarchato dienų jis pareiškė kategoriškai atmetantis bet kokias reformas savo bažnyčioje, taip daugelį metų paneigdamas jo, kaip „nuosaikaus liberalo“ nuomonę. Būtent toks Rusijos valdžios požiūris, de facto jau seniai atsisakiusios šalies Konstitucijoje įtvirtinto pasaulietinio valstybės pobūdžio, akimis, padarė jį praktiškai ne alternatyviu kandidatu į Rusijos patriarcho postą Stačiatikių bažnyčioje.
2009 m. sausio 25 d. Gundiajevas buvo išrinktas naujuoju Maskvos patriarchato vadovu. Pažymėtina, kad nuo 1927 m. gegužės mėn. Patriarchato vadovybė, tuo metu „ideologiškai nestabili“, pasirodė esanti visiškai lojali sovietų valdžiai (būsimasis patriarchalinio sosto pirmtakas Sergijus Stargorodskis, buvo pirmasis aiškiai užėmęs tokią poziciją). Nuo 1943 m. rugsėjo mėn., atslūgus represijoms prieš dvasininkus SSRS, paskyrimai į aukščiausias pareigas bažnyčioje buvo neįmanomi be partijos pareigūnų sutikimo (ypač be Rusijos stačiatikių bažnyčios reikalų tarybos, kurią tuomet įkūrė Stalinas, atstovais).
Ši situacija ypač pikantiška turint omenyje tai, kad ROC priklauso daugybė parapijų už Rusijos Federacijos ribų (pavyzdžiui, dauguma stačiatikių parapijų kaimyninėje Ukrainoje, kur gyventojų religingumo lygis yra aukštesnis nei Rusijoje). Tačiau jei sovietų vadovai bent apsimetė, kad atsiriboja nuo kasdienio bažnyčios gyvenimo SSRS ir į jį nesikišo, Rusijos Federacijoje abipusis ROC kišimasis į politinį ir pasaulietinį šalies gyvenimą, ir jos aukščiausi valdžios pareigūnai bažnyčios reikaluose (ypač personalo ir „nekilnojamojo turto klausimais“) Gundiajevo patriarchato laikais pasiekė kosminius dydžius, kurių, ko gero, dabar nėra jokiuose kitose postsovietinėse šalyse.
Nesuvokiami turtai
Prieš išrinkimą patriarchu ir išorinių bažnytinių ryšių vadovu, V. Gundiajevas 1990-aisiais organizavo tabako, naftos, automobilių ir maisto verslus, naudodamas visokias miglotas mokesčių vengimo schemas (Rusijos stačiatikių bažnyčia formaliai yra religinė organizacija, kuri labai palengvino jos prekiautojų užduotis). Įvairiais skaičiavimais, visa ši veikla Gundiajevui atnešė 1,5–4 milijardų dolerių kapitalą.
Gundiajevui priklauso vila Šveicarijoje, rūmai Gelendžike (šalia Putino rūmų) ir Maskvos srityje (dabar formaliai priklauso Maskvai) Peredelkino kaime, butas garsiajame „Name ant krantinės“ Rusijos sostinės centre, asmeninis parkas, taip pat „Breguet“ laikrodis, kurio vertė siekia apie 30 tūkstančių eurų.
Jis yra vienas iš pirmaujančių Putino režimo vidaus ir užsienio politikos propaguotojų – pavyzdžiui, 2009 m. Gundiajevas iškelia „rusiškojo pasaulio“ idėją, kuri išgarsėjo 2014 m. Rusijos stačiatikių bažnyčiai remiant 2012 m. iškėlusią baudžiamąją bylą Pussy Riot nariams. Tuo metu buvo priimtas represinis įstatymas „tikinčiųjų jausmams“ apsaugoti, įsigaliojęs 2013 m. vasarą. Šio įstatymo aukų skaičius kasmet daugėja (tinklaraštininko Sokolovskio incidentas ir kt.).
V. Gundiajevas nepritaria idėjai atskirti bažnyčią nuo valstybės (parašyta Rusijos Konstitucijoje) ir atmeta pasaulietinę valstybės santvarką. Gundiajevas ir jo hierarchai buvo vadinamųjų „Stačiatikių kultūros pagrindų“ įvedimo mokyklose ir „teologijos katedrų“ kūrimo universitetuose, pagrindiniai lobistai.
Gundiajevo valdoma Rusijos stačiatikių bažnyčia yra visiško gyventojų zombifikavimo įrankis. Reikia pasakyti, kad šis įrankis pasirodė labai veiksmingas: ta šalies gyventojų dalis, kuri save laiko Rusijos stačiatikių bažnyčios parapijiečiais, paprastai išsiskiria pabrėžtu lojalumu savo diktatoriškam politiniam režimui.
Kuo nusipelno Putino režimui? Visos veiklos
- Nusikalstamo verslo organizavimas. 1993 m. dalyvavo cigarečių importo versle, tuometinio didžiulio valstybės biudžeto deficito ir masinio valstybės tarnautojų atlyginimų bei valstybinių pensijų nemokėjimo sąlygomis. Vengdamas mokesčių, vertėsi naftos eksporto verslu.
– Rusijos valstybės sekuliarumo, įtvirtinto jos Konstitucijoje, menkinimas ( „dvasinės“ cenzūros steigimas pasaulietinėse kultūros srityse ir Rusijos Federacijos valstybinės švietimo sistemos sekuliarumo menkinimas).
– Agresyvi karo propaganda. Ypač pažymėtina, kad tokią propagandą draudžia ne tik pasaulietiniai įstatymai, bet ir nuo seno galioję vidiniai bažnyčios nuostatai.
– Bendrininkavo Putino režimo agresijoje prieš Ukrainą ir užsienio valstybių teritorijų okupacijoje. Ukrainos saugumo tarnybos vadovybė pranešė, kad Maskvos patriarchato struktūros padėjo Rusijos specialiosioms pajėgoms rengti Krymo aneksiją. Dvasininkai dangstė pirmąsias rusų diversantų grupes, o po aneksijos pradėjo militarizuoti jaunųjų Krymo gyventojų protus.
– Visiška parama Putino režimui tiek užsienio, tiek pastarojo vidaus politikoje. Klerikalinį viduramžių tamsumą, kurį beveik 20 metų kūrė Putino režimas, palaiko ir Gundiajevas ir visa ROC MP vadovybė. Verta atkreipti dėmesį į bažnyčios skatinamą homofobiją ir jos ilgus metus propaguojamą prieš abortus nukreiptą įstatymą, kurį yra siekiama pripažinti vienu žiauriausių šiuolaikiniame pasaulyje.
– Sąžinės laisvės principo pažeidimas, kuris pamažu įsibėgėjo per antrąją B. Jelcino valdymo kadenciją, o dabar jau pasiekė nemažus mastus, įskaitant ateistų ir kitatikių persekiojimo skatinimą. ROC vadovybė niekada neprotestavo prieš tiesioginį tikinčiųjų persekiojimą ir teisių pažeidimą Rusijos Federacijoje. Be to, Rusijos stačiatikių bažnyčios propagandistai, vadovaujami Gundiajevo, smarkiai suintensyvino atakas prieš mažas religines konfesijas ir grupes, įskaitant krikščioniškąsias, kurias įžūliai vadina „totalitarinėmis sektomis“ (terminas, kurio nėra net dabartiniame diskriminaciniame Rusijos įstatyme „Dėl sąžinės laisvės“, kuris galioja nuo 1997 m., taip pat Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovų siūlymu, nuolat griežtinamas)
– Kišimasis į Ukrainos vidaus bažnyčios reikalus, išreikštas trukdant nuo 2018 metų šioje šalyje formuotis vienai stačiatikių bažnyčiai, kurios nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nekontroliuoja Putino režimas.
– Korupcija. Pavyzdžiui, neaišku, kaip ir už kokius nuopelnus Gundiajevas gavo didžiulį ir prabangų butą „Name ant krantinės“ Maskvos centre, kuriame nuo 1931 m. gyveno partijos pareigūnai.
– Didžiulių lėšų iš valstybės biudžeto panaudojimo asmeniniams tikslams, susitarus su dabartine Rusijos vadovybe. Visų pirma, mes kalbame apie tai, kad Gundiajevas naudojasi brangiomis didžiulio Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSO) personalo paslaugomis, kurios teoriškai turėtų apsaugoti tik aukšto rango pasauliečius, bet ne bažnytinius Rusijos vadovus. Pavyzdžiui velionis, sąjunginės Serbijos Rusijos stačiatikių patriarchas Pavelas iki pažengusių metų iki savo hierarchinio darbo nuvykdavo pėsčiomis arba viešuoju transportu.
- Svetimo turto grobimas. Kalbame, be kita ko, apie konfiskavimą asmeniniam praturtėjimui, kuris sukėlė sunkių pasekmių. Pavyzdžiui, Gundiajevo pajūrio rūmai buvo pastatyti federalinio gamtos rezervato teritorijoje. Statant juos buvo iškirsta daug į Raudonąją knygą įrašytų medžių, o rūmų teritorija užtvėrė vietos gyventojams priėjimą prie jūros.
– Darbas KGB. Deja, 90-ųjų Rusijos Federacijoje nebuvo buvusių sovietinių baudžiamųjų organų darbuotojų liustracijos – tiek etatinių (karininkai ir generolai), tiek laisvai samdomų (skundikai, provokatoriai ir kt. personažai). Tai visiškai tinka aukščiausiems Rusijos stačiatikių bažnyčios hierarchams, kurių (neatsitiktinai) nepalietė komunistinis teroras. Kalbant apie dabartinį patriarchą, palyginus jį su KGB agentu, pravarde Michailovas, analizuojant keliones į užsienį ir sovietų specialiųjų tarnybų istorikams žinomo V. Gundiajevo keliones už SSRS ribų, buvo padaryta išvada, kad Gundiajevas ir „Michailovas“ yra vienas ir tas pats asmuo.
– Pažymėtina, kad V.M. Gundiajevas, būdamas Putino režimą remiančios struktūros vadovu, yra tiesiogiai atsakingas už savo pavaldinių nusikalstamą veiklą, kurios jis arba „nepastebi“, arba tiesiogiai dangsto, arba puola žurnalistus ir pilietinius aktyvistus, kurie pagrįstai kritikuoja jam patikėtos struktūros veiklą.
