Šiaurės Kaukazas kalbiniu, kultūriniu ir etnografiniu požiūriu yra labiausiai nevienalytis Rusijos Federacijos geografinis regionas. Jau šiuo metu jis kelia Rusijai daugybę problemų ir neabejotina, kad ateityje jų tik gausės.
Svarbiausios šio Rusijos regiono respublikos yra Dagestanas, Čečėnija, Ingušija, Šiaurės Osetija, Karačiajų Čerkesija, Adygėja. Dažnai Šiaurės Kaukazui priskiriamos ir Rusijos Stavropolio kraštas bei Krasnodaro sritis, bet jų specifika yra kitokia nei išvardytų autonominių sričių ar respublikų.
Rusijos problemos Kaukaze prasidėjo nuo pat XIX amžiaus, kai šį regioną Rusijos imperija užkariavo. Tuos karus gana vaizdžiai, nors turbūt per daug romantiškai yra aprašę Levas Tolstojus ir Michailas Lermontovas, pastarasis už antivyriausybines pažiūras buvo ištremtas į Kaukazą tarnauti kariuomenėje.
Kaip rodo Čečėnijos pavyzdys, Rusijai vis dėlto galutinai užkariauti Kaukazo – nedidelės čečėnų tautos – nepavyko, nors Šiaurės Kaukazas ir tapo iki šiol neatskiriama Rusijos valstybės dalimi.
Problemos Kaukaze – sena ir nesibaigianti Rusijos bėda.
Priminsiu, kad, byrant Sovietų Sąjungai, Čečėnija tapo pirmąja Šiaurės Kaukazo respublika, paskelbusia suverenitetą, tačiau tai vyko tais laikais, kai Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas siūlė suverenitetą griebti visiems federacijos subjektams. Imti jo tiek, kiek tik pajėgia suvirškinti. Pirmasis Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas nuėjo dar toliau ir paskelbė visišką nepriklausomybę nuo Rusijos. tačiau nepriklausomos Čečėnijos padėtis vis blogėjo. Kilo vadinamasis pirmasis Čečėnijos karas, o paskui ir antrasis, faktiškai nesibaigiantis iki šiol. Brutali Rusijos, ypač Vladimiro Putino valdymo metais, taikyta jėga atvedė ne tik prie Čečėnijos, bet ir prie viso Šiaurės Kaukazo religinės radikalizacijos. Regione sustiprėjo islamiškas fundamentalizmas, kuris iš dalies pakeitė tautiškumą bei nacionalizmą. Ir nors Rusija 2006 m. paskelbė, kad karas Čečėnijoje baigtas, neramumai nacionaliniu ir religiniu pagrindu visame Šiaurės Kaikaze tęsėsi.
Šiais metais padėtis dar labiau komplikavosi. Pripažindamas Gruzijos regionus Pietų Osetiją ir Abchaziją nepriklausomomis valstybėmis, Kremlius faktiškai pasielgė žengė žingsnį, prieštaraujantį savo interesams Šiaurės Kaukaze. Be abejonės, Šiaurės Kaukazo politikai stengsis pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis. Tai nereiškia, kad jie tuoj pat pradės nepriklausomybės karus, tik nepriklausomybės siekimo principas tapo akivaizdesnis nei iki Gruzijos karo su Rusija.
Beje, Beslanas yra Šiaurės Osetijoje. Ne kur kitur, o Beslane 2004 metais čečėnų separatistai buvo užgrobę mokyklą, kurioje per nemokšišką įkaitų vadavimo operaciją žuvo daugiau nei 300 žmonių. Kaip Rusija reaguotų, jei nepriklausoma Pietų Osetija ateityje pabandytų susijungti su Šiaurės Osetija?
Labai daug ką apie regioną pasako padėties Čečėnijoje analizė.
Paradoksalu, bet Čečėnija faktiškai yra nepriklausoma. Po dviejų karų su federaline kariuomene, negailestingo šalies nuniokojimo ir kelerius metus trukusios okupacijos (keistas terminas kalbant apie formaliai Rusijos dalimi esančią teritoriją) Čečėnija atsidūrė vien čečėnų rankose. Niekas nepaneigs, kad dabartinis respublikos vadovas Ramzanas Kadyrovas yra Maskvos statytinis. Tačiau iš tikro ne Kremlius, o jis realiai kontroliuoja (jeigu kam nors labiau patinka stipresni žodžiai – teroru valdo) Čečėniją. Jo valdžia, be abejonės, yra palaiminta Kremliaus. Tačiau be Kadyrovo Maskva Čečėnijoje nedaug ką gali, neapsieina be jam pavaldžių prievartos struktūrų (ginkluotų būrių – vadinamųjų „kadyrovcų“) ir lojalių klanų pagalbos. R. Kadyrovas aiškiai siekia vis daugiau ir daugiau nepriklausomybės ir Čečėnija tampa nepriklausomos valstybės karikatūra.
Tautiniu požiūriu Čečėnija niekada nebuvo tokia vienalytė kaip dabar – čia tautinį valymą atliko karai. Beveik visi ne čečėnų tautybės žmonės, tarp jų ir rusai, pabėgo nuo nesibaigiančio karo žiaurumų.
Beje, Rusijoje R. Kadyrovu nepasitikima. Maskvos Levados centro duomenimis, juo pasitiki tik 33 procentai apklaustų rusų; 35 procentai mano, kad jis nevertas pasitikėjimo.
Vakarų žmogaus teisių gynimo organizacijos daug kartų yra apkaltinusios R. Kadyrovą žiaurumu, nedemokratišku elgesiu. Čečėnijoje paplitusi nuomonė, kad R. Kadyrovas pats asmeniškai dalyvavo žudynėse ir kankinimuose.
Per praėjusius penkerius metus padėtis stabilizavosi (jeigu R. Kadyrovo diktatūrą galima vadinti stabilizacija) tik Čečėnijoje. Rusija nesugebėjo joje nuslopinti pasipriešinimo, bet jai tikrai pavyko Čečėniją radikalizuoti. Dauguma pirmos kartos čečėnų nacionalistų arba žuvo kovose su federaline kariuomene, arba emigravo į Vakarus. Ginkluotas pasipriešinimas beveik sunaikintas arba tapo „pasaulinio islamiško džihado dalimi“. Jeigu kas nors abejoja šiomis liūdnomis išvadomis, gali pasiskaityti čečėnų internetinį puslapį Kavkazcenter.org, kuriame vartojama ta pati terminologija kaip „Al Qaeda“ puslapiuose – džihadas, emyras, islamo ir Dievo priešai, netikėliai, kankinimai ir panašiai.
Nesutaikoma politika Čečėnijoje radikalizavo visą Šiaurės Kaukazo regioną. Visų pirma pačioje Čečėnijoje taikų sufizmą pakeitė radikalus, iš Saudo Arabijos atneštas islamiškas radikalizmas.
Radikalizmas yra svarbi politinė jėga beveik visose kaimyninėse Šiaurės Kaukazo respublikose, sakykim, kad ir Dagestane, kur ilgą laiką grubi prievarta nebuvo būdinga. Dagestane, kaip ir kitur, labiausiai radikalizuotas yra jaunimas.
Gimstamumas Šiaurės Kaukazo respublikose daug didesnis nei etninėse Rusijos teritorijose. Antra, socialinės problemos šiame regione didžiulės. Dagestane apie 70 procentų žmonių, jaunesnių nei 30 metų, neturi darbo. Ingušijoje vidutinis mėnesio atlyginimas nesiekia 90 dolerių.
Padėtis ateityje nepagerės – nei ekonominiu, nei politiniu, nei socialiniu požiūriu. Nuo ekonominės pasaulio krizės visų pirma labiausiai nukentės vargšai, tarp jų ir Rusijos Šiaurės Kaukazo tautos. Tokia darviniškai žiauri yra gyvenimo logika: kai vieni praranda milijonus, kiti miršta iš bado arba krinta nuo „Kalašnikovo“ kulkos. Nesvarbu, vardan ko – Alacho ar „šviesesnės“ ateities.
Jonas Motiejūnas
