Pabėgimas nuo karo
Kai Jamal šeima nusprendė persikelti į Iraną, jam buvo vos ketveri. Viskas apie ką jis svajojo – pabėgti nuo sprogstančių bombų keliamų garsų. Septynis vaikus auginančios šeimos tėvai nusprendė, jog visi bus saugesni ir lengviau įsikurs šalyje su panašia kultūra ir kalba.
Kai jie galiausiai pasiekė Iraną, paaiškėjo, kad net šioje šalyje pradėti gyvenimą nuo nulio nebuvo taip jau lengva. Darbą turėjo tik vyresnieji Jamal broliai, jie vieninteliai išlaikė šeimą. Tai buvo sunkus fizinis darbas, todėl visa šeima kasdien eidavo padėti broliams kilnoti sunkius akmenis: taip pat ir jis, jauniausias sūnus, jo seserys ir tėtis.
Žiaurumas ir smurtas prieš paauglį
Kai Jamal pasakoja apie savo paauglystę, jis prisipažįsta: „Aš neturėjau batų ir kelnių, kurias galėčiau dėvėti eidamas į mokyklą. Kiti vaikai juokdavosi iš manęs dėl to, kad vilkėjau prastus drabužius. Tačiau kartą nusipirkau madingą raudoną švarką. Pamaniau, kad gal dabar patyčios liausis. Tačiau vaikai ėmė šaipytis iš manęs dėl to, kad esu afganas vilkintis madingą švarką.“ Iš tiesų tai vaikai tyčiojosi iš jo ne tiek todėl, kad jis rengdavosi prastesniais drabužiais, bet daugiau dėl to, kad jis buvo kilęs iš Afganistano.
Tačiau vaikai mokykloje nebuvo blogiausia, kas vyko aplink jį. Visa žiniasklaida buvo pilna neapykantos iš Afganistano atvykusiems žmonėms: didžiulės laikraščių antraštės rėkte rėkė: „Afganistanietis nužudė Irano pilietį“. Visa visuomenė buvo išbalansuota ir tiesiog pradėjo nekęsti afganistaniečių. Mokytojai, net jie mokykloje elgėsi žiauriai. Jamal jiems buvo ne Jamal, o tiesiog afganas.
Paauglys jautėsi klaikiai, nes niekur negalėjo jaustis saugus: nei gatvėje, nei mokykloje, nei bet kur kitur. Galėjai būti sumuštas vien todėl, kad esi afganistanietis. Mokykla jam tapo kalėjimu. Jo pažymiai su lig kiekviena diena vis prastėjo ir prastėjo. Jei savo pirmojoje mokykloje jis buvo pirmūnas, tai laikui bėgant jis nebegalėjo suprasti kur ir kodėl kasryt eina. „Aš tiesiog meldžiau Dievo: aš nebenoriu eiti į mokyklą, aš nebenoriu ilgiau likti Irane. Aš noriu grįžti į Afganistaną, nes nepaisant to, kad ten šiuo metu karas, aš bent jau galiu būti laisvas kaip afganistanietis.“
Ramybės ir taikos paieškos
Jamal tėtis neleido jam mesti mokyklos. Ir tik būdamas aštuoniolikos jis iš tiesų suvokė, kas vyksta jo gimtinėje ir kas tai yra karas. Baigęs mokyklą Jamal nusprendė palikti Iraną ir išvykti į Europą. Jis norėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą ir susikurti ten ateitį. Vaikino tėtis nebuvo patenkintas tokiu jo sprendimu, nes žinojo, jog norėdamas pasiekti Europą jo sūnus turės įveikti be galo pavojingą kelią.
Tačiau po mamos mirties Jamal vistik nusprendė vyktį į Europą ir padaryti ką nors gero sau. Jam buvo dvidešimt vieneri, kai jis pirmą kartą sumokėjo kontrabandininkui, galinčiam jam padėti pasiekti Graikijos krantus. Tai buvo 2001 – ieji. Šis kartas nebuvo sėkmingas ir jį grąžino atgal į Iraną. Praėjus dvejiems metams jis pamėgino dar kartą. Vaikinas ištvėrė pavojingą kelionę, bet šį kartą jam pavyko ir jis pasiekė Graikiją.
Dar penkerius metus jis keliavo iš vienos Europos šalies į kitą susidurdamas su neįtikėtinai pavojingomis situacijomis, bėgdamas nuo policijos, slapstydamasis ir bandydamas kurti ateitį, apie kurią svajojo. Ir tik 2008 m. leidimą gyventi galiausiai jam suteikė Italija.
Pozityvus žvigsnis į ateitį
Šiuo metu Jamal gyvena Sicilijos mieste Katanijoje. Jis – 34 metų amžiaus žavingas jaunas vyras. Jis pats sako, kad šiame gyvenimo etape jis tiesiog stengiasi būti laimingas ir kurti tokį gyvenimą, kokio pats nori. Šiuo metu jis kuria nuosavą laimingo gyvenimo receptą. „Aš gimiau musulmonų šeimoje ir tai buvo religija, kurią man paskyrė, ne ta, kurią pasirinkau,“ pasakoja man Jamal. Jis pradėjo studijuoti skirtingas religijas. Islamas jam nepatiko dėl daugybės priežasčių, tarkime dėl lyčių nelygybės. Šiandien jis didžiuojasi sakydamas, kad yra krikščionis.
Tai tik vienas iš pavyzdžių. Mūsų pokalbis apie pasaulėžiūrą užtruko dar keletą valandų. Bet kuriuo atveju, kol kas jo gyvenimas dar nėra visiškai toks, kokio jis norėtų. Aplinkui save jis mato daugybę diskriminacijos: tarkime, kartais baruose ir naktiniuose klubuose jis su draugais negali būti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip kiti, čia pat kuriamos naujos taisyklės ir meluojama jiems tiesiai į akis. Kartais žmonės, kurie jo net nepažįsta, išvadina jį vagimi. Ir vis tik, visus šiuos dalykus jis pasakoja pozityviai ir su šypsena veide.
