Nepaisant vieno svarbiausių NATO istorijoje viršūnių susitikimo fone deklaruojamų siekių pagerinti santykius su Rusija, Aljansas atsargiai žiūrės į pasiūlymus, kurie galėtų varžyti autonomiją arba sprendimų priėmimą, teigia politologas Tomas Janeliūnas.
„Šia prasme, nors Rusija ir labai norėtų, tikiuosi, kad NATO neleis jai turėti savotiškos veto teisės priiminėjant svarbiausius NATO sprendimus“, Eltai sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas doc. dr. T. Janeliūnas.
Anot politologo, egzistuojant tam tikras ribas galima matyti iš Aljanso laikysenos, kai siekiama teisiškai įpareigojančia sutartimi suvaržyti jo galimybes dislokuoti reikšmingesnius karinius dalinius arčiau Rusijos sienos, tai yra naujosiose NATO šalyse.
„Atsakymai į tai iš NATO kol kas yra gana abejingi arba netgi konkretūs teigiant, kad tokių susitarimų nereikia. Tai rodo, kad vis dėlto yra tam tikros ribos, ko NATO tikrai nenorėtų daryti arba įsipareigoti. Tai nereiškia, kad NATO puls dislokuoti tuos dalinius arčiau Rusijos. Visiškai įmanoma, kad gali būti ieškoma kažkokių bendrų procedūrų, kuriant kai kurias priešraketinės gynybos sistemos dalis, bet aš manau, kad NATO, nepaisydama tų visų interesų, ko tikisi iš Rusijos, tikrai labai atsargiai žiūrės į pasiūlymus, kurie galėtų varžyti autonomiją arba sprendimų priėmimą. Šia prasme nors Rusija ir labai norėtų, tikiuosi, kad NATO neleis jai turėti savotiškos veto teisės priiminėjant svarbiausius NATO sprendimus“, – kalbėjo T. Janeliūnas.
Nepaisant to, pasak politikos mokslų eksperto, neformaliai tam tikras veto yra įmanomas, ir tą pademonstravo Rusijos-Gruzijos karas, kuris buvo neformalus, labai kategoriškas atsakas į numanomą Gruzijos narystę NATO.
„Aljansas reagavo taip, kaip ir tikėjosi Rusija. Šia prasme galiausiai organizacija atsisakė greitų pastangų integruoti Gruziją ir Ukrainą į NATO. Kai kurie tokie įvykiai, kuriuos gali sau leisti Rusija šalia savo sienų, tam tikrais atvejais priverstų ir NATO peržiūrėti savo politiką. Bet tai daugiau užkulisiniai žaidimai, kurie neprasiskverbia tokiomis formomis. NATO valstybių vadovai visuomet stengiasi pabrėžti, kad jie niekam neleis diktuoti sąlygų, primesti kažkokios veto teisės. Bet politika yra ne tik vieši pareiškimai, formalūs susitarimai, bet ir reakcija į nuolatinius pokyčius tarptautinėje sistemoje, ir rusai žino, kad jie gali turėti įtakos ir NATO sprendimams“, – sakė T. Janeliūnas.
Pasak politologo, tai, kad yra siekiama gerinti santykius su Rusija tapo akivaizdu jau po to, kad Jungtinės Valstijos nusprendė „perkrauti“ savo užsienio politiką jos atžvilgiu, naujasis NATO vadovas Andersas Fogh Rasmussenas iš esmės pratęsė pastangas. Eksperto teigimu, Aljansui reikia Rusijos dėl Afganistano ir siekiant išvengti įtampų, kurios po Šaltojo karo vis pasireikšdavo santykiuose su Rusija.
„Rusijos pagalbos reikia užtikrinant paramą NATO operacijai Afganistane – ir ne tik logistinę paramą, tai yra suteikiant galimybę transportuoti įvairius reikmenis NATO kariniams daliniams, bet ir galbūt karinės pagalbos. Visiškai įmanoma, kad Rusija vienokia ar kitokia forma galėtų tam tikrais būdais prisidėti ir prie karinių dalykų, galbūt netgi dalytis žvalgybine informacija šitame regione. Kitas dalykas – politiniu lygiu dažnai kalbama, jog išvengti įtampos, kuri net ir po Šaltojo karo periodiškai dar kildavo santykiuose su Rusija, įmanoma tik kuo labiau ją įtraukiant į diskusijas dėl saugumo Europoje“, – sakė T. Janeliūnas.
Viena iš sričių, į kurią Rusija pakviesta įsitraukti – priešraketinė gynyba. Kol kas nuo konkretesnių pareiškimų, kaip tas Rusijos dalyvavimas galėtų atrodyti, susilaikoma.
„Gali būti, kad bus kažkiek dalijamasi informacija, ypač turint galvoje, kad tokių sistemų efektyvumas labai priklauso nuo išankstinių perspėjimų sistemų, radarų veikimo sistemų. Gali būti, kad bus kažkokios bendros priešraketinės stebėjimo sistemos. Tai būtų vienas lengviausių pirmų etapų - informacijos dalijimasis, kuris didintų pasitikėjimą tarpusavyje. Bet sprendimai, kada ir kaip naudoti priešraketinės gynybos sistemą, vis dėlto turi labai aiškiai priklausyti, ar nuo NATO, ar nuo konkrečių šalių, kuriose būtų dislokuoti šie daliniai“, – sakė T. Janeliūnas.
Siekius gerinti situaciją rodo ir Rusija. Į Lisabonoje vykstantį viršūnių susitikimą atvyksta Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Tai, pasak politologo, rodo, kad bendradarbiavimas vyksta gana sklandžiai.
„Tai yra tarsi patvirtinimas, kad galima ieškoti susitarimų. Dialogas bus tęsiamas ir, matyt, Rusija nori daugiau oficialių susitarimų, įsipareigojimų, kurie liudytų ją grįžtant į didžiąją politiką, ir ne tik nominaliai politine prasme, bet ir karine savo įtaka“, – sakė T. Janeliūnas.
Dar prieš viršūnių susitikimą visame šiame gerėjančių santykių su Rusija fone nuskambėjo žinia apie tai, kad NATO užbaigė gynybos planavimą Baltijos šalims. „Aš galiu pasidžiaugti, kad politiškai (planavimas. – ELTA) baigtas“, – sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
„Reikėjo kažko, kas nuramintų naująsias šalis ar Baltijos valstybes vykstant „perkrovimo" politikai su Rusija. Gynybos planai yra kaip tik tokia gynybos priemonė, kuri užtikrina konkrečius įsipareigojimus ir kai kuriais atvejais numato vos ne automatinį procedūrų aktyvavimą – kada kas turi vykti, jeigu iškyla rimta karinė grėsmė. Kaip tik to Baltijos šalys, ypač Lietuva, ir siekė. Tai yra papildomas saugiklis, tam tikras draudimo polisas, nepaisant to, kas vyksta politinių susitarimų užkulisiuose“, – sakė T. Janeliūnas.
Politologas mano, kad naujoje NATO strateginėje koncepcijoje, kurią ketinama tvirtinti šiame viršūnių susitikime, bus dar kartą pakartota, kad, nepaisant visų pokyčių, kolektyvinės gynybos principas yra vienas svarbiausių, ir pasikeitimai nekeičia NATO šalių įsipareigojimų padėti viena kitai agresijos atveju. Tačiau politikos mokslų ekspertas abejoja, ar bus oficialiai kalbama apie konkrečius gynybos planus.
„Tai yra ne viešos politikos reikalas. Nors tai ir bus visiems aišku, bet labai tiksliai greičiausiai tai nebus akcentuojama“, – sakė T. Janeliūnas.
Aljanso viršūnės nemažai dėmesio turėtų skirti svarbiausiai savo misijai Afganistane. Tai yra vienas iš Jungtinių Valstijų prezidento Baracko Obamos užsienio politikos prioritetų.
„Manau, kad amerikiečiai turės konkretesnių pasiūlymų, ypač raginimų kitoms NATO šalims artimiausiu metu skirti kuo daugiau dėmesio šitai problemai, kad būtų galima nevilkinti, išspręsti, pasiekti kuo geresnį rezultatą, ir tada lengviau atsikvėpus, visiems „susirinkti savo daiktus“ ir palikti Afganistaną patiems tvarkytis“, – sakė T. Janeliūnas.
Savo karių išvedimo iš Afganistano datos Lietuva skelbti neskubės, mano politologas. „Manyčiau, kad Lietuva neskubės vardinti jokių datų, nes tikrai nėra tokioje situacijoje, kurioje galėtų tapti lydere pagal tam tikras gaires. Manyčiau, kad Lietuva susisies su bendresnėmis nuomonėmis“, – sakė T. Janeliūnas.
Viešojoje erdvėje vis pasirodydavo pranešimų apie Jungtinių Valstijų ir Europos valstybių nuomonių išsiskyrimų. B. Obama yra susilaukęs priekaištų, kad rodo per mažai dėmesio Europai. Tačiau, politologo manymu, Lisabonos viršūnių susitikime išskirtinumai neturėtų būti labai ryškūs.
„Greičiausiai bus bandoma rodyti bendrumą, interesų suderinimą, nes kaip tik to ir laukia NATO vadovai. Tolesnis skirtingų požiūrių demonstravimas labai kenktų NATO prestižui“, – sakė T. Janeliūnas.
Anot politologo, užsienio politikai neabejotinai įtakos turi ir vidaus politika – Europos valstybės pastaruoju metu yra priverstos labai taupyti, mažinti biudžeto deficitus ir nenorės didinti savo gynybos išlaidų. O didelių pokyčių Jungtinių Valstijų politikoje, po rinkimų daugiau galios įgijus respublikonams, T. Janeliūnas sakė neįžvelgiąs.
„Kol kas nemanau, kad respublikonai gali turėti labai didelę įtaką keičiant JAV užsienio politikos kryptį. B. Obama išlaiko autoritetą ir visus svertus daryti tai, ką jis yra suplanavęs“, – sakė T. Janeliūnas.
Viršūnių susitikimas Portugalijos sostinėje Lisabonoje prasidėjo penktadienį ir tęsis iki sekmadienio. Jame planuojama patvirtinti svarbiausias Aljanso veiklos gaires įtvirtinantį dokumentą – strateginę koncepciją. Pasak politologo, kai jau bus sudėlioti galutiniai akcentai, Lietuvai yra svarbu atkreipti dėmesį į tai, kiek yra išlaikomos tradicinės NATO vertybės ir įsipareigojimai dėl kolektyvinio saugumo aspektų, kiek plačiai ir instituciškai yra planuojama įsileisti Rusiją į tam tikrų sprendimų priėmimą NATO interesų ribose. Taip pat kiek ir kokių funkcijų NATO ketina prisiimti ateityje, kokias problemas spręsti, į ką investuoti daugiau savo energijos, išteklių, o kur nesikišti, kokių problemų neįtraukti į NATO darbotvarkes.
