Likus savaitei iki NATO įkūrimo 62-ųjų metinių ir kelioms dienoms iki Lietuvos įstojimo į ją 7-ųjų metinių, Aljansas nutarė jas pažymėti nauju iššūkiu: nuo pirmadienio jis perėmė vadovavimą karinei operacijai Libijoje. JAV vadovaujamos tarptautinės pajėgos užtikrino kovo 17-ąją Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos paskelbtą neskraidymo zoną, tačiau dabar operacija prieš Muammarą Gaddafį išsiplėtė, ir NATO misija tampa sudėtingesnė.
Kas kaišioja pagalius į ratus?
NATO taryba nusprendė sekmadienį perimti iš JAV vadovaujamos koalicijos vadovavimą visoms karinėms operacijoms Libijoje užtikrinant Aljanso pajėgoms galimybę smogti taikiniams žemėje, siekiant apsaugoti civilius gyventojus nuo šalies lyderio Muammaro Gaddafio armijos.
Po devynias dienas trukusių Vakarų šalių smūgių M. Gaddafio pajėgoms sukilėliai pajudėjo Tripolio link, o NATO ambasadoriai per kelias dienas užsitęsusias įtemptas derybas sutiko perimti visą kampanijos Libijoje kontrolę, nors prieš tokį žingsnį buvo nusistačiusi Turkija ir Prancūzija. Pastaroji, beje, buvo iniciatorė JT Saugumo Taryboje pateikti garsiąją 1973-iąją rezoliuciją, kuri Vakarams atrišo rankas operacijai Šiaurės Afrikoje, bet dabar Paryžius manąs, kad nereikėtų žarijų žarstyti savomis rankomis...
Kodėl gi Prancūzijai nepatinka toks įvykių posūkis? Paryžius dar penktadienį perspėjo, kad NATO vadovavimas misijai Libijoje gali nepatikti sąjungininkams arabams, o Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy metė dar vieną kozirį. „Pulkininkui Gaddafiui bus paranku sakyti, kad NATO perima vadovavimą“, – sakė jis. Anot jo, taip esą bus dar kartą duota dingstis islamo šalis nuteikti prieš Vakarus, o nuo to netoli ir iki naujos Rugsėjo 11-osios (šiemet nuo šio teroristinio išpuolio prieš JAV kaip tik sukanka 10 metų). N. Sarkozy mano, kad Aljansas turėtų vadovauti tik kasdienėms operacijoms, o politinis koordinavimas turėtų likti koalicijos komiteto rankose.
Turkija, kaip vienintelė NATO koalicijoje dalyvaujanti musulmoniška šalis, nuo pat pradžių reiškia susirūpinimą dėl intervencijos Libijoje. Ir šį kartą, atsižvelgdami į Turkijos prieštaravimus, 28 šalių karinio bloko ambasadoriai sudarė trijų mėnesių karinį planą, pagal kurio taisykles sausumos taikiniams leidžiama smogti tik siekiant apsaugoti civilius žmones ir jų gyvenamąsias vietoves. Pasak diplomatų, šis planas neskatina NATO tiesiogiai kištis padedant ginkluotam sukilimui prieš M. Gaddafį.
Aljansas jau nuo pat pilietinio karo pradžios kovo 11-ąją vadovauja karo laivyno operacijai siekiant užkirsti kelią ginklų ir samdinių patekimui į Libiją, taip pat sutiko vadovauti palaikant neskraidymo zoną, kad M. Gaddafio naikintuvai negalėtų pakilti į orą. Tačiau dabar NATO vaidmuo išplečiamas sudarant galimybę atakuoti taikinius žemėje, tokius kaip tankai arba artilerija, bet tik tais atvejais, kai eilinių Libijos gyventojų gyvybei kyla pavojus.
Ginčas dar nebaigtas
Vienas aukšto rango JAV pareigūnas pareiškė, kad kai kurios šalys nusprendė kol kas dalyvauti „ne visose“ šios misijos operacijose. Tarptautinė koalicija, kurią sudaro 9 Aljanso narės ir dvi arabų valstybės, iš pat pradžių siekė užsitikrinti arabų ir Afrikos šalių palaikymą, o praėjusią savaitę Artimuosiuose Rytuose didelę įtaką turinti Turkija pagaliau parėmė neskraidymo zoną ir pažadėjo prie Libijos krantų pasiųsti savo karo laivų, užtikrinant ginklų embargą.
Arabų šalis nebuvo lengva įkalbėti imtis veiksmų, tačiau Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai sutiko atsiųsti savo naikintuvų. Kataro karo lėktuvai jau dalyvavo misijose, o šeši amerikietiški JAE naikintuvai F-16 sekmadienį atskrido į karinę bazę Italijoje.
Kiti operacijos kritikai kelia abejones dėl jos užbaigimo strategijos, tačiau taip pat jiems neaišku, kas vykdys karinių misijų politinę kontrolę. Jie primena net tik įklimpusius į Irako karą sąjungininkus, bet ir Afganistaną. Šiuos nesutarimus buvo bandoma užglaistyti antradienį Londone vykusiose Libijos kontaktinės grupės derybose, jose dalyvavo daugiau kaip 35 šalių užsienio reikalų ministrai, įskaitant JAV valstybės sekretorę Hillary Clinton.
Afganistano precedentas
Afganistanas ir yra tas precedentas, kuris sukelia ginčus dėl tikrosios tokių operacijų paskirties, prasmės ir baigties. Prancūzų „Le Monde Diplomatique“ rašo apie seminarą, kurį organizavo Senato deputatė nuo Prancūzijos komunistų partijos Michelle Demessine. Kairioji senatorė savo interneto dienoraštyje aštriai kritikuoja NATO misiją Afganistane ir rašo, kad pernai vadovų susitikime Lisabonoje Baracko Obamos iškeltas pasiūlymas visiškai išvesti NATO ir JAV kontingentą iš Afganistano iki 2014 metų yra neįtikinantis ir tėra propagandinė akcija.
NATO iš šios šalies pasitrauks ne todėl, kad Hamido Karzai režimas jau yra stabilus, o dėl to, kad misija jau dabar laikoma nepavykusia. JAV, kaip senatorę papildo socialistų senatorius Paulas Quilesas, kariniams veiksmams sukišo 350 mlrd. dolerių (Prancūzija kur kas mažiau – „tik“ 460 mln. eurų), pernai čia žuvo 10 tūkst. žmonių – 711 NATO kareivių, 1200 vietos policininkų, 2500 paprastų gyventojų. Seminare griežtai kritikuotas N. Sarkozy, kuris, plaukdamas amerikietišku farvateriu, neturi sprendžiamojo balso Afganistano misijoje. Tokią savo nuomonę pernai liepą laikraštyje „Le Monde“ pareiškęs atsargos generolas Vincentas Desaportes iškart buvo atleistas iš Prancūzijos vieningojo gynybos koledžo vadovo pareigų.
Kai tikslai neaiškūs...
Šį kartą už NATO operaciją Libijoje Briuselį smarkiausiai kritikuoja Rusija. „Interfax“ pranešė, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas netikėtai griežtai pareiškė, kad tai kišimasis į Libijos pilietinį karą, kuriam sankcijos nedavė JT Saugumo Taryba. Beje, Rusija ir Kinija susilaikė, kai joje buvo balsuojama dėl neskraidymo zonos nustatymo virš Libijos. Anksčiau premjeras Vladimiras Putinas 1973-iąją rezoliuciją palygino su leidimu surengti kryžiaus žygį prieš islamo šalį, bet tuomet jo pyktį numalšino prezidentas Dmitrijus Medvedevas, o tai apžvalgininkams leido spėti, kad tarp šio Kremliaus tandemo gilėja nesutarimų plyšys. Maskva pasisako už Afrikos Sąjungos iniciatyvą nusiųsti stebėtojų misiją į Libiją, o ne iškart rengti karinius reidus.
Bet kiti tvirtina, kad Vakarai ir taip gerokai uždelsė, leisdami M. Gaddafiui nužygiuoti net iki sukilėlių štabo Bengazio. Taip jie pasėjo chaosą tarp diktatoriaus priešininkų, iki šiol nežinančių, kas jiems vadovauja ir kokių tikslų jie siekia.
Kad nei JAV, nei jų sąjungininkai NATO neturi aiškios vizijos, kaipgi ši operacija turėtų baigtis, paliudijo ir paties B. Obamos pasisakymas Vašingtono nacionalinės gynybos universitete. Prezidentas pareiškė, kad JAV nekelia uždavinio nuversti M. Gaddafio karinio įsiveržimo keliu, nes nenori antrojo Irako. Aštuonerius metus trunkantis karas Irake ir nesibaigianti misija Afganistane gana priešiškai nuteikia ir amerikiečius: agentūros „Pew“ tyrimo duomenimis, pusė apklaustųjų mano, kad Vašingtonas ir Vakarai neturi aiškių tikslų kariaudami Libijoje, o 39 proc. abejoja, ar apskritai verta ten veržtis. Bet Irake vis dėlto pavyko sučiupti Saddamą Husseiną ir pasodinti jį į teisiamųjų suolą. Dabar gi pagal JT Saugumo Tarybos priimtą 1973-iąją rezoliuciją siekiama tik apginti libius nuo diktatoriaus užtikrinant neskraidymo zoną. Kas toliau? Ar šie tikslai padės priversti M. Gaddafį pasiduoti, o tuo labiau – trauktis iš šalies ir būti sučiuptam?
B. Obama jau pasakė, kad Libijai atstatyti po 42-ejų metų režimo valdymo bus skirta apie 33 mlrd. dolerių, tačiau kas ateis į valdžią nuvertus diktatorių ir kas tas lėšas skirstys, niekas nežino. Tarp sukilėlių nėra aiškaus lyderio, o NATO, kaip pirmadienį spaudos konferencijoje Briuselyje pareiškė Aljanso oficialioji atstovė Oana Lungescu, nesirengia vykdyti sausumos operacijos Libijoje.
***
Neaiškūs ir prieštaringi galutiniai koalicijos ir NATO tikslai Libijoje gimdo įvairaus pobūdžio spėliones ir skepticizmą tarp Vakarų gyventojų, ką jau kalbėti apie „atšalusį“ šios operacijos palaikymą arabų šalyse. Irako ir Afganistano patyrimas rodo, kad lakus posakis „Atėjęs neužmiršk išeiti“, kuris negalioja JAV ir NATO generolams, Libijoje traktuojamas miglotai ir be perspektyvos. Tai mažina pačios gynybinės organizacijos prestižą.
