2008 metų rugsėjo 28 diena tapo reikšminga Ekvadorui. Prezidentas Rafaelis Correa šventė pergalę, nes gavo piliečių pritarimą keisti valstybės konstituciją (net 64 proc. piliečių pasisakė už naują konstituciją). Džiaugėsi ir kitos kairiosiomis idėjomis besiremiančios šalys, ypač Venesuela ir Bolivija.
Lotynų Amerikoje vis plinta „socializmo virusas“, aišku, erzindamas Jungtines Amerikos Valstijas, kurios nepalaikė Ekvadoro prezidento šiltais sveikinimais. Susirūpinę ir tie Ekvadoro piliečiai, kurie skeptiškai žiūri į reformas, manydami, kad nauja konstitucija gali būti venesuelietiškos autokratijos pradžia.Kokios gi priežastys skatina Ekvadorą žengti raudonuoju socializmo kilimu? Kokios perspektyvos konstitucijoje žadamos patiems ekvadoriečiams? Ar pasiteisins jų viltys?
Ekvadoras, palyginti su savo kaimynėmis, nėra didelė valstybė. Joje gyvena apie 14 milijonų gyventojų. Kaimynės Kolumbija ir Peru yra gerai žinomos dėl narkotikų gamybos ir transportavimo „laimėjimų“. Visos šios valstybės yra strategiškai svarbios Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kurios stengiasi išsaugoti savo įtaką regione tikriausiai nuo pat tų laikų, kai pasaulis išgirdo visiems žinomą svarbiausią Monro doktrinos frazę: „Amerika – amerikiečiams“ („America for the Americans“). Taigi, negalima „nurašyti“ Ekvadoro tik dėl jo nedidelio ploto, nes kalbant apie potencialias socialistines šalis ir JAV interesus bei mesianistines vizijas kiekvienas žemės plotelis tampa svarbus.
Ekvadore ekonominė padėtis ir žmonių pragyvenimo lygis toli gražu neprimena pasakos. Ekvadoro ekonomika iš esmės yra priklausoma nuo naftos išteklių: pajamos iš jų sudaro daugiau nei pusę šalies eksporto įplaukų. Svarbiausios pramonės šakos yra maisto gamyba, tekstilė, medienos ir chemijos produktų gamyba. Vargingiausiems šalies žmonėms, kurie sudaro 20 proc. šalies gyventojų, tenka tik 2,5 proc. visų valstybės pajamų. Jie uždirba 23 kartus mažiau nei 10 proc. valstybės gyventojų, kurių pajamos yra didžiausios. Atrodo, kad naujoji konstitucija yra tik gelbėjimosi ratas piliečiams, ieškantiems kelio į geresnį rytojų. Ekvadoro piliečiai apskritai yra linkę rinktis lyderius, kurie sužavi populistiniais pažadais. Užtenka prisiminti kad ir Abdala Bucaramą (Ecuadorian Roldosista Party), 1996 metais laimėjusį rinkimus, bet pagarsėjusį korupcija ir pašalintą iš posto jau 1997 metais (pašalinimo priežastis, beje, buvo ne korupcija, o įtarimas, kad A. Bucaramas turi psichikos problemų ir negali tinkamai valdyti valstybės).
R. Correa nusprendė pakeisti konstituciją, matyt, tikėdamasis pataisyti liūdnai susiklosčiusią padėtį, nes jau dešimt metų Ekvadoras gyvena sunkius laikus. Valstybėje valdžia keičiasi taip dažnai, kad tai nieko nebestebina. Panašu į nuolatinę, nesibaigiančią krizę.
Nors R. Correa nežada tokių kardinalių permainų, kokios buvo Venesueloje ar kokios dabar vyksta Bolivijoje, vis tiek atveria nemažai erdvės galimoms neigiamoms pasekmėms.
Konstitucija, kuri Ekvadorui jau yra dvidešimtoji nuo nepriklausomybės paskelbimo 1822 metais, sudaro sąlygas R. Correa eiti prezidento pareigas net tris kadencijas iš eilės. Vadinasi, jis turi galimybę išbūti prezidento poste iki 2019 metų (prezidento kadencija – ketveri metai). Jis taip pat galės reformuoti teismus, centrinį banką ir kitas institucijas. Prezidento galių padidinimas įneša vilties spindulėlį, kad galų gale valstybėje bent jau valdžia galėtų būti stabilesnė, tačiau neaišku, ar tai nenuves Ekvadoro į autoritarizmą.
Ekvadoro prezidentas studijavo ekonomiką JAV, tačiau vis dėlto yra kairiųjų pažiūrų atstovas. Nors R. Correa nekalba apie nacionalizaciją, naujoji konstitucija suteikia tam galimybę, nes kai kuriuose jos straipsniuose rašoma apie didesnę svarbiausių pramonės šakų kontrolę ir monopolijų mažinimą. Ne paslaptis, kad intensyvus valstybės kišimasis į ekonomikos procesus nėra pats geriausias sprendimas siekiant pakelti valstybės ekonominius rodiklius ar pagerinti piliečių pragyvenimo lygį. Galima apsidairyti Lotynų Amerikoje: pasižiūrėjus į socialistinę Kubą neatrodo, kad socializmas leidžia jai žvelgti į kapitalistines valstybes iš aukšto. Tai aiškiai parodo patys piliečiai, masiškai traukdami laimės ieškoti svetur, taip patvirtindami, kad planinė ekonomika yra pati neefektyviausia sistema.
R. Correa žada ir tokių permainų, kurios skamba patraukliai tam tikroms visuomenės grupėms: nemokamas sveikatos apsaugos užtikrinimas, nemokamas mokslas. Numatomos tokios pat teisės tiek heteroseksualioms, tiek homoseksualioms poroms, įteisinant tos pačios lyties partnerių santuoką. Taip pat nemažas dėmesys skiriamas ekologinėms problemoms. Tik įdomu, ar valstybė, kuri ir taip skendi skurde, turės lėšų ir noro rūpintis gamta?..
Žvelgiant iš tarptautinių santykių pozicijos, griežtos rankos politika tikriausiai neišspręs aktualių valstybei problemų ir juo labiau nepagerins santykių su demokratinių šalių vadovais. Ekvadoro santykiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis yra ir taip ganai įtempti dėl R. Correa artimų santykių su Venesuela bei populistinių jo pasisakymų. Vis dėlto JAV yra svarbiausia Ekvadoro prekybos partnerė ir netgi teikia pagalbą kovoje su narkotikų gamyba ir platinimu. Tačiau tikėtina, kad po šios konstitucijos priėmimo tarpusavio santykiai gali dar labiau pašlyti.
Po konstitucijos priėmimo Venesuelos, Bolivijos ir Ekvadoro santykiai, matyt, sutvirtės dėl panašių ideologinių nuostatų. Šios Ekvadorui artimos valstybės yra aiškus socialistinėmis idėjomis besiremiančių valstybių pavyzdys. Korupcija ir nusikaltimai jose tiesiog nevaldomi. Tai tik dar kartą įrodo, kad naivu tikėtis, jog sekimas jų pėdomis išspręs Ekvadoro problemas, tokias kaip narkotikai ir skurdas.
Ekvadoro prezidentas žada nemažai teigiamų permainų, tarsi naujoji konstitucija būtų burtų lazdelė didžio mago rankose. Bet istorija parodė, kad dažnai skaidrių, atrodytų, tiesiog tobulų konstitucijos idėjų įgyvendinimas taip ir lieka kažkur už borto socialistinės politikos bangose. Tad lieka stebėti ir tikriausiai dar kartą įsitikinti, kad stebukladariai politikoje – retas, jei išvis įmanomas dalykas.
