Kirgizijoje naujas perversmas. Penkerius metus valdžioje išsilaikęs Kurmanbekas Bakijevas skynė per daug saldžius „tulpių revoliucijos“ vaisius ir visaip erzino Rusiją. Balandžio 7–8 d. šalyje vykę neramumai baigėsi tuo, kad opozicija pasiskelbė „atkurianti demokratiją“, o K. Bakijevui teko lėktuvu bėgti į pietvakarinį šalies pakraštį, kur susitelkusi jo giminė ir šalininkai. Bet šis „žaidimas revoliuciją“ nusinešė 81 gyvybę, sudeginti, suniokoti pastatai Biškeko centre, valstybei padaryta milžiniška žala. Ar visi šie nuostoliai pasiteisins, į valdžią atėjus K. Bakijevo oponentams, ar ir išsipildys jų ir Maskvoje tūnančio lygiai prieš penkerius metus nuversto Askaro Akajevo lūkesčiai? Koks dirigentas mosavo perversmo lazdele šį kartą?
Apžvalgininkai seniai pastebėjo, kad Kirgizija kaip nė viena kita Vidurio Azijos šalis yra JAV ir Rusijos santykių aiškinimosi poligonas. Kinija, kuri tylomis stebi šias varžybas, ko gero, laimi daugiausia. Ilgus šimtmečius buvusi mongolų imperijos dalimi, XVIII a. ši teritorija atiteko Kinijos Čingų dinastijai. Ilga siena su Kinija leido palaikyti glaudžius prekybinius ryšius, per ją į Aziją ir Europą driekėsi Šilko ir kiti keliai. Pekino įtaka Kirgizijai ir dabar yra didžiulė.
Tačiau, kaip „Geopolitika“ rašė dar 2006 m. (http://www.geopolitika.lt/?artc=324), po Rugsėjo 11-osios strategine Kirgizijos vieta susidomėjo Vakarai. Jungtinėms Valstijoms labai tiko 25 km nuo Biškeko į šiaurės vakarus 1974 m. SSRS pastatytas oro uostas, į kurį tų metų spalį nusileido pirmasis sovietų lėktuvas su tuometiniu Ministrų Tarybos pirmininku A. Kosyginu. 2001 m. spalį Manaso oro uostas tapo amerikiečių karine baze, patogia permesti krovinius ir specialiąsias pajėgas kovai su teroro aktus JAV surengusia „Al Qaeda“ ir Afganistane įsikūrusiais talibais. Pernai ši bazė buvo pavadinta tranzito centru „Manas“, bet savo paskirties ji nepakeitė. 2009 m. birželį Pentagonas paskelbė ataskaitą, kad „per trumpą laiką per šį tranzitinį punktą iš Afganistano ir į Afganistaną buvo permesta daugiau kaip 170 tūkst. kareivių, 5000 t krovinių, taip pat atsarginių dalių ir įrengimų, karinės amunicijos, maisto produktų, o dabar jame yra beveik 1000 Amerikos kareivių, taip pat keli šimtai aptarnaujančio personalo iš Ispanijos ir Prancūzijos“.
Vasarį Kirgizijoje bei dar trijose Vidurio Azijos respublikose lankęsis specialusis Baltųjų rūmų atstovas Afganistano ir Pakistano klausimais Richardas Holbrooke‘as pareiškė, kad „per šią bazę pereina maždaug 35 tūkst. kareivių per mėnesį“. Jeigu tai tiesa, rašo Naujosios Zelandijos leidinys „Scoop“, tai per metus šio centro slenkstį mina net 420 tūkst. kareivių...
JAV ir NATO turi įkūrusios karines bazes Tadžikijoje ir Uzbekijoje, nors jų veiklos mastai ne tokie dideli. Tačiau amerikiečiai buvo išprašyti iš nuomotos bazės Uzbekijoje, kai prasidėjo ginkluoti neramumai Andižane. Netoli Termezo miesto yra įsikūrę vokiečiai. Ši bazė yra kaip tranzito centras pakeliui Kundūzo provinciją, kurioje dislokuota diduma Vokietijos kontingento Afganistane.
Taigi Manaso tranzito centras tapo varžytynių tarp Rusijos ir JAV objektu. 2009-ųjų pradžioje, kai Maskva K. Bakijevą dar laikė savo sąjungininku, šis per savo vizitą Rusijos sostinėje išprašė daugiau kaip 2 mlrd. dolerių ekonominės pagalbos. Už tai Biškekas turėjo atsisakyti amerikiečių karinės bazės. Grįžęs namo Kirgizijos prezidentas taip ir padarė: pranešė Pentagonui, kad Manaso nuoma nutraukiama. Maskva netrukus iš tikrųjų ėmė vykdyti savo pažadą – skyrė Biškekui 415 mln. dolerių. Tačiau po keturių mėnesių K. Bakijevas jai pateikė staigmeną: Vašingtonas sutikęs mokėti daugiau kaip tris kartus padidintą mokestį, ir nuomos laikotarpis buvo pratęstas. V. Putinas pasiuto. Lapkritį Rusijos premjeras viename aukščiausiojo lygio susitikime tiesiog užpylė Kirgizijos prezidentą priekaištų lavina ir apkaltino, kad jo šeima išvogusi Rusijos finansinę paramą. Šių metų vasarį Maskva sustabdė likusių 1,7 mlrd. dolerių mokėjimą ir paskelbė, kad pirmasis pinigų srautas buvo panaudotas ne pagal paskirtį. Rusijos žiniasklaida ir Kirgizijos spauda pradėjo didžiulį K. Bakijevo puolimą, o vienas laikraštis jį net pavadino šiuolaikiniu Čingischanu. Daug kliuvo ir prezidento sūnui Maksimui, kurį šalies vadovas buvo paskyręs ekonominės plėtros agentūros, tvarkančios finansinę paramą, direktoriumi.
Tačiau, kaip rašo „The Washington Post“, Kremlius K. Bakijevui keršijo ne tik dėl karinės bazės ir suteiktos paramos. Kirgizijos prezidentas mėgino į Rusijos ir Kirgizijos susitarimą dėl hidroelektrinės statybos įtraukti ir Kiniją, kuri veržiasi būti pagrindine šios šalies energetikos sistemos dalininke. Rusijos nepasitenkinimą sukėlė ir tai, kad K. Bakijevo šeima iš Rusijos pirko kurą lengvatinėmis kainomis, o paskui pardavė jį karinei bazei, uždirbdama iš tokio tarpininkavimo 80 mln. dolerių per metus. Tokios savivalės savo interesų zona laikytai Kirgizijai Maskva negalėjo leisti.
Vos prieš metus „Foreign Policy“ rašė, kad Kremliaus įtaka šalyje aiškiai didėja. Ilgą laiką Rusijos investicijos buvo sveikintinos ir sklido Kirgizijoje, ir Maskvos įtaka šalyje tapo akivaizdi. Bet per šiuos metus K. Bakijevas tapo nenuspėjamas ir vis labiau pataikaujantis kinams bei amerikiečiams.
Kovo pabaigoje, iki tragiškų balandžio 7-osios įvykių likus vos porai savaičių, Rusijos žiniasklaida, pažymėjusi prezidento atėjimo į valdžią penkmetį, be užuolankų perspėjo, kad Kirgizijoje galvą kelia galinga opozicija. Ji suvienijo gyventojus, kurie nenori komplikuoti santykių su Rusija dėl paprastos priežasties: mat Kremlius gali išsiųsti beveik 1 mln. kirgizų, kurie uždarbiauja Rusijoje ir siunčia pinigus savo šeimoms tėvynėje. Tai didelė parama joms, nes šios piniginės perlaidos sudaro apie trečdalį Kirgizijos BVP. Šalyje ir taip yra 18 proc. bedarbių, 40 proc. gyventojų gyvena už skurdo ribos, infliacija sudaro apie 20 procentų.
Be to, V. Putinas kovo 29 d. pasirašė įsaką panaikinti lengvatas kuro eksportui į Kirgiziją, todėl nuo balandžio 1 d. šalyje padidėjo muitai, dar po kelių dienų Rusija pristabdė kuro tiekimą, todėl išaugo benzino kainos. Ko gero, tai buvo paskutinis degtukas po „tulpių revoliucijos“ katilu...
Naujos laikinosios vyriausybės vadove pasiskelbusi Roza Otunbajeva (buvusi užsienio reikalų ministrė) kol kas nedemonstruoja aiškios politinės orientacijos nei į Rytus, nei į Vakarus. Vašingtoną ji vadina „mūsų draugais amerikiečiais“ („Freedom House“ Biškeko opozicijos skyriui padovanojo spausdinimo mašiną), o Maskvą – strategine partnere (Biškekas negali atstumti dosnios finansinės paramos). Gali būti, kad, kaip rašo „Scoop“, bus padaryta tam tikrų korektyvų JAV ir NATO operacijoje Kandahare, numatytoje po dviejų mėnesių, gal pasikeis Kirgizijos dalyvavimas Kolektyvinio saugumo sutarties ar Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijose.
O kol kas Pentagonas pranešė pristabdąs Manaso tranzito centro veiklą ir pasirinksiąs kitus kareivių ir krovinių pristatymo į Afganistaną maršrutus. Tai padės abiem šalims tartis dėl bazės likimo, nors R. Otunbajeva yra patvirtinusi, kad visi susitarimai dėl jos toliau galioja. Rusija taip pat neparodė susierzinimo dėl kruvinų neramumų Kirgizijoje. V. Putinas iškart pareiškė pripažįstąs naująją valdžią ir patikino, kad Maskva niekaip nesusijusi su K. Bakijevo nuvertimu. O nušalintasis vadovas pagrasino, kad, jei su juo bus mėginama fiziškai susidoroti, šalis paskęs kraujyje...
Taigi, šįkart tulpės niekuo dėtos. Kirgizija raudona spalva nusidažė nuo tikrojo kraujo. Ir dar nežinia, ar ir toliau ši žaizda nekraujuos...
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
