Karinė mintis nestovi vietoje, ir ateities karams ruošiamasi jau šiandien. Kokie tiksliai jie bus, nėra aišku, bet akivaizdu, kad nemaža dalis šiuolaikinės karinės technikos yra atgyvena, kuria po kelių dešimtmečių kariaus tik ekonomiškai ir technologiškai atsilikusios valstybės. Branduolinis ginklas taip pat išlieka tik kraštutinio atvejo priemone, padedančia išlaikyti tam tikrą strateginį balansą. Tačiau praktinis jo panaudojimas yra sunkiai įsivaizduojamas net kritinėje situacijoje (nebent taktinio), nes tai gali vesti prie gyvybės visoje planetoje sunaikinimo.Norint suvokti, kokios ginkluotės galingiausioms pasaulio armijoms reikės ateityje, pirmiausia būtina aptarti, kokiems karams ar kariniams konfliktams reikia ruoštis. Variantų yra ne vienas.
Šiandien gana stipri nuomonė, kad dideli karai tarp valstybių liko praeityje. Tačiau pažiūrėjus į politinį žemėlapį visiškai atmesti tokios perspektyvos negalima. Dar visai neseniai žmonija gyveno šaltojo karo realijomis ir kasdien laukė branduolinės apokalipsės. Šiuo metu įtampa tarp Vakarų ir Rusijos lyg ir nuslūgo. Kalbama apie santykių „perkrovimą“ ir bendradarbiavimą. Tačiau tai netrukdo abiem pusėms nesutarti dėl JAV PRGS plėtros (ką jau kalbėti apie NATO plėtros į Rytus klausimą), ir Rusijos prezidentas jau prakalbo apie naujų ginklavimosi varžybų galimybę, jeigu nepavyks rasti kompromiso. Žinoma, tai dar nereiškia, kad nuosekliai einama NATO ir Rusijos karinio susidūrimo link (ypač sunku įsivaizduoti vokiečius ir prancūzus, vėl žygiuojančius Maskvos kryptimi), bet po SSRS subyrėjimo Aljansas nebuvo paleistas, o Rusija ir toliau įvardija jį kaip potencialų priešininką. Pagaliau, iš principo negalima atmesti tikimybės, kad Rusijoje į valdžią grįš radikalios revanšistinės jėgos, kurios jėga nuspręs susigrąžinti buvusias SSRS teritorijas (skaityk: Baltijos valstybes), ir tada NATO negalės nereaguoti. Trumpai sakant, Vakarų ir Rusijos plataus karo tikimybė nors ir maža (šiandien), bet išlieka.
Didesnis pavojus Maskvai gresia iš Rytų. Niekas nežino, kaip ateityje elgsis stiprėjanti Kinija, kuri jau stato lėktuvnešius ir veržiasi į kosmosą. Jai reikės resursų, ir elementari geopolitinė gyvenamosios erdvės plėtros logika verčia manyti, kad Pekino taikinyje pirmiausia atsidurs Rusijos Sibiro ir Tolimųjų Rytų bei Centrinės Azijos žemės (jas Maskva taip pat turės ginti pagal KSSO susitarimus). Ten mažai žmonių ir daug teritorijų su ištekliais. Žinoma, Kinija yra labai atsargi ir jos strateginei minčiai avantiūros yra svetimos. Be to, ji gali nuspręsti plėstis pietryčių kryptimi, pradėdama nuo Taivano. Tačiau Hitleris irgi pradėjo nuo Europos, o paskui pajudėjo Maskvos link. Daug kas šiuo atveju priklausys nuo Kinijos karinio potencialo augimo ir situacijos Rusijoje. Jeigu karinis potencialas sparčiai augs toliau, o Kremlius paliks savo rytines žemes likimo valiai, Kinijos invazijos į Rusiją tikimybė didės. O preteksto ilgai ieškoti nereikės – Rusijoje gyvenančių kinų teisių gynimas nuo rusų savivalės.
Kitas didelio karo scenarijus – Kinijos ir JAV konfliktas. Šiandien Amerika praranda vienintelės didžiosios valstybės statusą ir dauguma analitikų tvirtina, kad ją šiame poste gali pakeisti Kinija. Kaip minėta, nežinia, ar Pekinui to reikia, bet vien tikėtis, kad nereikia, būtų naivu. Todėl Jungtinėse Valstijose Pekinas vis dažniau įvardijamas kaip pagrindinis priešininkas. Z. Brzezinskis yra iškėlęs G2 (Amerika ir Kinija) idėją. Tačiau kinai niekada nesusaisto savęs ilgalaikiais sąjunginiais ryšiais. Jie istoriškai žaidžia savo žaidimą, norėdami gauti naudos iš oponentų susidūrimo (pavyzdžiui, kaip tai buvo šaltojo karo metais). Todėl koks nors aljansas su Amerika, kuriuo pastaroji iš esmės siekia kontroliuoti Kinijos raidą, Pekinui yra nereikalingas. Taigi, viršūnėje teks likti tik vienai ir kai situacija pasieks kritinį tašką, gali kilti karas. Geriausias pretekstas būtų Taivanas, jį Kinija anksčiau ar vėliau bandys pasiimti (kartu tai bus akivaizdus ženklas, kad ji perėjo prie praktinio savo ambicijų realizavimo). Taip pat konfliktas gali kilti, jeigu hipotetinė Amerikos finansinė krizė „suės“ Kinijos pinigus be jokios grąžos. Kitaip tariant, statymai yra aiškūs ir labai dideli – galingiausiojo pasaulyje sostas, o karo pradžiai didelio proto nereikia.
Pagaliau, plataus konflikto centre gali atsidurti Indija. Iš vienos pusės ji turi „draugišką“ Pakistaną, su kuriuo jau ne kartą kariavo, iš kitos ribojasi su Kinija, su kuria santykiai taip pat yra gana įtempti. Pakistanas yra silpnesnis už Indiją konvencinės ginkluotės srityje, todėl vargu ar norės tapti karo iniciatoriumi. Indija apskritai yra gana taiki valstybė. Tačiau situacija gali pakrypti karo linkme, jeigu Pakistane į valdžią ateis radikalios islamistinės jėgos (tai yra visai tikėtina), ir tada karas tarp valstybių gali virsti net branduoliniu. O dėl Kinijos, tai ji stiprina savo pozicijas strateginėje Indijos pašonėje (Nepale, Butane, Šri Lankoje, Bangladeše ir Mjanmoje), verždamasi į Bengalijos įlanką. Be to, Kinija yra Pakistano sąjungininkė (padeda jam plėtoti raketinę ir branduolinę programas) ir neturi su Indija sienos sutarties. Kitaip tariant, būtina kalbėti apie santykius trikampyje Indija–Kinija–Pakistanas, ir du kampai jame yra priešiški Deliui. Todėl Indija, kaip ir Kinija, sparčiai ginkluojasi, ruošdamasi visomis priemonėmis ginti savo interesus.
Apibendrinant galimų didelių karų tematiką galima pasakyti, kad jų tikimybė šiandien maža, bet kiekviena didelė valstybė turi būti pasirengusi tokiam konfliktui, nes jis yra įmanomas.
Tačiau tai ne vienintelis karo tipas, kurio reikėtų tikėtis. Jau šiandien pasaulyje vyksta daug lokalių konfliktų, turinčių savo specifiką. Šiuo atveju užtenka paminėti Afganistaną ir Libiją. Taip pat negalima užmiršti Rusijos karų Čečėnijoje ir Gruzijoje, buvusios Jugoslavijos konfliktų ir amerikiečių operacijos Irake. Ekspertai mano, kad kaip tik taip atrodys dauguma ateities karų: jie turės taikos atkūrimo/palaikymo atspalvį. Karinė praktika rodo, kad aktyvioji fazė juose užbaigiama palyginti greitai, o paskui arba reikia trauktis, arba pasmerkti save nesibaigiančiam partizaniniam karui, kuris faktiškai neturi karinio sprendimo.
Pagaliau, gana retai svarstoma galima karinė situacija didelės valstybės subyrėjimo atveju. Pavyzdžių yra daugiau, negu reikia. Rusija eilėje yra pirma. Per Čečėnijos karus Rusijos Federacija jau stovėjo prie žlugimo slenksčio ir dabar tas pavojus, turint omenyje įtemptą situaciją Kaukaze, vis dar išlieka. Šiandien centrinė šalies valdžia yra sustiprėjusi, bet situacijai pasikeitus praeitis gali greitai grįžti. Antras atvejis – Europos Sąjunga. Pastatytas namas dabartiniu metu ima braškėti. Viskas gali prasidėti nuo euro zonos žlugimo, o padidėjusi ekonominė įtampa gali susprogdinti etninę bombą Europoje. Niekam ne paslaptis, kad šiandien ES šalyse gyvena daug musulmonų, jų santykiai su vietiniais gyventojais vis aštrėja (pavyzdžiui, Prancūzijoje). Jeigu prie socialinių ir ekonominių sunkumų dar prisidės tolimesni Vakarų kariniai veiksmai musulmonų pasaulyje, gali pakvipti realiu civilizacijų susidūrimu ir VII–VIII amžiai taps nauja tikrove. Nereikėtų atsipalaiduoti ir Amerikai. Joje viskas ilgai laikėsi ant universalaus pilietinio daugiakultūriškumo, bet šiuo metu antagonizmas tarp baltųjų, juodaodžių ir lotynų amerikiečių didėja. Naujos ekonominės depresijos atveju tai gali baigtis pilietiniu karu, kurį net kariuomenei bus sunku numalšinti. Pagaliau, dezintegracijos pavojus egzistuoja ir Kinijoje. Šiuo metu šalies augimas sugeba garantuoti milijardinei visuomenei daugiau ar mažiau padorų gyvenimo lygį. Tačiau yra toks posakis: „Gerai, kad kinai nežino, jog ryžiai yra antrasis patiekalas.“ Kitaip tariant, jeigu Kinijos ekonominis stebuklas staiga baigsis, šalyje gali prasidėti neregėto masto neramumai, juos nepraleis progos paskatinti suinteresuotos išorinės jėgos (kad ir ta pati Amerika), ir tada kinai gali grįžti į tarpusavyje kariaujančių kunigaikštysčių laikus.
Apibendrinant didžiųjų subyrėjimų klausimą, tereikia pasakyti, kad jie grėstų didžiule sumaištimi pasauliniu mastu su neprognozuojamomis pasekmėmis, kurioms turi ruoštis ne tik problemos šeimininkai, bet ir jų kaimynai (tarptautinė bendruomenė).
Taigi, karo, apie kurį turėtų galvoti didelės valstybės, tipų sąrašas daugmaž aiškus: plataus masto tarpvalstybinis konfliktas, lokalinis karas/taikos atkūrimo-palaikymo operacija bei kova su partizanais (jeigu nusprendžiama pasilikti ilgesniam laikui) ir didelių geopolitinių plotų dezintegracijos scenarijus. Tokioms realijoms būtina gana didelė ir gerai ginkluota kariuomenė, kuri vienodai gerai jaustųsi miestuose (pirmiausia), dykumoje ir kalnuose. Kokios ginkluotės ir kariavimo koncepcijos reikia tokiai armijai?
