Toks bendravimas gali būti panaudojamas įvairiai. Tiesa, kol kas tai įmanoma tik jeigu miegantysis yra sąmoningo sapnavimo būsenoje, ir net tokiu atveju, tai pavyksta ne visuomet.
„Daugumai atrodo, kad tai neįmanoma, kad paklausus klausimo žmogus arba pabus, arba paprasčiausiai neatsakys, nes nesuvoks klausimo“, – sakė Šiaurės vakarų universiteto profesorius Kenas Palleris.
Tačiau K. Palleris teigia: „Atradome, kad REM miego fazėje žmogus galėjo sąveikauti su eksperimentuotoju ir netgi su juo bendrauti. Taip pat parodėme, kad įmanoma sapnuojant suprasti klausimus, atlikti atminties operacijas, ir net sugalvoti atsakymus.“
Ne visiems pavyksta sapnuoti sąmoningai
Sąmoningi sapnai nebūtinai yra aiškūs. Šiuo pavadinimu paprastai vadinami sapnai, kurių metu miegantysis supranta, kad sapnuoja. Kartais, nors ir ne visada, jie gali kontroliuoti savo sapną, pavyzdžiui, nuvykti ten, kur visuomet norėjo nukeliauti. Retkarčiais sapnuoti sąmoningus sapnus yra įprasta, tačiau tik nedaugelis juos sapnuoja dažnai.
Sąmoningo sapnavimo entuziastai mėgėjai ir miego mokslininkai pastaruoju metu atlieka eksperimentus, bandydami sukelti sąmoningą sapnavimą ir kai kurių tokių tyrimų rezultatai stebina.
Nors tirti retą ir nenuspėjamą fenomeną yra tikras košmaras, tyrėjai sugebėjo pasiekti gerų rezultatų su žmonėmis, kurie moka sapnuoti sąmoningai. Tai palengvino tyrimų eigą.
Tyrimus su sąmoningai sapnuojančiais asmenimis vienu metu vykdė skirtingos mokslininkų komandos iš keturių universitetų. Tačiau net ir dirbant su žmonėmis, kurie sąmoningai sapnuoja gana dažnai, šis darbas užėmė daug laiko, o ir tyrimo dalyvių skaičius buvo labai mažas.
Todėl komandos nusprendė sujungti savo jėgas į bendrą tyrimą, kuriame buvo tiriami 36 asmenys. Tai leido išbandyti ne tik daugiau įvairių technikų sąmoningiems sapnams sukelti, bet ir skirtingų būdų komunikuoti, pavyzdžiui kalba, šviesa ar prisilietimu.
„Mūsų eksperimentai šiek tiek primena būdų komunikuoti su astronautu kitoje planetoje paiešką. Tačiau mūsų atveju, ši planeta yra sukurta smegenyse iš prisiminimų“, – „Current Biology“ rašo K. Pelleris ir tyrimo bendraautoriai.
Tyrimas susidūrė su iššūkiais
Tyrimo aprašyme teigiama, kad keli dalyviai sugebėjo miegodami atsakyti į uždarus klausimus (kurių atsakymas būna „taip“ arba „ne“), sapnuodami atskirti skirtingus garsus ir netgi atlikti paprastus matematinius veiksmus. Žinoma, vietoj kalbėjimo, jie atsakydavo veido trūkčiojimais arba judindami akis.
Atsibudęs, vienas dalyvis teigė, kad eksperimento vykdytojų žinutės jam priminė pasakotoją filme. Kitas sapnavo kambarį, kuriame mirkčiojo šviesos: „Sapne supratau, kad tai buvo iš išorės sklindantis Morzės kodas.“
Tačiau tyrimas nebuvo visiškai sėkmingas. Daugelį naktų dalyviai net nesapnuodavo, o jeigu ir patyrė sąmoningus sapnus, tik 40 proc. dalyvių atsakydavo į užduodamus klausimus. Pusė šių atsakymų buvo arba neteisingi, arba per daug padriki, kad būtų galima juos įvertinti.
Tiesa, kai kurie metodai buvo veiksmingesni už kitus. Tikimasi, kad juos patobulinus bus galima tęsti tyrinėjimus ir, pavyzdžiui, pabandyti nustatyti kaip sapnuojant pasikeičia žmogaus gebėjimai, arba ištirti kaip tiksliai sapnai yra atsimenami prabudus. Stebina tai, kad kai kurie klaidingai į klausimus atsakę tyrimo dalyviai teigė, jog sapne atsakė teisingai. Tai verčia susimąstyti, ar mes atsimename sapnus ne taip gerai, kaip buvo manyta.
Tyrimo autoriai mano, kad jų darbas gali padėti žmonėms, kenčiantiems nuo dažnų košmarų.
Galiausiai, šis tyrimas gali padėti ne tik išsiaiškinti, kodėl mes iš viso sapnuojame, bet ir ateityje suteikti psichoterapeutams galimybę pacientams sukelti tokius sapnus, kurie padėtų jiems įveikti realaus gyvenimo traumas.
