Abu šie dokumentai verti ypatingo dėmesio, nes Maskvos veiksmai užsienio politikos sferoje, kaip ir veiksmai globalioje informacinėje erdvėje, šiandien kelia didžiausią nerimą tiek Rusijos kaimynams, tiek plačiau – pasaulyje. Čia taip pat būtina paminėti, kad kalbame ne apie kokius nors naujus, o apie atnaujintus dokumentus. Kitaip sakant, jų turinys išryškina tai, ką Maskva akcentuoja minėtose sferose šiuo momentu.
Prieš įdėmiau analizuojant doktrinas, reikia pasakyti, kad jose yra nemažai „teisingų“ bendro pobūdžio žodžių apie globalų saugumą, strateginę partnerystę ir gerą kaimynystę, tačiau šiame straipsnių cikle ypatingas dėmesys bus sutelktas į tuos aspektus, kurie, šių straipsnių autoriaus manymu, išryškina tikruosius Rusijos valdančiojo režimo polinkius arba atskleidžia, kaip Kremliaus deklaruojami tikslai nesutampa su realiais veiksmais.
Pradėkime šią apžvalgą nuo lapkričio 30 dieną patvirtintos „Rusijos Federacijos užsienio politikos koncepcijos“ naujos redakcijos analizės. Šioje koncepcijoje Rusija pozicionuojama kaip „vienas iš įtakingų šiuolaikinio pasaulio centrų“. Tai atspindi Kremliaus požiūrį į šiuolaikinę globalią politiką kaip į galingųjų žaidimą (požiūris artimas XX a. geopolitinėms realijoms). Iš čia ir kyla Maskvos nuoskauda, kad jos neva nepriima į „suaugusiųjų žaidimą“.
Žinoma, oficialiai koncepcijoje numatoma plėtoti „geros kaimynystės santykius“ su artimiausiais kaimynais, taip pat teikti pagalbą „pažabojant įtampos bei konfliktų židinius jų teritorijose ir vykdyti tokių židinių ir konfliktų atsiradimo prevenciją“. Gerai žinant naujausiąją istoriją bei Maskvos vaidmenį separatistiniame konflikte Ukrainoje toks „siekis“ atrodo kaip įžūlus veidmainiškumas.
Įdomu pažymėti ir tai, kad koncepcijoje „Rusijos piliečių“ ir vadinamųjų „tėvynainių“ kategorijos vartojamos lygiagrečiai. Šių kategorijų „interesų“ gynimas užsienyje iškeliamas kaip vienas iš Rusijos užsienio politikos prioritetų. Tai rodo, jog Kremlius planuoja ir toliau kišimąsi į kitų valstybių vidaus reikalus teisinti „tėvynainių teisių“ gynimu. Tiesa, ši strategija nėra nauja.
Koncepcijoje ypač akivaizdi Rusijos nuoskauda, kurią ji jaučia apskritai Vakarams. Pavyzdžiui, 4 koncepcijos punkte piktdžiugiškai rašoma, kad „istorinių Vakarų galimybės dominuoti pasaulinėje ekonomikoje ir politikoje menksta“, o jau 5 punkte verkšlenama dėl to, kad tie patys Vakarai politiškai „sulaiko alternatyvius jėgos centrus“ (prie kurių, akivaizdu, save priskiria ir Rusija). Taip pat nesunku pastebėti, jog Maskva žiūri į tarptautinius santykius iš „civilizacijų susidūrimo“ (panašiai, kaip tai apibūdino Samuelis Huntingtonas) pozicijų. Tame pačiame 5 punkte kalbama apie konkurenciją, kuri „įgauna civilizacinį pobūdį, vertybinių orientacijų konkurencijos formą“.
Gana juokinga skaityti ir koncepcijoje išsakomą susirūpinimą dėl to, kad poveikį tarptautinei politikai daro „ekonominiai, teisiniai, technologiniai ir informaciniai veiksniai“ (8 punktas). Čia verta priminti, jog būtent Maskva aktyviai naudojasi ekonominėmis ir informacinėmis poveikio priemonėmis, siekdama išsaugoti savo įtaką posovietinei erdvei ir ją išplėsti dar toliau.
Įvykių Ukrainoje ir Maskvos vaidmens juose kontekste veidmainiškai skamba teiginiai, kad Rusijos užsienio politikos kursas remiasi ne tik jos „nacionaliniais interesais“, bet ir pagarba tarptautinei teisei (21 punktas), ar tai, kad šios šalies užsienio politika yra „atvira ir nuspėjama“ (22 punktas).
Koncepcijoje taip pat ypač išskiriamas Jungtinių Tautų (JT) organizacijos vaidmuo. Galima numanyti, jog tai padaryta dėl vienintelės priežasties – Rusijos turimos veto teisės JT Saugumo Taryboje. Tarp strateginės partnerystės vektorių minimi susivienijimai ir organizacijos, kurie sudaro alternatyvą Rusijos nekenčiamam Vakarų pasauliui. Pirmiausia kalba sukasi apie BRIKS (neformalus susivienijimas, į kurį įeina Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Pietų Afrikos Respublika) ir Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją.
Tarp tarptautinio saugumo prioritetų koncepcijoje nuspėjamai akcentuojama „kova su terorizmu“. Galima priminti, kad pasiūlymas dėl bendros kovos su tarptautinėmis teroristinėmis organizacijomis yra iš esmės vienintelis dalykas, kurį Rusija bando pateikti Vakarams, siekdama santykių atšilimo. Tiesa, tai siūloma tikintis mainais gauti politinę indulgenciją, t. y. Maskvos įvykdytų tarptautinės teisės pažeidimų ignoravimą ir, atitinkamai, sankcijų atšaukimą.
Kitos Rusijos nuoskaudos išryškėja 40 punkte, kur kalbama apie būtinybę „siekti, kad Rusijos interesai (pasaulyje – V.D.) būtų vertinami adekvačiai“, ir skundžiamasi dėl „nedraugiškų ekonominių užsienio valstybių veiksmų“ (taip koncepcijoje paslėptas žodis „sankcijos“).
Labai įdomiai atrodo 45 punktas. Tarp jo papunkčių aptinkamas siekis užkirsti kelią naudoti „žmogaus teisių gynimo“ koncepcijas kišimuisi į šalies vidaus reikalus bei „teisėtų vyriausybių destabilizavimo ir pakeitimo tikslais“. Čia galima įžiūrėti tiek spalvotųjų revoliucijų baimę, tiek Kremliaus puolimo prieš tarptautines ir vietines žmogaus teisių organizacijas paaiškinimą. Tačiau vos po kelių papunkčių koncepcijoje deklaruojamas „tėvynainių teisių gynimas“ užsienyje, kuris, priminsime, tampa Rusijos pretekstu kištis į kitų valstybių vidaus reikalus.
45 punkte taip pat deklaruojama kova su „istorijos falsifikavimu“ ir ypač su „Antrojo pasaulinio karo rezultatų revizija“. Kitaip sakant, šis vidinės Rusijos propagandinės darbotvarkės aspektas yra praplečiamas ir į tarptautinių santykių sferą. 47 punkte plačiau kalbama apie būtinybę plėtoti „efektyvias žiniasklaidos priemones“, kurių tikslas būtų „paveikti visuomenės nuomonę užsienyje“ (!). Šiame punkte yra ir daugiau nuostatų, kurios tiesiogiai parodo siekį daryti Rusijos interesus atitinkantį poveikį tarptautinei informacinei darbotvarkei ir faktiškai apibūdina Maskvos realizuojamo propagandinio puolimo prieš kitas valstybes gaires.
Gana veidmainiškai atrodo tie koncepcijos punktai, kuriuose deklaruojamas Rusijos noras plėtoti „gerus santykius“ su Ukraina, Gruzija, taip pat su ES. Pavyzdžiui, 56 punkte deklaruojamas siekis padėti Ukrainai sureguliuoti „vidinį ukrainietišką konfliktą“ (tai atitinka melagingą Kremliaus, neigiančio Rusijos dalyvavimą konflikte Donbase, retoriką). O ES ir NATO priekaištaujama dėl to, kad jos neskuba realizuoti bendraeuropinės (t. y. bendros su Rusija) saugumo koncepcijos, nutylint, jog po Krymo užgrobimo tai jau tiesiog neįmanoma.
Bendros geopolitinės situacijos kontekste ir apžvelgus ankstesnius punktus labai keistai atrodo 63 punkto teiginys, kad „ES išlieka Rusijai svarbia prekybine, ekonomine ir politine partnere“, taip pat svaičiojimai apie „bendrą ekonominę ir humanitarinę erdvę nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno“ (64 punktas). Utopiškai atrodo ir 65 punktas, kuriame kalbama apie „vizų panaikinimo“ tarp Rusijos ir ES galimybę. Tiesa, tokio švelnaus įvertinimo sulaukė tik Europos Sąjunga, o apie NATO kalbama kur kas griežčiau. Aljansui priekaištaujama dėl „plėtros“, o jo „karinis aktyvumas su Rusija besiribojančiuose pasienio regionuose“ apibūdinamas kaip iššūkis saugumui.
Apibendrinant būtina akcentuoti, kad apžvelgtas dokumentas atrodo gana šizofreniškai. Toks įspūdis susidaro dėl to, jog koncepcijoje pro visuotinai priimtinas politiškai korektiškas ir diplomatiškas formuluotes prasiveržia aiškios Kremliaus fobijos (spalvotųjų revoliucijų baimė), užgautos ambicijos ir dėl to atsiradusios nuoskaudos (Rusija pretenduoja būti „jėgos centru“, tačiau jai šis vaidmuo sunkiai sekasi) bei tikri Maskvos realpolitik vektoriai (propagandinis poveikis, tėvynainių temos naudojimas geopolitiniams tikslams). Koncepcijos autoriai atrodo kaip įkaitai, kuriems tenka laviruoti tarp „teisingų“ žodžių ir Rusijos politinių veiksmų tikrovės.
