Nuo JAV karinės intervencijos daugelyje užsienio karštųjų taškų George`o Busho laikais pavargę amerikiečiai, rodės, nenorės aktyvesnės JAV užsienio politikos. Todėl Baracko Obamos izoliacionizmas ir susitelkimas į šalies vidaus problemas ilgai atrodė tinkamas požiūris JAV visuomenei.
Tačiau nuotaikos šalyje kinta ir atveria kelius į pergalę prezidento rinkimuose tokiems kandidatams, kaip H. Clinton, skatinantiems aktyvesnį JAV įsitraukimą į tarptautinę politiką, pasisakantiems už griežtesnį toną, kalbant su tarptautinę teisę ir vertybes paminančiomis šalimis.
„Didžioji Amerikos visuomenės dalis nėra izoliacionistiškai nusiteikusi, nors dažnai priešinasi JAV karinei intervencijai kitose šalyse. Pagrindiniai respublikonų ir demokratų kandidatai yra internacionalistai.
Jie supranta, kad įvykiai kitose pasaulio šalyse turės įtakos JAV, todėl Vašingtonas privalo aktyviai dalyvauti. Rinkimų debatuose bus daugiausiai kalbama vidaus politikos temomis, tačiau užsienio politikos klausimais taip pat bus karštai diskutuojama, ypač po to, kai neseniai JAV atsivėrė santykiams su Kuba ir Iranu“, – portalui LRT.lt sako J. Bugajskis.
Dilema demokratų kandidatams
Pasak J. Bugajskio, visi demokratų kandidatai turės nuspręsti, ar jie save sies su dabartiniu prezidentu, ar nuo jo atsiribos. Tačiau tose srityse, kur B. Obamos politika sulaukė kritikos, H. Clinton ir kiti kandidatai bandys pateikti alternatyvius sprendimus (Irano, Izraelio ar Ukrainos klausimais), mano J. Bugajskis.
Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas Linas Kojala sako, kad H. Clinton jau pasirinko demonstruoti kitokią poziciją nei dabartinis prezidentas. Jos aktyvumas ir griežta retorika užsienio politikos klausimais yra strateginis politinis žingsnis, kuriuo siekiama parodyti, kad ta politika, dėl kurios yra labiausiai kritikuojama B. Obamos administracija, yra ne iki galo sėkminga ir ji galėtų pasiūlyti kitus receptus.
„Prieš metus išleistoje H. Clinton autobiografijoje apie JAV ir Rusijos santykių „perkrovimo“ politiką buvo rašoma, kad ji [H. Clinton] bandė raginti B. Obamą išlaikyti griežtesnį toną Rusijos atžvilgiu. Ji bando parodyti, kad dirbdama B. Obamos administracijoje turėjo šiek tiek kitokią užsienio politikos viziją“, – kalba L. Kojala.
Tačiau abu LRT.lt pašnekovai pripažįsta, kad tai, ką deklaruoja H. Clinton, dėl objektyvių priežasčių galėtų skirtis nuo realios jos vykdomos politikos, jei ji laimėtų rinkimus.
„Užsienio politiką dažnai lemia netikėti įvykiai, kaip, pavyzdžiui, Rugsėjo 11-osios ataka, kuri visiškai pakeitė G. Busho prioritetus. Nė vienas prezidentas negali būti tikras dėl to, kokia krizė gali smogti jo prezidentavimo laikotarpiu ir kaip jis į ją reaguos“ – teigia J. Bugajskis.
Savo ruožtu L. Kojala pažymi neabejojantis, kad nepaisant galimų objektyvių kliūčių, H. Clinton yra pajėgi įvykdyti kitokią užsienio politikos liniją, nes jai pritartų visuomenė.
L. Kojala: visos kortos – H. Clinton rankose
Demokratų partijai artėjančiuose prezidento rinkimuose yra sudėtingiau vien todėl, kad jų partijos atstovas valdė aštuonerius metus, pastebi L. Kojala.
„Bet akivaizdu, kad H. Clinton gali pasiūlyti šį tą kitoniško, nei galėjo B. Obama. Ji – labai charizmatiška ir Amerikos visuomenės mylima politikė, nevengianti kalbėti, kad kai kuriuos sprendimus priimtų kitokius. Tai leidžia jai būti kitokiai, nei B. Obama, ir siūlyti politiką, kuri gali būti populiari tarp rinkėjų.
Be to, 2008-aisiais, kai H. Clinton taip pat siekė prezidento posto ir konkuravo su B. Obama vidiniuose partijos rinkimuose, buvo fiksuojama, kad jos populiarumas tarp ispanakalbių yra didesnis. O ispanakalbiai rinkėjai sudaro vis didesnę dalį. Gebėjimas atliepti jų interesus yra be galo svarbus bet kuriam kandidatui“, – mintimis dalijasi RESC analitikas.
Anot L. Kojalos, H. Clinton – aukso vidurys tarp G. Busho ir B. Obamos. G. Busho laikotarpiu, pasak pašnekovo, buvo pastebimas vienas kraštutinumas, kai šalis naudojo karinę jėgą ten, kur, rodos, tik galėjo tai daryti. „Tai kainavo labai brangiai ir amerikiečiams tai tapo fobija. Tokia politika, bent jau tuo metu, buvo interpretuota kaip visiška nesėkmė“, – kalba L. Kojala.
Tuomet į prezidento postą atėjo B. Obama, kuris kėlė visiškai priešingas idėjas. Tos idėjos, L. Kojalos teigimu, pirmiausiai buvo grįstos izoliacine politika, koncentravimusi į vidaus reikalus, siekiu nedemonstruoti lyderystės, nespausti savo partnerių ir draugų užsienyje.
„Dabar, manau, Rusijos įvykiai, Irake vykstantys procesai verčia permąstyti politiką, ypač vykdytą B. Obamos. H. Clinton, vertinant jos pasisakymus, ieško vidurio kelio. Ji kalba apie tai, kad JAV turi aktyviau įsitraukti į globalių problemų sprendimą, kad Amerika turi būti griežtesnė, spręsdama problemas dėl ISIS, kalbėdama su V. Putinu.
Kita vertus, ji nesiūlo kraštutinių priemonių, kurios leistų ją asocijuoti su G. Busho era. Nors turime prisiminti tą faktą, kad ji pritarė karui Irake. Tai rodo, kad ji greičiausiai nebus izoliacinės politikos tęsėja“, – sako pašnekovas.
L. Kojalos teigimu, visos kortos yra H. Clinton rankose: ji yra ir turbūt ilgai liks pagrindinė demokratų partijos kandidatė, o kol respublikonai aiškinsis, kas mes iššūkį H. Clinton, ji gali įgyti pakankamai didelį pranašumą, leisiantį tikėtis pergalės ir nacionaliniuose rinkimuose.
