Prieš pusantrų metų (2006 m. rugsėjo mėn.) iš Japonijos vyriausybės vadovo pareigų pasitraukus tuometiniam ministrui pirmininkui Junichiro Koizumi, politiniai Japonijos ir Kinijos santykiai pradėjo gerėti.
2006 m. pabaigoje naujasis Japonijos vyriausybės vadovas apsilankė Kinijoje, kur susitikęs su aukščiausiais šios šalies lyderiais pritarė konstruktyvių tarpusavio santykių, paremtų taikia, stabilia politine ir ekonomine plėtra, siekiui. Susitikimo metu buvo pasirašyti dvišaliai susitarimai dėl bendradarbiavimo technologijų kūrimo, aplinkosaugos srityse. Pekinas ir Tokijas nusprendė vykdyti bendrus energinių išteklių projektus.
Šiuo metu Japonija ir Kinija itin efektyviai bendradarbiauja ekonomikos ir regioninės plėtros sektoriuose. Kartu su Pietryčių Azijos valstybių asociacija (ASEAN) ir Pietų Korėja šalys siekia užtikrinti Rytų Azijos regiono stabilumą ir užmegzti glaudžius prekybos, finansų, energetikos, transporto ir komunikacijų ryšius. JAV Centrinės žvalgybos valdybos 2008 m. duomenimis, Kinija yra svarbiausia Japonijos importo ir antra pagal svarbą eksporto partnerė, ženkliai lenkianti kitas šalis. Japonijos priklausomybė nuo milžiniškos, pigia darbo jėga paremtos Kinijos rinkos yra akivaizdi.
Nors ekonominiai šalių santykiai gana draugiški ir produktyvūs, politikos ir saugumo srityse Japonija ir Kinija dažnai balansuoja ties bendradarbiavimo ir priešiškumo riba.
Energetinis ir karinis saugumas
Spartus šalies ekonomikos augimas XXI amžiaus pirmame dešimtmetyje itin padidino Kinijos priklausomybę nuo importuojamų žaliavų, pradedant geležies rūda ir plienu, baigiant mediena. Vis dėlto iš visų gamtinių resursų, reikalingų patenkinti vis labiau didėjančioms šalies ekonominėms reikmėms, svarbiausia yra nafta. Tiek Kinijos, tiek Japonijos ekonominė raida ir šalių užimama pozicija tarptautinėje arenoje labiausiai priklauso nuo valstybių vadovų gebėjimo rasti kuo daugiau alternatyvių ir lengvai prieinamų energijos šaltinių.
2004 m. pradžioje Japonijos įmonių konsorciumas su pagrindine šalies naftos importo partnere – Irano vyriausybe pasirašė susitarimą (jo vertė 2,8 milijardo JAV dolerių) dėl didžiausio pasaulyje Azadegano naftos telkinio bendro eksploatavimo. Tačiau nepraėjus nė metams sėkmingam Japonijos ir Irano bendradarbiavimui energetikos srityje iškilo grėsmė. Jau 2004 m. pabaigoje Kinijos naftos gigantei „Sinopec Group“ su Iranu pasirašius 70–100 milijardų JAV dolerių vertės kontraktą 25 metams dėl Jadaravano dujų telkinio eksploatavimo, tuometinis Irano naftos ministras Bijanas Zanganeh (Bižanas Zanganė) vizito Pekine metu šalies dienraščiui „China Business Weekly“ pareiškė, kad „Teheranas ateityje didžiausia savo dujų bei naftos verslo partnere norėtų matyti Kiniją, o ne Japoniją“.
Japonijos ir Kinijos energetinių interesų sankirta akivaizdi ir Rytų Kinijos jūros regione. Įvairių šaltinių duomenimis, trijuose dujų telkiniuose, esančiuose šių dviejų valstybių išimtinių ekonominių zonų ribose, gali būti apie 200 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų. Japonija reikšdama pretenzijas į šiuos telkinius remiasi Jungtinių Tautų jūrų teisės susitarimu, pagal kurį ekonominė zona negali būti nutolusi nuo šalies daugiau negu 370 kilometrų. O Kinija savo teises į dujų telkinius Rytų Kinijos jūroje grindžia Ženevos kontinentinio šelfo konvencija, pagal kurią valstybės siena jūra tęsiasi tiek, kiek tęsiasi po vandeniu einantis rifas. Šiuo metu ir Japonija, ir Kinija savavališkai naudojasi dalimi ginčytinoje teritorijoje esančių dujų telkinių. Galutinį tašką valstybių ginče dėl teritorinių vandenų 2010 m. turėtų padėti Jungtinės Tautos.
Be trijų dujų telkinių Rytų Kinijos jūroje, yra dar vienas strategiškai svarbus, nesutarimus tarp Japonijos ir Kinijos kurstantis objektas – Senkaku/Diaoyu sala. Šis 20 kvadratinių kilometrų žemės plotas pats savaime nėra ypatingas, tačiau geopolitiniu požiūriu salos padėtis yra labai palanki. Senkaku/Diaoyu sala yra 170 km nutolusi nuo Kinijai itin svarbaus Taivano ir 430 km – nuo Japonijai priklausančios Okinavos salos. Vis didėjantis „neatskiriamos Kinijos dalies“ Taivano noras atsiskirti nuo savo didžiosios kaimynės verčia Kiniją apgalvoti visus įmanomus kraštutinius jo sulaikymo variantus, neatmetant ir karinės intervencijos galimybės. Atsiradus reikalui Senkaku/Diaoyu sala galėtų tapti puikia baze kariniams Kinijos lėktuvams. Jei kalbėsime apie strateginę geografinę salos reikšmę Kinijos varžovei Japonijai, dėl artumo Okinavai ji patenka ir į galingiausios pasaulio valstybės – JAV interesų sferą. Pacifistinėje Japonijos konstitucijoje yra įtvirtinta nuostata, kad šalis pasisako prieš karą kaip suverenios valstybės teisę spręsti tarptautinėje arenoje iškilusius konfliktus, atsisako karinės agresijos bei pasisako prieš bet kokių karinių pajėgų šalyje telkimą ir buvimą. Tačiau pagal dar 1952 m. tarp Japonijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų pasirašytą saugumo sutartį, garantuojančią Japonijai JAV apsaugą kilus grėsmei, Okinavos sala yra tapusi viena iš JAV karių bazių. Tad nuo to, kuri šalis išsidėstys Senkaku/Diaoyu saloje, gali priklausyti ir tolesnis šios Jungtinių Valstijų bazės likimas. Be to, ši ginčytina teritorija dėl artumo Šiaurės Korėjai galėtų tapti vienu potencialiausių ir tinkamiausių placdarmų branduolinio ginklavimosi procesams Šiaurės Korėjoje stebėti.
Istorinis politinis aspektas
Nors Antrasis pasaulinis karas baigėsi prieš daugiau negu penkiasdešimt metų, savitas ir ne visada subtilus jo įvykių traktavimas dar ir dabar dažnai tampa ta riba, kurią peržengus draugiški Japonijos ir Kinijos santykiai gali virsti priešiškumu.
Viena skaudžiausių Kinijai temų kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą ir su juo susijusius įvykius yra 1937 m. Japonijos vykdyta Kinijos Nandzingo (Nanjing; anksčiau sakydavome Nankino) regiono okupacija, pareikalavusi daugiau negu 300 tūkst. civilių kinų aukų. Nors Japonija oficialiai nepripažįsta Kinijoje įvykdytų nusikaltimų, vis dėlto nuo 1979 m. Kinijai moka paramą, kurios oficiali paskirtis – šalies raidos skatinimas, o neformaliai ši parama suvokiama kaip Japonijos reparacijos Kinijai už karo metais padarytus nusikaltimus. Japonijai pradėjus svarstyti paramos sumažinimo, o ilgainiui ir panaikinimo galimybes, Kinijos lyderiai pabrėžė, kad šalis yra pakankamai stipri, kad galėtų sėkmingai vystytis be jokios pagalbos iš šalies.
Dar vienas su Antrojo pasaulinio karo palikimu susijusio fakto eskalavimas, dažnai tampantis Japonijos ir Kinijos diplomatinio nepasitenkinimo priežastimi, yra Japonijos kariams atminti skirta Jasukuni šventykla, kurią itin deklaratyviai mėgo lankyti buvęs Japonijos ministras pirmininkas J. Koizumi. Šventykla yra memorialas Japonijos kariams, žuvusiems karuose nuo 1853 m., taip pat ir per Antrąjį pasaulinį karą, pagerbti, tačiau tai, kad joje yra laikomi 14-os karo nusikaltėliais pripažintų japonų karių palaikai, sulaukia itin didelio Kinijos valdžios nepasitenkinimo, dažnai peraugančio į dvišalius valstybinio lygmens nesutarimus bei valstybių diplomatinę kovą.
Japonijos ir Kinijos santykių perspektyvos
Atsižvelgiant į dabartinę tarptautinę politinę sistemą, kurioje vis didesnį vaidmenį įgyja ekonominis valstybių bendradarbiavimas, šalių saugumą ir tolesnę jų raidą padedančios užtikrinti įvairaus pobūdžio daugiašalės organizacijos, bent jau pačioje artimiausioje ateityje galima būtų tikėtis labiau bendradarbiavimu nei priešiškumu grįstų Japonijos ir Kinijos santykių. Tačiau toliau sėkmingai augant Kinijos ekonomikai, didėjant jos politinei galiai tiek regioniniu, tiek ir tarptautiniu lygmeniu, didės ir konfrontacijos su dabartine pasaulio hegemone JAV tikimybė. Taigi klausimas, kokį bendravimo su didžiąja savo kaimyne būdą pasirinks Japonija, lieka neatsakytas.
Lina Marčenkaitė
