Arvydas Praninskas
Vatikanas puoselėja iliuzijas, kad vengimas griežtai kritikuoti agresyvią politiką vykdančios Rusijos lyderius gali duoti naudos ekumeninėje arba diplomatinėje srityje. Tačiau tai – tik saviapgaulė.
Maskvos patriarcho komplimentas
„Kuo gali baigtis tokia Šventojo Sosto Rytų politika?“ – svarsto Lenkijos dienraštis „Rzeczpospolita“. Jis atkreipia dėmesį, kad vasario pradžioje Maskvos ir visos Rusijos stačiatikių patriarchas Kirilas padėkojo popiežiui Pranciškui už jo poziciją karo su Ukraina atžvilgiu. „Aš norėčiau su pasitenkinimu pažymėti, kad Šventasis Sostas visada laikėsi subalansuotos politikos situacijos Ukrainoje atžvilgiu ir vengė vienašališkų vertinimų, kviesdamas taikos derybų ir ragindamas nutraukti ginkluotus susirėmimus“, – sakė Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovas aukščiausiųjų hierarchų pasitarime Maskvoje.
Kad sužinotume, už ką Maskvos patriarchas Kirilas dėkojo popiežiui, anot dienraščio, ilgai laukti nereikėjo. Kitą dieną, savo surengtos bendrosios audiencijos pabaigoje, pontifikas kreipėsi į ukrainiečius tokiais žodžiais: „Dar kartą mintimis esu su mylima ukrainiečių tauta. Deja, situacija eina blogyn ir didėja kovojančiųjų priešiškumas. Melskimės visų pirma už aukas, tarp kurių yra labai daug civilių, už jų šeimas ir prašykime Viešpaties, kad kuo greičiau liautųsi tas baisus brolžudiškas smurtas. Vėl kartoju raginimą, kad būtų padaryta viskas, kas įmanoma, taip pat ir tarptautiniu mastu, idant būtų atnaujintas dialogas, kuris yra vienintelis būdas siekiant sugrąžinti taiką ir santarvę į tą kenčiančią šalį. Broliai ir seserys, kai aš girdžiu žodžius „pergalė“ ar „pralaimėjimas“, jaučiu didelį skausmą, didelį liūdesį širdyje. Tai netinkami žodžiai. Vienintelis tinkamas žodis – tai žodis „taika“. Jis yra vienintelis tinkamas žodis. Aš galvoju apie jus, broliai ir seserys ukrainiečiai... Pagalvokite, tai karas tarp krikščionių! Visi jūs esate gavę tą patį krikštą! Tarpusavy kovoja krikščionys! Pagalvokite apie šį papiktinimą. Melskimės visi, nes mūsų malda karo metu yra protestas Dievo akivaizdoje.“
Agresorius taktiškai nepaminėtas
Dienraštis pabrėžia, kad šiame popiežiaus Pranciškaus pasisakyme (ir daugelyje kitų, skirtų įvykiams Ukrainoje) labiausiai stebina tai, jog nėra paminėtas agresorius – Vladimiro Putino valdoma Rusija. Dėl Rusijos agresijos jau neabejoja jokie rimti tarptautiniai politikai. Tačiau popiežius Pranciškus konfliktą Ukrainoje pateikia kaip pilietinį karą, kuriame vieni ukrainiečiai kariauja su kitais, arba, pagal dar pavojingesnę interpretaciją, kaip vienos tautos (rusų, bet perskirtos į vadinamuosius mažarusius ir didžiarusius) vaikų kariaujamą brolžudišką karą. Taip pat neaišku, kodėl raginimas siekti taikos ir nutraukti mūšius tarp krikščionių skirtas išskirtinai ukrainiečiams, tarsi jie būtų kalti dėl to, kad rusai juos užpuolė. „Rzeczpospolita“ stebisi, kad Rusija ir jos vadovai popiežiaus kreipimesi apskritai neminimi, netgi užuominomis.
Deja, pasak leidinio, tai nei išimtis, nei atsitiktinumas. Pontifikas nuo pat karo Ukrainoje pradžios apie jį kalbėjo būtent taip. Beprasmiška ieškoti jo kalbose žodžių, kuriais kaip nors būtų užsiminta apie V. Putino dalyvavimą šiame kare. Toks nutylėjimas ypač atkreipė dėmesį po to, kai rusų teroristai numušė Malaizijos keleivinį lėktuvą. Tada už aukas meldęsis popiežius kalbėjo ne apie dviejų – ir, pasakykime tiesiai, skirtingų – tautybių šio konflikto puses, o apsiribojo dviem konfrontuojančiomis ukrainiečių stovyklomis.
Popiežiaus vertinimų specifiškumą pastebėjo ir patys ukrainiečiai, ypač katalikai ir unitai. Dalis jų mano, kad popiežiaus atsargumas politinių vertinimų aspektu yra nulemtas jo noro susitikti su patriarchu Kirilu (vienoje spaudos konferencijoje pontifikas netgi tiesiai paprašė stačiatikių patriarcho nurodyti tokio susitikimo laiką ir vietą) ir žengti žingsnį į priekį stačiatikių bei katalikų suartėjimo kelyje. Ukrainiečių manymu, Ukraina tapo „ekumeninio politinio korektiškumo“ ir vilties dėl dviejų Bažnyčių susitaikymo auka. Pagrindinis tokio proceso stabdis šiuo metu yra Maskva.
Ar dezinformacijos auka tapo ir popiežius?
Kiti, tarp jų – ir ukrainietis graikų apeigų katalikų (unitų) žurnalistas Anatolijus Babinskis, pabrėžia, kad toks požiūris nulemtas prasto popiežiaus susigaudymo dabartinėje geopolitinėje situacijoje. „Tokie pasisakymai liudija prastą informuotumą apie įvykius Ukrainoje“, – teigia A. Babinskis ir priduria, kad stipriai prisidėti skleidžiant dezinformaciją gali ir įtakingi prorusiški sluoksniai pačiame Vatikane. Šventasis Sostas, taip pat didelė dalis Vakarų konservatorių ir net katalikų veikėjų „nepastebi“ Rusijos agresijos Ukrainoje, ir tuo labiau pačių ukrainiečių pastangų ją atremti. Jie mato tik „didžią rusų civilizaciją“ su jos puikiomis ikonomis, mistika ir teologija, giliai tikinčiais žmonėmis ir valstybės vadovu, kuris, skirtingai nei Vakarų politikai, ne tik turi savo planą, bet ir atvirai pasisako prieš liberaliąją demokratiją, šeimos griovimą, religijos diskreditavimą ir t. t.
Kartu su Benedikto XVI pontifikatu į Vatikaną sugrįžo Jono XXIII ir Pauliaus VI požiūris bei tikėjimas, kad su Rusija galima ir reikia susitarti siekiant atkurti krikščionybės Vakaruose vienybę ir ją sustiprinti Rytų krikščionių patirtimi. Tiesa, atsirado ir skirtumų. Anksčiau derybų su Sovietų Sąjunga būtinybė buvo aiškinama ne tik dialogo su stačiatikiais siekiu, bet ir šioje šalyje gyvenančių katalikų teisių gynimu. Šiandien apie katalikų teises prisimenama rečiau, o Katalikų bažnyčia Rusijoje ir Baltarusijoje (kurią Rusijos stačiatikių bažnyčia laiko savo kanonine teritorija), anot „Rzeczpospolitos“, dažnai tampa Vatikano nuolaidų Maskvai auka. Tai įrodo ir Maskvos arkivyskupo Tadeuszo Kondrusiewicziaus atšaukimas iš Rusijos sostinės bei jo perkėlimas į Minską. Rusija nenorėjo, kad Maskvoje katalikams atstovautų lenkų arkivyskupas, ir privertė Vatikaną dar Benedikto XVI pontifikato metu perkelti jį į Baltarusiją. Tai buvo padaryta tikintis popiežiaus ir Maskvos patriarcho susitikimo ir katalikybės bei stačiatikybės susitaikymo.
Senas priešiškumas Romai
Vatikanas ir Vakarų teologai, pasak leidinio, nepastebi ne tik daug amžių trunkančio Maskvos priešiškumo Romai, bet ir pačios Rusijos stačiatikių bažnyčios, kuri faktiškai paversta valstybinės valdžios priedėliu, būklės. Deja, atrodo, kad Šaltojo karo laikais Vatikano vykdyta Rytų politika komunistinio bloko atžvilgiu vėl atgyja. V. Putinas, padedamas Rusijos stačiatikių bažnyčios, nuosekliai įgyvendina savo planus, o Vatikanas ir vėl tenkinasi iliuzijomis, kad nuolaidos ir griežtų žodžių kalbant apie nusikalstamus Rusijos lyderio veiksmus atsisakymas gali duoti naudos ekumeninėje arba diplomatinėje srityje. Tačiau tai, pasak „Rzeczpospolitos“, yra klaidingas įsitikinimas.
Rusija ir Rusijos stačiatikių bažnyčia nenori vienybės su Roma, joms išvis jos nereikia, o popiežiaus ir patriarcho susitikimas V. Putiną domina tik kaip jaukas, kurį naudojant galima iš Šventojo Sosto išgauti dar daugiau nuolaidų. Atrodo, Vatikano diplomatai šito nesupranta. Galbūt todėl, kad dauguma jų, leidinio pastebėjimu, yra kilę iš šalių, seniai pasidavusių rusiškos diplomatijos manipuliacijoms ir leidusių Kremliaus propagandai jas nusipirkti.
Pastarųjų dešimtmečių istorija moko, kad efektyviausias būdas palaikant Vatikano dialogą su Sovietų Sąjunga ir posovietine Rusija buvo tas, kuriam pirmenybę teikė popiežius lenkas – Jonas Paulius II. Jis žinojo, kad negalima sudaryti sutarčių su Sovietų Sąjunga bei šėtonu ir kad reikia paprasčiausiai sakyti tiesą – atvirai, nors ir laikantis diplomatinių taisyklių. Lygiai taip pat Jonas Paulius II elgėsi ir dėl Rusijos stačiatikių bažnyčios pretenzijų. Jis ją gerbė, pabrėždavo Rusijos kultūrinio paveldo svarbą, tačiau, kai tik prireikė, nusprendė įsteigti ten katalikišką instituciją, nors ir žinojo, kad tai baigsis skandalu bei ekumeninėmis problemomis.
Jo įpėdiniams, nors pirmasis jų buvo vienas žymiausių teologų Katalikų bažnyčios istorijoje, o antrasis tapo charizmatišku ganytoju, kaip rašo „Rzeczpospolita“, stinga Rusijos ir jos esmės supratimo, ypač kalbant apie sovietinį ir posovietinį variantus. Dėl to jie pasmerkti eiliniams diplomatiniams pralaimėjimams kare, kurį su Vatikanu kariauja Kremlius. Tik gaila, kad Vatikano diplomatija to nesuvokia.
