Kol Europa vis dar susirūpinusi savo finansų krize, o pasaulis visą dėmesį yra nukreipęs į nesibaigiančias Senojo žemyno pastangas išgelbėti eurą (ir kartu visą globalią finansų sistemą), virš Irano ir vėl ėmė tvenktis karo debesys.
Visi žino, jog Iranas jau ne pirmus metus mėgina įgyvendinti savo branduolinę programą ir susikurti tolimojo nuotolio raketas. O tai reiškia vieną: Irano lyderis siekia pasigaminti savo branduolinį ginklą arba bent pasiekti tokį technologinį branduolinės programos lygį, jog užtektų tik vieno politinio sprendimo, kad galiausiai būtų sukurtas ir pats ginklas.
Pastaruoju atveju valstybė faktiškai nepažeistų Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties (BGNS) įsipareigojimų, kuriuos, kaip žinia, yra prisiėmęs ir pats Iranas. Kita vertus, ir tuomet vargu ar liktų abejonių dėl tikrųjų Irano tikslų. Nes juk priešingu atveju visi Irano į branduolinę programą kišami pinigai atrodytų tiesiog beprasmiai. Galiausiai Iranui net nereikia urano prisodrinimo technologijų – valstybė turi tik vieną civiliams tikslams skirtą branduolinį reaktorių, o jo veiklai reikalingas kuras yra tiekiamas Rusijos. Beje, dabar Irano savarankiškai tobulinamos technologijos šiam branduoliniam reaktoriui netgi netiktų.
Bet urano prisodrinimo technologijos yra būtinos, norint sukurti branduolinį ginklą. Be to, Iranas statosi ir sunkiojo vandens reaktorių, kuris praverstų besigaminant plutonio bombą.
Iranas, iš esmės pažeisdamas BGNS, ilgai slėpė savo branduolinės programos detales. Valstybė yra išleidusi milijonus dolerių nelegaliai įsigydama urano prisodrinimo ir branduolinio ginklo kūrimo technologijas. Metai iš metų Iranas mėgino nuslėpti apie tokią savo veiklą, kol galiausiai visa tiesa išaiškėjo Libijos revoliucijos metu. Tuomet su Vakarais pradėjusi bendradarbiauti Libija atskleidė Pakistano mokslininkų ir Pakistano „atominės bombos tėvo“ A.Q. Khano vaidmenį pardavinėjant slaptas branduolinio ginklo technologijas. Paaiškėjo, jog Iranas šias technologijas įsigijo būtent iš Pakistano.
Branduolinį ginklą pasigaminęs Iranas drastiškai iškreiptų regioninio saugumo balansą Viduriniuosiuose Rytuose. Geriausiu atveju tai tiesiog paskatintų branduolines varžybas šiame ir taip jau itin nestabiliame regione – tai, be abejo, pažeistų BGNS susitarimus, o eventualiai keltų grėsmę ir bendram tarptautiniam saugumui. Visgi blogiausio scenarijaus atveju branduolinis Iranas savo naujus karinius pajėgumus išnaudotų „revoliucinės“ regioninės užsienio politikos įgyvendinimui. O tokių kėslų Iranas turi jau nuo 1979 metų, kuomet buvo įkurta Irano Islamo Respublika. Reakcinga Irano politika ir potenciali galimybė, jog ši valstybė turės savo branduolinį ginklą, keltų tiesioginę grėsmę ne vien Izraeliui (kuris turėtų tik antrojo smūgio galimybę), bet ir kitoms kaimyninėms Irano valstybėms – nebranduoliniams arabų kraštams ir Turkijai.
Tiesą sakant, šiuo metu branduolinio Irano už Izraelį netgi labiau bijosi arabų kraštai – visų pirma, Saudo Arabija. Kita vertus, branduolinis Iranas, disponuojantis dar ir tolimojo nuotolio raketomis, sukeltų naujų saugumo iššūkių ir Europai.
Kol kas visos derybinės pastangos nuėjo perniek. Iranas ir toliau vykdo savo branduolinę programą. Paskiriamos sankcijos galėtų veikti tik labai ilgalaikėje perspektyvoje, o bent kol kas režimo kaita paties Irano viduje yra sunkiai įsivaizduotina. Taigi tik laiko klausimas, kuomet tarptautinė bendruomenė susidurs su rimta dilema: ar Iraną tiesiog pripažinti naująja branduoline valstybe, ar imtis griežtų, galbūt net į karinį konfliktą vedančių, veiksmų.
JAV prezidentas Barackas Obama jau yra pareiškęs, kad nesitaikstys su branduoliniu Iranu. Tą patį deklaravęs yra ir Izraelis bei kaimyniniai arabų kraštai. Panašu, kad ateinantys metai gali būti lemtingi. Izraelis pareiškė, jog Iranui iki branduolinės programos vykdymo pabaigos beliko vos devyni mėnesiai. Greičiausiai Irano problema taps rimtu klausimu ir artėjančioje JAV prezidento rinkimų kampanijoje.
Kita vertus, kalbos apie karinę intervenciją į Iraną atrodo nepagrįstos. Visų pirma, karinės atakos iš oro vargu ar būtų rezultatyvios – sunku tikėtis, jog pavyktų sunaikinti Irano branduolinės programos laboratorijas. Antra, tokie veiksmai neišvengiamai iššauktų tarptautinės bendruomenės nepasitenkinimą ir pasmerkimą.
Geriau net nesiimti prognozuoti, kaip kariniai veiksmai galėtų pakenkti visam regiono stabilumui. Visų pirma, nukentėtų Irano opozicija šalies viduje. O visame regione pastebimos Arabų Pavasario nuotaikos kaipmat išgaruotų – potencialūs Vakarų valstybių kariniai veiksmai prieš Iraną įžiebtų naują nepasitenkinimo kibirkštį regiono kraštuose ir greičiausiai reikštų aršios antivakarietiškos koalicijos susiformavimą. Pats regionas vėl paskęstų smurte ir neapykantoje, o viltys apie arabų kraštų demokratizaciją būtų pamirštos. Karinis konfliktas turėtų itin neigiamų pasekmių ir globalios ekonomikos būklei, ką jau bekalbėti apie naujas humanitarines problemas regione.
Mėginimas viską išspręsti diplomatinėmis priemonėmis greičiausiai taip pat žlugs. Pirmiausia todėl, jog Iranas yra tiesiog nelinkęs eiti į kompromisą – dabartinio Irano režimo politinėje kultūroje bet koks mėginimas siekti kompromiso jau savaime yra laikomas pralaimėjimu. Be to, panašu, kad Irano lyderis yra vis labiau įtikėjęs, kad jo valstybė yra pernelyg stipri ir didelė, jog ją būtų galima palaužti diplomatinėmis priemonėmis ar sankcijomis. Ar net oro pajėgų kariniais smūgiais.
Tad dabartinė padėtis yra kritinė. Panašu, kad išlieka tik du realūs įvykių raidos scenarijai: arba Iranas tampa branduoline valstybe, arba kyla naujas karinis konfliktas Viduriniuosiuose Rytuose. Arba vienu metu išsipildo abu šie scenarijai. Ir tai jau gali nutikti ateinančiais metais, nebent iki to laiko bus atrastas kažkoks stebuklingas diplomatinis problemos sprendimas.
Visgi sunku patikėti, kad toks sprendimas bus rastas. JAV, spausdama Iraną, deda vis dar per mažas diplomatines pastangas, tad didžioji problemos sprendimo ir diplomatinių derybų našta turėtų kristi ant Europos. Bet europiečiai šiuo metu ir taip turi kuo užsiimti. Iranas tai puikiai supranta ir greičiausiai pasistengs tai išnaudoti.
Joschka Fischeris nuo 1998 iki 2005 metų užėmė Vokietijos Užsienio reikalų ministro pareigas bei beveik 20 metų buvo Vokietijos Žaliųjų Partijos lyderiu.
Taip pat skaitykite:
Kaip įveikti JAV ir Izraelį: slaptas Irano ir Sirijos karinis planas
