Iš pradžių jis buvo vaikų herojumi ir gerbiamu sporto meistru, tačiau vos per vieną dieną jis tapo visų smerkiamu ir nepakenčiamu sukčiumi, rašoma „Expressen“.
„Tikras sovietinio sporto herojus“, kurio nuotraukas ant sienų kabinosi vaikai. Gerbiamas inžinierius ir sportininkas, sovietų kariuomenės majoras, priešininkų sporto aikštėse siaubas. Tačiau herojiška Boriso Oniščenkos šlovė išnyko iškart po jo pasirodymo 1976-ųjų Monrealio olimpinėse žaidynėse.
1972-aisiais jis, kartu su keliais kitais sportininkais iškovojo olimpinių žaidynių auksą šiuolaikinės penkiakovės komandinėje rungtyje. Tačiau jau kitoje olimpiadoje jo gyvenimas apsisuko 180 laipsnių kampu.
Prieš fechtavimo rungtį Sovietų Sąjunga komandinėje įskaitoje užėmė 4-ąją vietą. Būtent fechtavimas buvo laikomas šios komandos stipriąja penkiakovės disciplina.
Britai pastebėjo sukčiavimą
Iš pradžių jis lengvai nugalėjo Danny Nightingale’ą. Tačiau jau kitas jo priešininkas – britas Adrianas Parkeris – pradėjo įtarti kažką negero.
Sistema užskaitydavo sovietų sportininkui pataikymus, tačiau A. Parkeris niekaip negalėjo suprasti, kodėl. „Mes kreipėmės į teisėjus ir šie apžiūrėjo jo turimą sportinį inventorių. Tačiau ten nieko nerado ir užskaičiavo pataikymus“, – papasakojo britų kapitonas Mike’as Proudfootas laikraščiui „The Guardian“.
Tą sykį B. Oniščenkai pavyko prasmukti. Tačiau trečiojo priešininko „įveikti“ jam jau nepavyko.
Veteranas Jimas Foxas su B. Oniščenka varžėsi jau bene du dešimtmečius. Jis netgi laikė sovietų sportininką savo draugu.
J. Foxas įdėmiai stebėjo B. Oniščenkos dvikovą su A. Parkeriu ir atkreipė dėmesį į keistą dalyką: B. Oniščenkai tašką užskaitydavo net tuomet, kai jo rapyra prašvilpdavo per centimetrą nuo priešininko.
„Tas pats nutiko ir mūsų dvikovos metu. Kai tai įvyko, aš išsisukau nuo smūgio. Pasakiau: „čia kažkokia klaida“, su tuo sutiko ir pats Borisas“, – cituojamas buvęs sportininkas.
B. Oniščenką puolė sovietų tinklinio rinktinė
B. Oniščenka pageidavo pakeisti ginklą, tačiau J. Foxas nesutiko. Ne todėl, kad leido sau pagalvoti apie sukčiaujantį draugą – jis tiesiog manė, kad yra kažkokie smulkūs nesklandumai, kuriuos galima lengvai pašalinti.
Tačiau apžiūrint rapyrą olimpiados organizatoriai pamatė tai, dėl ko buvo šokiruotas visas sporto pasaulis.
B. Oniščenka į rapyrą įtaisė mygtuką, kuris leisdavo imituoti pataikymą bet kuriuo metu. Pačiame ginkle buvo įmontuota slapta laidų ir jutiklių sistema. Aptikti ją pavyko tik kuomet jis buvo visas išardytas.
Atletas buvo be didesnių ceremonijų išvarytas iš olimpinių žaidynių. Jo komandos nariai buvo tiesiog įsiutę. Rusijos vyrų tinklinio rinktinės nariai olimpiniame kaimelyje netgi grasino išmesti Borisą pro langą. Dar tą pačią naktį jis buvo įsodintas į automobilį ir išskraidintas namo į Maskvą.
Jimas Foxas ir jo komandos nariai tais metais laimėjo auksą. Tai iki šiol yra laikoma vienu didžiausiu Didžiosios Britanijos sporto pasiekimų. Nepaisant apgavystės, jis netgi gynė sovietų komandą nuo kaltinimų.
„Tai tragedija. Ir pačiam Borisui ypač. Aš esu visiškai tikras, kad jo komandos draugai apie tai nieko nežinojo. Tai nebuvo sistemingas sukčiavimas“, – aiškino jis.
Maskvoje B. Oniščenką barė Leonidas Brežnevas
J. Foxas manė, kad B. Oniščenka nukentėjo dėl sudėtingos politinės situacijos.
„Iš sportininkų pernelyg griežtai buvo reikalaujama pergalės. Mes paprasčiausiai prislėgti, aš kenčiu kartu su rusais. Mes dažniausiai po varžybų gerdavome alų. Tai buvo toks sportas. Išeidamas iš salės po paviešinimo, jis sustojo prie manęs ir paprašė atleidimo“, – pasakojo legendinis sportininkas.
Po 1976-ųjų žaidynių Boriso Oniščenkos šviesiai ateičiai atėjo staigus galas. Jeigu anksčiau armijoje jo laukė paaukštinimas, o sporto ministerijoje – prestižinės pareigos, tai dabar jis buvo viešai išpeiktas. B. Oniščenka buvo iškart išsiųstas į Maskvą, kur gavo asmeninės pylos nuo tuometinio SSRS lyderio Leonido Brežnevo.
Iš kariuomenės jis buvo išvarytas, o taip pat jį privertė sumokėti nemenką tiems laikams 5 tūkst. rublių baudą. Maža to, jis neteko visų sportinių apdovanojimų ir titulų.
Apie tai, koks sportininką ištiko tolimesnis likimas, nėra tikslios informacijos. Britų leidiniuose buvo rašyta, kad po 1976-ųjų skandalo jis gimtajame Kijeve dirbo taksistu. Ukrainos leidinyje „Molodaja Ukraina“ rašoma, kad 1977-aisiais jis tapo naujo sporto centro Kijeve vadovu. Šias pareigas užėmė daugiau nei 30 metų, tuomet išėjo į pensiją.
Dabar B. Oniščenkai yra 82 metai, ir jis nė sykio viešai nekomentavo skandalo, kuris tapo ne tik jo asmenine tragedija, tačiau ir tapo viena skambiausių sukčiavimo tokio lygio sporto varžybose istorija.
