Povandeninis laivas „Komsomolec“ buvo unikalus povandeninis laivas, vienintelis SSRS 8-erius metus kurto projekto „Plavnik“ (Nr. 685) vienetas, rašoma aif.ru.
Rekordas nepagerintas iki šiol
Dar 1966-aisiais SSRS karinio laivyno vadovybė šalies konstruktoriams nurodė sukurti „bandymams skirtą povandeninį laivą, kuris galėtų veikti giluminiuose vandenyse“.
Vien šio laivo projektas užtruko 8 metus. Kurdami šį povandeninį laivą inžinieriai naudojo titaną, kuris užtikrino lengvą ir tvirtą korpusą. Gaminti povandeninį laivą „K-278“ pradėjo 1978-aisiais, 1983-iaisiai jis buvo nuleistas į vandenį.
Dėl naudojamo itin brangaus titano, projekto kūrimo trukmės ir naudotų technologijų SSRS laivyne šis povandeninis laivas buvo pramintas „auksine žuvele“. Laivas iš ties tais laikais buvo unikalus – galėjo plaukti tokiame gylyje, kur nebuvo pasiekiamas jokių radarų ir standartinės ginkluotės. Atominis povandeninis laivas buvo ginkluotas torpedomis ir sparnuotomis raketomis „Granat“.
Nuo 1984-ųjų „K-278“ buvo priskirtas Šiaurės laivynui, naudojamas žvalgybai ir giluminiams eksperimentams. Buvo tikimasi, kad povandeninis laivas padės sukaupti patirtį, kuri leistų sukurti naujos kartos povandeninių laivų seriją.
1985-aisiais „K-278“ pagerino absoliutų rekordą paniręs 1027 metrus po vandeniu. Šis rodiklis nėra pagerintas iki šiol. Maža to, 800 metrų gylyje povandeninis laivas sėkmingai paleido mokomąsias raketas.
1987-aisiais buvo pakeistas „Komsomolec“ statusas – iš tyrimams skirto povandeninio laivo oficialiai tapo koviniu.
Gaisras denyje
1989-ųjų sausį „K-278“ buvo pakrikštytas „Komsomolec“ vardu. Praėjus mėnesiui jis išplaukė į savo trečiąją kovinę misiją. Tačiau ankstesnę įgulą pakeitė naują – vadovaujama 1-ojo rango kapitono Jevgenijaus Vanino.
Pirmasis plaukimas su nauju ekipažu – rimtas reikalas, todėl denyje atsidūrė ir Šiaurės laivyno vadai. Kartu plaukė politinio skyriaus vadas ir povandeninių laivų divizijos vado pavaduotojas.
Povandeninis laivas, atlikęs užsibrėžtas užduotis, sėkmingai plaukė namo, atrodė, kad jau nieko neordinaraus nutikti negali.
1989 balandžio 7-ąją, tuo metu, kai „Komsomolec“ plaukė 380 metrų gylyje 8 mazgų (14,8 km/h) greičiu, 7 laivo skyriuje, dėl iki šiol nenustatytų priežasčių, kilo milžiniškas gaisras. Pagrindinė versija, kurios laikosi tyrėjai – užsidegė elektros įranga.
Gaisras netrukus apėmė visą 7-ąjį skyrių ir pražudė ten budėjusį jūreivį. Kuomet signalas apie gaisrą pasiekė pagrindinį valdymo pultą, buvo priimtas sprendimas pasinaudoti gesinimo chemikalais automatinę sistemą, tačiau tai nepadėjo.
Temperatūra 7-ame skyriuje siekė 1 tūkst. laipsnių, ugnis pateko į 6-ąjį skyrių, kuriame žuvo dar vienas jūreivis.
Buvo priimtas sprendimas evakuotis avariniu būdu – „Komsomolec“ pradėjo plaukti į paviršių. 150 metrų gylyje, dėl gaisro padarytų pažeidimų, povandeniniam laivui nustojo veikti variklis. Įgulai teko naudotis deguonimi pripildytais balastais, kad galėtų iškelti laivą į paviršių. Praėjus 13-ai minučių nuo gaisro pradžios jiems pavyko iškelti povandeninį laivą į ledinį Norvegijos jūros paviršių.
Kova už išlikimą
Tuo metu situacija „Komsomolec“ buvo itin sudėtinga – 6-asis ir 7-asis skyriai buvo apimti ugnies, o 2-asis, 3-iasis ir 5-asis – apimti dūmų. Daugelis ekipažo narių buvo nukentėję nuo ugnies ar dūmų. Bent jau atominis laivo reaktorius atsijungė suveikus automatinei blokavimo sistemai.
Pirmasis nelaimės signalas sovietų karinei bazei buvo perduotas 11 val. 37 min., tačiau dėl tvyrančio chaoso štabe jis buvo priimtas tik 12 val. 19 min. Į nelaimės vietą buvo skubiai išsiųstas transporto lėktuvas „Il-38“, skraidinęs gelbėjimo konteinerius.
Tačiau „Il-38“ negalėjo tūpti ant vandens, todėl šiuo atveju jo įgula galėjo tik stebėti nelaimės vietą ir koordinuoti atskubančius laivus.
Sovietų sraigtasparniai ir vandens lėktuvai negalėjo nusigauti iki avarijos vietos, nes ši buvo nutolusi už 980 kilometrų nuo artimiausios sienos.
Maža to, pirmieji kapitono Vanino pranešimai buvo suprasti kaip „gana ramūs“ – laivas išplaukė į paviršių, ekipažas kovoja už išlikimą.
„Il-38“ į nelaimės vietą atskrido jau 14 val. 20 min. Tačiau artimiausias į pagalbą plaukęs laivas „Aleksei Chlobystov“ pasirodyti turėjo tik apie 18 val.
Trečia valandą dienos visiems atrodė, kad didžiausia nelaimė jau praeityje. Virš katastrofos vietos sklandė trys sovietų lėktuvai, pilnu greičiu ten plaukė pagalbos laivai. Gaisras, nors ir nebuvo užgesintas, tačiau įgulai pavyko jį lokalizuoti.
Didžioji ekipažo dalis atsidūrė ant Norvegijos jūroje plūduriuojančio povandeninio laivo paviršiaus – be gelbėjimosi liemenių. Žmonės, kuriems pavyko išsiveržti iš dūmų apimto povandeninio laivo tikėjo jo „nenuskandinamumu“ ir negalvojo apie tai, kad jiems netrukus gali tekti jį palikti.
„Auksinė žuvelė“ nuskendo per porą minučių
16 val. 35 min. „Il-38“ atkreipė dėmesį, kad į jūrą paniro „K-278“ laivagalis. Dėl milžiniško gaisro buvo pažeistas laivo hermetiškumas – prasidėjo greitas „Komsomolec“ skendimas.
16 val. 40 min. povandeninio laivo kapitonas ekipažui įsakė evakuotis, parengti gelbėjimosi valtį, palikti laivo denį. Jūreiviai gavo gelbėjimosi valtis, tačiau į vandenį paleisti sugebėta tik vieną iš jų.
17 val. 00 min. tie ekipažo nariai, kurie neturėjo asmeninių gelbėjimosi priemonių, evakavosi į pripūstą valtį. „Il-38“ įgula į vandenį išmetė gelbėjimosi konteinerį, tačiau jis suveikė ne pagal instrukcijas, ir juo pasinaudoti jūreiviai taip ir nesugebėjo.
17 val. 08 min „Komsomolec“ nuskendo. Lediniame Norvegijos jūros vandenyje atsidūrė 61 žmogus. Šaltame vandenyje atsidūrė žmonės, kurie neturėjo net gelbėjimosi liemenių, prieš tai apsinuodiję dūmais, apdegę nuo ugnies ar įkaitusių laivo konstrukcijų.
3-ojo rango kapitonas Anatolijus Ispenkovas liko povandeniniame laive. Elektrotechnikas iki paskutinės akimirkos bandė užtikrinti žūstančio „Komsomolec“ dyzelinio generatoriaus veiklą. Ištrūkti iš skęstančio laivo jis nesuspėjo.
Išgyvenęs pragarą
„K-278“ turėjo gelbėjimosi kapsulę – kamerą, kuri teoriškai galėjo net ir iš po vandens ištraukti visą ekipažą. Tuo metu, kuomet „Komsomolec“ pradėjo skęsti, joje atsidūrė penki asmenys: laivo kapitonas Jevgenijus Vaninas, 3-ojo rango kapitonas Judinas ir trys vyresniojo rango jūreiviai.
Kapitonas Vaninas įšoko į gelbėjimosi kapsulę išgirdęs joje žmonių balsus. Tie, kurie liko jos išorėje, vos spėjo uždaryti liuką – tik tai galėjo padėti likusiems kapsulėje žmonėms išsigelbėti. Kodėl jie nelipo kartu į kapsulę – nėra žinoma. Tuo metu laivas faktiškai stačiu kampu skendo jūroje. Kapsulėje likusiems įgulus nariams per didžiausius vargus pavyko uždaryti daugiau nei 250 kilogramų sveriantį kameros liuką.
Viduje kapsulės buvo pilna dūmų, ji skendo kartu su povandeniniu laivu – vietoje, kur dugnas siekia ir 1,5 kilometro.
Po kelių akimirkų 3-ojo rango kapitonas Judinas sušuko, kad visi kuo skubiau užsidėtų deguonies kaukes. Tačiau tai padaryti spėjo tik du jūreiviai – likę, įskaitant ir patį Judiną, mirė apsinuodiję smalkėmis. Kapsulėje susikaupusi nuodinga medžiaga per kelias akimirkas tapo dar pavojingesnė dėl pakitusio slėgio.
Kapsulė atsiskyrė nuo laivo jau faktiškai artėjant prie jūros dugno, kuomet dėl vandens slėgio atsirado pažeidimų „Komsomolec“ korpuse.
Gelbėjimosi kapsulę į paviršių iššovė kaip kamštį iš šampano butelio. Liukas, kurį spėjo užfiksuoti tik vienu skląsčiu, nulėkė lauk, o kartu su juo iš kapsulės iškrito ir abu jūreiviai. Vienas jų, Černikovas, susitrenkė galvą ir mirė vietoje. Antrasis, Sliusarenka, išgyveno atsidūręs vandenyje, kur jį ir surado gelbėtojai. Taip Viktoras Sliusarenka tapo vieninteliu pasaulyje žmogumi, kuris išsigelbėjo iš skęstančio laivo, atsidūrusio pusės kilometro gylyje po vandeniu.
Stingdantis šaltis
Nuo to momento, kai paskendo „Komsomolec“ iki laivo „Aleksei Chlobystov“ atvykimo praėjo 70 minučių. Jos buvo lemiamos daugeliui ekipažo narių. 16 žmonių nuskendo, dar 16 mirė nuo peršalimo, juos vėliau ištraukė kartu su likusiais gyvais 30 jūreivių.
Dar trys iš jų mirė jau laivo denyje, nors iš pirmo žvilgsnio jų būsena neatrodė kritinė. Medikai vėliau paaiškino, kad ledinis vanduo jau buvo pradėjęs nepakeičiamus procesus – tų žmonių išgelbėti jau nebuvo galimybių.
Iš visų 69 povandeniniu laivu plaukusių žmonių žuvo 42.
1998 metais tyrimas dėl povandeninio laivo „Komsomolec“ žūties buvo sustabdytas dėl „negalėjimo nustatyti asmens, kurį būtų galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn“ ir dėl to, kad „neįmanoma nustatyti tikrųjų gaisro ir nuskendimo priežasčių, kol povandeninis laivas nebus iškeltas į paviršių“.
Žuvusiųjų artimieji iš valstybės gavo po 400 rublių kompensaciją.
Priežastys: kas nutiko – neaišku, bet sovietinio aplaidumo pavyzdžių yra
Gaisras kilo 7-ajame skyriuje, kur jau metus neveikė dujų analizatorius deguonies kiekiui nustatyti, pasakojo jau kelis dešimtmečius šią nelaimę tiriantis žurnalistas Viktoras Tereškinas. „Todėl deguonį į šį skyrių tiekė, kaip sakoma, „iš akies“, ir apie tai žinojo visi laivyne: vadas, pirmojo ekipažo chemikas ir antrojo ekipažo chemikas, kuris buvo povandeniniame laive. O kuomet deguonis yra tiekiamas „iš akies“ – tai potencialiai išaugusi sprogimo situacija“.
Žurnalisto keliamos kitos galimos versijos: elektros įrangos gedimas ir gaisras, pirmasis 7-ajame skyriuje žuvęs jūreivis neatsargiai rūkė, o taip pat jis galėjo sukelti žiežirbą pas save laikomu galąstuvu, kuriuo laisvalaikiu „gamino ženklelius demobilizuotiems jūreiviams“.
Pasak V. Tereškino, šis laivas buvo tipinis sovietinio aplaidumo pavyzdys – neapsakomai brangus povandeninis laivas, kainavęs milžiniškus pinigus galėjo metus neturėti paprasčiausio, rublius kainuojančio deguonies jutiklio-analizatoriaus.
Kritika sovietų valdžiai
Kuomet paaiškėjo jūreivių žūties aplinkybės, jų artimieji ir ekspertai kritikavo laivyno vadovybę dėl to, kad šie iškart nesikreipė pagalbos į Norvegiją. 1988-aisiais SSRS ir Norvegija netgi buvo pasirašiusi tarpusavio pagalbos sutartį, o pastaroji turėjo sunkiuosius sraigtasparnius, kurie galėjo greičiau atskristi į katastrofos vietą ir išgelbėti likimo valiai paliktus jūreivius, priverstus ledinėje jūroje laukti sovietų laivo.
Tačiau Sovietų Sąjunga niekur nesikreipė.
„Kaip vėliau man pasakojo išgyvenęs jūreivis Geraščenka: vadams buvo svarbi paslaptis, o mūsų gyvybės jiems buvo niekas“, – „Current Time“
Tą patį portalui patvirtino ir vieno iš žuvusiųjų mama, Roza Markova. Jos teigimu, susitikus tuomet su Rusijos laivyno admirolu Vladimiru Černavinu, buvo užduotas klausimas: „Kodėl jūs nepasinaudojote SOS signalu, kad juos išgelbėtumėte?“
„Ir man jo atsakymas įsirėžė visam laikui. Jis atsakė: „Tačiau jūs juk suprantate, čia toks laivas...“, – prisiminė tuometinio admirolo žodžius žuvusiojo mama.
2019-ieji – radiacinis fonas laive yra pakitęs
Mokslininkams jau daug metų neduoda ramybės Norvegijos jūros dugne gulinti sudužusi „radiacinė bomba“. 2019-ųjų liepą norvegų radiacinės ir branduolinės saugos agentūra atliko radiacinio fono laive tyrimą ir paviešino nuotrauką, kaip jis dabar atrodo.
Norvegų televizija TV2 po šios ekspedicijos paskelbė, kad radiacijos lygis laivo ventiliacijos angos zonoje 100 tūkst. kartų viršija normą. Tačiau, pasak Norvegijos jūrų tyrimų instituto mokslininkės Hildos Elizos Heldal, radiacijos nuotėkis buvo užfiksuotas ir 2007-ųjų rusų ekspedicijos metu. Ji pažymėjo, kad kol kas žuvininkystei ir nelaimės zonoje dirbantiems mokslininkams pavojaus nėra.
