Niekam ne paslaptis, kad Rusija siekia susigrąžinti Šaltojo karo laikų statusą, kai ji buvo viena iš dviejų supervalstybių.
Tačiau laikai nenumaldomai keičiasi ir dabar Rusijai ne taip paprasta konkuruoti pasaulyje. O ir tas pasaulis nebe bipoliarinis. Vis dėlto, Kremlius surado priemonę, kuri dėl savo ribotų rezervų ir nuolat augančio vartojimo tampa strategine preke ir padeda siekiant politinių tikslų. Ši prekė – tai energetika, kurios poreikiai ES didėja.
ES (kaip ir Lietuva) aiškiai suvokia didėjančios priklausomybės nuo rusiškos energetikos pasekmes, todėl Europa vis intensyviau ieško naujų naftos bei dujų tiekėjų ir investuoja į alternatyvią energetiką.
ES priklausomybė nuo Maskvos didėja
ES priklausomybė nuo Rusijos energetinių išteklių kasmet didėja. Šią tendenciją veikia keletas tarptautinių veiksnių. Kylant naftos ir dujų kainoms pasaulinėje rinkoje, Rusija siekia kuo daugiau jų eksportuoti, kadangi tai neša vis didesnį pelną. Šios lėšos pakėlė pragyvenimo lygį Rusijoje ir šalies ekonomika per keletą pastarųjų metų sparčiai žengė į priekį.
Savo ruožtu ir Europos valstybės sunaudoja vis daugiau naftos ir dujų, o energetiniai poreikiai vis didėja. Todėl savaime suprantama, kad kasmet papildomai į ES reikia importuoti milžiniškus kiekius šių gamtos turtų (Europa neturi didelių naftos ar dujų klodų, galbūt išskyrus tik Norvegijos atsargas). Tačiau energetika šiuo metu praktiškai neatsiejama nuo politikos, todėl ekspertai vis labiau atkreipia dėmesį į energetikos tendencijas, dažnai tampančias Maskvos politikos svertu.
Energetinė Kremliaus politika
ES dėl energetinės priklausomybės baiminasi ne be reikalo. Visų pirma, didžioji dalis rusiškų gamtinių išteklių Europą pasiekia per Ukrainą ir Baltarusiją. Būtent Maskvos nesutarimai su šiomis valstybėmis Europos Sąjungai parodė, kad Rusijos energetika neatsiejama nuo Rusijos politikos.
Maskvai prieš porą metų užsukus gamtinių dujų čiaupą Ukrainai, dėl to sumažėjo ir dujų tiekimas Austrijai, Prancūzijai, Vengrijai bei kitoms valstybėms. Austrija tąkart dujų iš Rusijos „Gazpromo“ gavo trečdaliu, Vengrija ketvirtadaliu mažiau.
2006 m. pabaigoje – 2007 m. pradžioje Europai taip pat didelį susirūpinimą sukėlė nauja energetinė krizė. Tąkart Rusija ir Baltarusija įsivėlė į energetinį karą, kai Rusija padvigubino gamtinių dujų kainą Minskui. Tuo tarpu Baltarusija įvedė muitus į Europą tiekiamai rusiškai naftai.
Taigi šie pavyzdžiai Europai aiškiai parodė tikrąjį Kremliaus požiūrį į energetiką. Konfliktas atskleidė, kad Rusija netiesiogiai, per energetinių resursų tranzito šalis gali išderinti dabartinę Europos energetinę sistemą, kad ji nėra pakankamai saugi ir kad reikia kuo skubiau ieškoti naujų partnerių, naujų jungčių bei kitų alternatyvų, taip pat pagreitinti Europos Sąjungos energetikos strategijos rengimą.
Maskva vis labiau akcentuoja, kad rusiškos energetikos tiekimas į Europą buvo sutrikęs tik dėl „nesukalbamų“ Ukrainos ar Baltarusijos veiksmų. Be to „Gazpromo“ vadovai tikina, kad du nauji energetiniai projektai – „Šiaurės srautas“ ir „Pietų srautas“ ateityje leis išvengti panašių tiekimo sutrikimų, nes bus aplenktos „nesukalbamos“ tranzitinės valstybės. Tačiau tokia Kremliaus iniciatyva Europos valstybių vadovų nei kiek nenuramina.
Naujų partnerių paieška
Didėjant priklausomybei nuo Rusiškos energetikos ir Maskvos politikos, ES vadovai vis aktyviau ieško alternatyvių tiekėjų. Nors ligšiolinis Irano ir Europos bendradarbiavimas šioje srityje buvo nevienareikšmiškas, kovo 17 d. Teherane Irano nacionalinė dujų eksporto kompanija pasirašė sutartį su energetikos grupe „Elektrizitaetsgesellschaft Laufenburg“, kurios pagrindu kasmet bus parduodama iki 5,5 mlrd. kubinių metrų dujų Europai. Tai pirmoji ilgalaikė sutartis dėl Irano dujų tiekimo į Europą.
Turkmėnistanas taip pat sutiko kasmet ES tiekti 10 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų. Buvusi Sovietų Sąjungos valstybė Centrinėje Azijoje pagal gamtinių dujų ir naftos telkinius užima penktąją vietą pasaulyje. Kasmet ji išgauna apie 60 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų, tačiau du trečdaliai jų eksportuojami į Rusiją valstybės valdomai monopolininkei „Gazprom“.
Vis dėlto ir ES pavyko susitarti su šia valstybe dėl alternatyvaus tiekimo. Taip pat spėjama, kad iki 2020 m. Bendrija iš trečiųjų šalių importuos mažiausiai 360 mlrd. kubinių metrų iš 500 mlrd. suvartojamų dujų.
Būtent toks bendradarbiavimas leidžia manyti, kad Europos valstybės vis intensyviau ieško analogo rusiškai energetikai. O tai, savo ruožtu, turėtų sumažinti Bendrijos energetinę priklausomybę nuo Rusijos.
Alternatyvi energetika
ES šalys turėtų ne tik ieškoti alternatyvių energetinių partnerių, bet ir investuoti į racionalų energijos vartojimą, plėtoti atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą bei aktyviai spręsti saugaus energetinio tiekimo klausimus.
Europoje nuolat diskutuojama, kaip išplėsti atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą. Visų pirma, siekiama kuo daugiau energijos išgauti iš hidroelektrinių, saulės ir vėjo jėgainių (vėjo gaminama elektros energija, kaip ir hidroelektrinės, užima jau gan ženklią vietą Skandinavijos energetinėje sistemoje), taip pat automobilių benziną keisti biokuru, ko gero plačiausiai paplitusia alternatyvios energetikos sfera.
Skatinant ir remiant biodegalų gamybą Vokietijoje vykdoma palankių kreditų politika. Vokietijos pavyzdys įkvepia ir nemažai kitų ES šalių. Skandinavijoje populiarėja elektra varomi automobiliai. Benziną keičiant biokuru ar kitomis alternatyvomis, ne tik mažėja priklausomybė nuo rusiškos naftos, bet ir neteršiama aplinka. Siekis vartoti gryną biodyzeliną yra ekonomiškai bei ekologiškai pagrįstas ir orientuotas.
Nors alternatyvūs energijos šaltiniai sudaro dar tik nedidelį procentą visos ES sunaudojamos energetikos, ateityje šis sektorius tik plėsis. Sumažėjusi priklausomybė nuo Maskvos energetiko, tuo pačiu reikš ir mažesnę politinę priklausomybę.
Lietuva taip pat energetikos įkaitė
Mūsų šalis taip pat puikiai suvokia Rusijos energetinės politikos peripetijas. 2006 m. žaliavos tiekimas naftotiekiu „Družna“ buvo nutrauktas ir Lietuvai. „Družba“ nesuremontuota iki šiol, todėl nemažai ekspertų įsitikinę, kad naftos tiekimą Rusija nutraukė politiniais sumetimais, kai buvo paskelbti Lietuvos planai "Mažeikių naftą" parduoti Lenkijos įmonei „PKN Orlen“.
Jau dabar Lietuvoje kalbama, kad po Ignalinos jėgainės uždarymo Lietuva taps „Gazprom“ įkaite. Be jėgainės ir be jungčių su ES sistemomis Lietuva taps visiškai priklausoma nuo rusiškų dujų.
Todėl reikia spartinti elektros tinklų statybą su energetiškai izoliuotu Baltijos regionu, priimti kitus svarbius sprendimus, ypač gamtinių dujų sektoriuje.
Šiuo metu iš alternatyvių energijos išteklių Lietuvoje išgaunama nedaug elektros energijos ar biodegalų. Vis dėlto, nors tai pakankamai naujas ir nedidelis sektorius, dėl nuolat brangstančio naftos ir dujų tiekimo bei siekio mažinti priklausomybę nuo rusiškos energetikos, jis pakankamai inovatyvus.
Todėl aptarus ES energetinę priklausomybę nuo Rusijos ir siekius ją sumažinti, tikslinga aptarti ir Lietuvoje besiplečiantį alternatyvios energetikos sektorių, jo reikšmę bei investavimo galimybes šioje srityje, kas ir bus padaryta kitoje energetikos temą gvildenančioje publikacijoje kitą savaitę.
Gediminas Dubonikas
