Anglija.lt pristato pokalbius su žmonėmis, kurie yra vienaip ar kitaip susiję su portalu. Būtent šių žmonių darbas turėjo įtakos tam, kad Anglija.lt daugelį metų yra populiariausia lietuvių emigrantų žiniasklaidos priemonė. Dažnai Anglija.lt darbuotojai lieka „už kadro“, todėl pagalvojome, kad visiems bus įdomu iš arčiau susipažinti su mūsų kolegomis ir draugais. Kad liktume kiek įmanoma nešališki, parengti pokalbius paprašėme pas mus praktiką atlikusios žurnalistikos studentės Rasos.
Šįkart – pokalbis su Anglija.lt administratorės padėjėja Virgauda.
Kai 1995-aisias į Londoną mama atsivežė Virgaudą Graževičiūtę, jai tebuvo treji metai. Kaip sako mergina, kartais jai atrodo, jog ji ne tik užaugo, bet ir gimė Anglijoje. Tačiau ji kalba taisyklinga lietuvių kalba, namuose valgo lietuvišką maistą ir niekada neslepia, jog yra lietuvė.
Ką jauti Lietuvai?
Aš tikrai manau, kad jei nebūčiau nuo mažens kalbėjusi lietuviškai, tai Lietuva man išvis būtų neįdomi. Londone daugiausia kalbu angliškai, draugai mokykloje irgi buvo anglai. Bet man pavyko išlaikyti lietuvybę. Man Lietuvoje patinka, man gera grįžti, bet tai daugiau yra vieta praleisti atostogas. Kartais man atrodo, kad čia esu gimusi ir augusi – nėra didelio Lietuvos ilgesio.
Grįžę visada aplankome gimines Alytuje ir Vilniuje, bet šią vasarą su tėvais ir močiute važiavome Panemunės pilis apžiūrėti. Aš niekada nebuvau keliavusi po Lietuvą, todėl dabar nusprendžiau, kad kai grįšiu vėl, būtinai važiuosiu ten, kur dar nebuvau, nes man labai įdomu.
Kokia tau atrodo Lietuva?
Rami, labai graži ir tyli. Metų laikai man parodė dvi skirtingas Lietuvos puses. Kai atvažiavau žiemą, žmonės atrodė labai niūrūs, prislėgti. Gatvėse buvo mažai žmonių, atrodė, kad nieko nėra. Kai vasarą lankiausi Lietuvoje, viskas buvo kitaip – buvo daugiau žmonių, gal irgi grįžta atostogoms iš Anglijos?
Kai dirbau lietuvių parduotuvėje ir klientai ar bendradarbės kalbėdavo apie Lietuvą, susidariau tokį vaizdą, kad viskas ten yra labai blogai. Atvažiavusi tai ir matydavau. Po viešnagės Lietuvoje šią vasarą, mano nuomonė dėl to, jog Lietuvoje yra blogos sąlygos ir žmonės sunkiai gyvena, pasikeitė. Aišku, aš nežinau, kaip yra iš tikrųjų. Bet kiek susidūriau su žmonėmis, mačiau, jog daug jų eina į turgų ar valgo kavinėse. Atrodo, jog nėra tokia bloga situacija, kaip daugelis sako.
Į Londoną atvykai, kai buvai visai maža, ar atsimeni ką nors iš to laiko?
Atsimenu, kad prieš išvykdama gyvenau su močiute Lietuvoje, bet viskas kaip per miglą. Kai žiūriu nuotraukas, tada prisiminimų daugiau iškyla.
Aš manau, kad jei vaikas patiria didelį šoką, jam tai išlieka. Bet man atvykus į Londoną nieko panašaus nebuvo. Nejaučiau didelio pasikeitimo dėl išvažiavimo. Man atrodo, kad visada mokėjau kalbėti ir lietuviškai, ir angliškai. Mama sakė, kad iš pradžių sunkiai sekėsi kalbėti angliškai. Kai išmokau kalbą, tada pasidarė sunku kalbėti lietuviškai – abi kalbos painiojosi. Tada buvo lengviau kalbėti angliškai, nei lietuviškai.
Ar niekada nebuvo kilusi mintis supaprastinti vardą ir pavardę?
Kai buvau mažesnė ar paauglystėje, vis galvodavau, kad mano vardas ne tik labai ilgas, bet ir labai keistas. Be to, ir pavardė ilga. Jei reikėdavo britams ją ištarti, būdavo problemų. Bet dabar galvoju, kad tegu blogai ištaria, nieko nekeisiu. Man net nepatikdavo, kai mane vadindavo Virga. Aš sakydavau, kad mano vardas yra Virgauda.
Ar šiuo metu studijuoji?
Dvejus metus svarsčiau, ką darysiu. Kai baigiau koledžą, turėjau iškart stoti į universitetą. Norėjau studijuoti filosofiją, bet neįstojau. Tada pradėjau dirbti vaikų darželyje, susidomėjau vaikų psichologija ir galvojau rinktis šias studijas universitete. Man pasiūlė nemokamai to pasimokyti ir gauti trečio lygio diplomą. Besimokydama labai apsidžiaugiau, kad nestudijavau vaikų psichologijos universitete. Man tai labai įdomu, bet nemačiau savęs dirbančios tą darbą. Man patinka dirbti su vaikais, moku su jais užsiimti, bet toks darbas yra hobis.
Dabar pradėjau teologijos ir muzikos studijas.
Nesvarstei galimybės rinktis studijas Lietuvoje?
Ne. Kai buvau grįžusi šią vasarą į Lietuvą, kalbėjausi su pažįstamais, kad gal galėčiau jau grįžti, bet tada supratau, jog tai būtų per daug drastiškas sprendimas. Aišku, Lietuvoje tikriausiai galėčiau studijuoti nemokamai, nes mano mokyklos baigimo rezultatai yra geri, bet man būtų per daug sunku atsiskirti nuo šeimos, draugų, palikti veiklą, kuria dabar užsiimu.
Ir kokia ta veika?
Vieną dieną per savaitę dirbu lietuvių darželyje, dalyvauju bažnyčios susirinkimuose, groju ir dainuoju grupėje.
Muzika yra mano hobis, kuris tapo kasdienybe. Pora mamų paprašė, kad mokyčiau jų vaikus groti pianinu. Kai pradėjau mokytis muzikos, man buvo 10 ar 11 metų. Metus mokiausi labai intensyviai ir man sekėsi, tačiau, kai pasikeitė mano mokytoja, muziką apleidau. Kai man buvo 18 metų, mačiau, kad mano klasiokės jau buvo pasiekusios daug daugiau nei aš. Man buvo truputį per vėlu.
Be to, jau maždaug septynis mėnesius dirbu Anglija.lt biure. Kažkada reikėjo pagalbos biure ir direktorius Laurynas man pasiūlė atlikti porą darbų – per interneto parduotuvę Shop.Anglija.lt išsiųsti užsakytas prekes bei žurnalus bei palaikyti tvarką biure. Ir man labai patiko tai daryti. Po kurio laiko Laurynas ieškojo žmogaus pastoviai tą darbą dirbti ir pasiūlė man. Aš kurį laiką dar svarsčiau, nes iki tol niekada nebuvau dirbusi darbo, kur būčiau atsakinga už ką nors, bet vis tiek sutikau. Man labai patinka visas organizacinis darbas ir net tvarkos palaikymas.
Kas tau labiausiai patinka šiame darbe?
Mane labai žavi komandinis mąstymas ir tai, kad visi dirba su meile. Tai labai jaučiasi, tada norisi ir pačiam įsijungti. Labai patinka, kad yra du direktoriai, kurie vienas kitą palaiko – vis dėlto pasakymas, kad dvi galvos geriau nei viena, manau, yra labai teisingas.
Kiek esu dirbusi su lietuviškomis įmonėmis, tokių gerų darbuotojų, kokie dirba Anglija.lt, dar nebuvau sutikusi. Visi yra labai draugiški ir pakantūs, nesigėdija sakyti tiesą į akis. Kadangi pradėjusi dirbti neturėjau patirties, kolegos buvo kantrūs ir padėjo man. Labai norėčiau, kad visur lietuviai dirbtų taip, kaip mūsų biure. Apskritai, aš pastebėjau, kad lietuviai yra labai darbštūs ir atsakingi žmonės.
Ar daug žinai apie Lietuvos istoriją, kultūrą?
Lietuvių mokyklėlėje, kurią lankiau būdama maža, mokiausi lietuvių kalbos, dailės, muzikos ir lietuvių liaudies šokių. Tada turėjau ir istorijos pamokas, bet dabar negalėčiau pasakyti, kada ir kas įvyko. Niekada tuo nesidomėjau. Bet žinau šventes ir papročius. Kaip tik šią vasarą sužinojau, kokie yra lietuviški vestuvių papročiai. Jau atėjo tas laikas, kai esu nebe vaikas ir man pačiai darosi įdomu sužinoti naujus dalykus apie Lietuvą.
Ar bendrauji su lietuviais Londone?
Jei nebūčiau lietuvių krikščionių bažnyčios dalis, nemanau, kad būčiau aktyvi lietuvių bendruomenės dalis. Anksčiau, kai dalyvaudavau įvairiuose lietuvių bendruomenės organizuotuose konkursuose, teko bendrauti su lietuviais muzikos mokytojais, merginomis, vaikinais, kurie ten pat dalyvavo, bet tas ryšys nutrūko.
Bet bendravimo su lietuviais man netrūksta – su tėvais lietuviškai kalbu, mano geriausios draugės irgi lietuvės. Be to, Anglija.lt biure dirbu tik su lietuviais. Tiek man užtenka.
Gyveni britiškai ar lietuviškai?
Lietuviškai. Kiek atsimenu, visada valgydavau lietuvišką maistą. Tiek namuose, tiek su draugais, pažįstamais kalbamės lietuviškai. Kartais tik jaunesnis brolis kalba angliškai ar namuose žiūrime angliškus filmus.
Britų spaudoje pasirodo vis daugiau straipsnių, jog imigrantų vaikams mokyklose yra sunku, nes vietiniai vaikai su jais nebendrauja. Ar tau teko tai patirti?
Mano jaunesnis brolis grįždavęs iš mokyklos verkdavo, nes jo nesuprasdavo ir jis nesuprasdavo, bet aš asmeniškai tokio momento neatsimenu. Buvo, kad mušdavo, bet čia tokie dalykai, kuriuos kiekvienas, eidamas į mokyklą, patiria. Nesvarbu, ar tu esi lietuvis, ar anglas, šioje šalyje to neišvengsi.
Gal todėl, kad man gerai sekėsi mokytis, niekada man nebuvo skirta jokia papildoma pagalba. Girdėjau, kad dabar būna paskirtas papildomas žmogus, kuris padeda pirmosiose klasėse, kol vaikas išmoksta anglų kalbą. Aš neatsimenu, gal ir man buvo toks žmogus paskirtas. Bet jokių problemų tikrai neturėjau.
Ar grįžtum gyventi į Lietuvą?
Jei būtų tokia situacija, kad reikėtų grįžti, aišku, kad galėčiau grįžti ir ten gyventi. Aš to nebijau. Bet jei galėčiau rinktis, norėčiau važiuoti į Ameriką. Ten gyvena mano pažįstami ir kai kurie giminaičiai, ši šalis mane traukia.
