Aišku, kad ši izoliacionistinė banga yra stipri visame Amerikos politiniame spektre. Įpykę, nusivylę rinkėjai, kurie palaiko maištingus kairiųjų ir dešiniųjų kandidatus, galvoja, kad užsienio aljansai yra tokia pati blogybė, kaip ir godūs Volstrito bankininkai, rinkimų kampanijų finansavimo pažeidimai, pasitikėjimą praradusi tradicinės pakraipos žiniasklaida ir visa politinė klasė. Galiu suprasti, kodėl jie piktinasi. Vis dėlto mums, europiečiams, Amerika bet kokiu atveju labai reikalinga – tiek kaip prekybos partnerė, tiek kaip mūsų saugumo garantė. Dabar, pirmąkart nuo Jimmy Carterio administracijos, transatlantinio aljanso silpnoji grandis yra Jungtinės Valstijos, o ne Europa.
Nuotaikos Europoje taip pat kelia nerimą. Tradiciniai politikai atrodo neturintys įtikinamų sprendinių migrantų krizei arba kaip iš naujo užvesti čiaudančias žemyno ekonomikas. Antisisteminės partijos demonstruoja stiprius rezultatus per rinkimus visoje Europoje – ar tai būtų „Alternatyva Vokietijai“ (Alternative für Deutschland, AfD), Slovakijos neonaciai (pirmąkart patekę į parlamentą) ar prancūzų Nacionalinis frontas (FN).
Ir visa tai neapsiriboja rinkimais. Vladimiras Putinas, įgudęs įžvelgti Vakarų silpnąsias vietas, mielai pasinaudos mūsų pakrikimu. Jis yra pajėgus kurti dirbtines saugumo krizes visokiausiose vietose: Arktyje, Baltijos šalyse, Balkanuose, Baltarusijoje, Juodojoje jūroje, Ukrainoje, Kaukaze, Centrinėje Azijoje arba kur nors kitur.
Man ypač neramu dėl Turkijos, dabar tapusios labiausiai atstumiančia iš mūsų sąjungininkių. Kas nutiks, jeigu Rusija išprovokuos įžeidų ir užsispyrusį Recepą Tayyipą Erdoganą pasinaudoti NATO sutarties 5-uoju straipsniu, numatančiu kolektyvinę gynybą, o Šiaurės Atlanto Taryba surengs konsultacijas, bet nuspręs nieko nedaryti, argumentuodama, kad Turkija elgėsi beatodairiškai? Dėl to iškiltų didžiulis klaustukas dėl visų kitų šalių, priklausomų nuo NATO atgrasomojo poveikio – ypač paribio valstybių šiaurės rytų Europoje.
Pats laikas kurti atsarginius planus. Kaip palaikysime Europos saugumą post-NATO arba postamerikietiškoje epochoje? Kaip tvarkysimės Europoje, jeigu ES sprendimų priėmimas bus paralyžiuotas arba neveikiantis? Visi šie klausimai nepaprastai svarbūs Britanijai, o mūsų dydis ir patirtis gali pateikti esminių atsakymų.
Deja, Britanija nedalyvauja šiame žaidime, sutelkusi visą dėmesį į „Brexit“ referendumą – nutrūktgalvišką lošimą, su kuriuo Davidas Cameronas susiejo mano šalies ateitį. Įvertinus visas aplinkybes, balsuoti už pasitraukimą iš ES Britanijai būtų blogai. Tačiau tokio sprendimo padariniai mūsų sąjungininkams būtų daug blogesni. Tai savo ruožtu smogtų mums patiems.
Daugiašalio, taisyklėmis grįsto bendradarbiavimo, aljansų ir institucijų epocha buvo itin naudinga tiek Britanijai, tiek kitoms įstatymų besilaikančioms entuziastėms, ypač mažoms ir neturtingesnėms šalims. Euroskeptikai įsitikinę, kad Britanija vaduojasi iš sustabarėjusios, reformoms nepasiduodančios ES. Iš tikrųjų mes griauname namą, kuriame kartu su savo draugais gyvenome dešimtmečius – ir dar tokiu metu, kai aplinkinis pasaulis niekada nebuvo audringesnis arba pavojingesnis.
Tikiuosi, kad „Pasilikimo“ stovykla iškovos triuškinamą pergalę, o Britanija, pagaliau įveikusi savo postimperines salos neurozes, tuomet užims deramą vietą Europos diplomatijoje ir politikoje. Tačiau brangaus laiko ir energijos švaistymas yra širdį draskantis, o 100 dienų iki referendumo bus ne mažiau tampančios nervus.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
