Dauguma europiečių teigė, kad norėtų, jog bent dalį jų politikų pakeistų dirbtinis intelektas. Kinijos respondentai buvo dar geriau nusiteikę dėl dirbtinio intelekto agentų, formuojančių viešąją politiką. Tuo tarpu amerikiečiai šiuo klausimu buvo atsargesni.
Vis dėlto dirbtinio intelekto dalyvavimas politikoje priverstų mus susimąstyti apie žmogaus dalyvavimo politikoje vertę ir apie pačios demokratijos prigimtį.
Jų nesugundytų pinigai, valdžios ar šlovės troškimas
Prieš 2022 m. pasirodant „ChatGPT“, keliose šalyse jau buvo dedamos pastangos pakeisti politikus pokalbių robotais.
Dar 2017 m. pokalbių robotas vardu Alisa metė parodomąjį iššūkį Vladimirui Putinui dėl Rusijos prezidento posto, o pokalbių robotas Samas kandidatavo Naujojoje Zelandijoje.
Danija ir Japonija taip pat eksperimentavo su politinėmis iniciatyvomis, kurioms vadovavo dirbtinio intelekto sukurti robotai.
Šios pastangos, nors ir eksperimentinės, atspindi ilgalaikį smalsumą dėl dirbtinio intelekto vaidmens valdyme įvairiuose kultūriniuose kontekstuose.
Tam tikrais aspektais patrauklumas, kai vietoj politikų naudojami pokalbių robotai, yra gana aiškus. Pokalbių robotai neturi daugelio problemų ir apribojimų, kurie paprastai siejami su gyvais politikais.
Jų nesugundo pinigų, valdžios ar šlovės troškimai. Jiems nereikia poilsio, jie gali bendrauti virtualiai su visais vienu metu ir kartu su antžmogiškais analitiniais gebėjimais pasižymi enciklopedinėmis žiniomis.
Tačiau pokalbių robotai politikai paveldėtų ir šiuolaikinių dirbtinio intelekto sistemų trūkumus. Šie pokalbių robotai, paremti dideliais kalbos modeliais, dažnai yra juodosios dėžės, ribojančios mūsų įžvalgas apie jų samprotavimus.
Jie pakankamai dažnai generuoja netikslius arba išgalvotus atsakymus, susiduria su kibernetinio saugumo rizika, jiems reikia didelių skaičiavimo išteklių ir nuolatinės prieigos prie tinklo.
Juos taip pat formuoja šališkumas, atsirandantis dėl mokymo duomenų, visuomenės nelygybės ir programuotojų prielaidų.
Tiesioginė demokratija, paremta dirbtiniu intelektu
Dar vienu požiūriu siekiama visiškai atsisakyti politikų, bent jau tokių, kokius mes juos pažįstame. Fizikas Césaras Hidalgo mano, kad politikai yra tarpininkai, kuriuos dirbtinis intelektas gali leisti mums pašalinti.
C. Hidalgo nori, kad kiekvienas pilietis, užuot rinkęs politikus, galėtų suprogramuoti dirbtinio intelekto agentą su savo politinėmis preferencijomis.
Tuomet šie agentai galėtų automatiškai derėtis tarpusavyje, kad rastų bendrą kalbą, spręstų nesutarimus ir rašytų teisės aktus.
Fizikas tikisi, kad šis pasiūlymas gali išlaisvinti tiesioginę demokratiją, suteikdamas piliečiams daugiau tiesioginio indėlio į politiką ir įveikdamas tradicines laiko sąnaudų ir teisėkūros žinių kliūtis. Šis pasiūlymas atrodo ypač patrauklus atsižvelgiant į plačiai paplitusį nepasitenkinimą tradicinėmis atstovaujamosiomis institucijomis.
Tačiau panaikinti atstovavimą gali būti sunkiau nei atrodo. C. Hidalgo „avatarų demokratijoje“ de facto valdantieji būtų algoritmus kuriantys ekspertai.
Žmonių pašalinimas iš politikos ir algokratija
Viena dar radikalesnė idėja apima visišką žmonių pašalinimą iš politikos. Logika pakankamai paprasta: jei dirbtinio intelekto technologija pažengtų tiek, kad priimtų patikimai geresnius sprendimus už žmones, tuomet nebeliktų jokio žmogaus indėlio.
Algokratija – tai algoritmų valdomas politinis režimas. Nors tik nedaugelis pasisakė už visišką politinės valdžios perdavimą mašinoms (o ir technologijos, leidžiančios tai padaryti, dar toli gražu nėra sukurtos), algokratija verčia kritiškai susimąstyti, kodėl žmogaus dalyvavimas politikoje yra svarbus bei kokias vertybes – tokias kaip autonomija, atsakomybė ar svarstymas – turime išsaugoti automatizacijos amžiuje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
