1941-aisiais Ukrainos laukuose susidūrė milžiniška Sovietų Sąjungos tankų armija ir ne tokia skaitlinga, tačiau daug geriau aprūpinta ir sustyguota Vokietijos kariuomenės dalis, pradėjusi savo planą „Barbarosa“.
Prochorovkos mūšis
Dažnai didžiausiu tankų mūšiu vadinamas Prochorovkos mūšis įvyko 1943-iaisiais rytiniame fronte, netoli Kursko, kuomet šimtai sovietų tankų įsirėžė į vokiečių dalinį ir pavertė teritoriją milžiniška žmonių ir metalo mėsmale.
Netoli Prochorovkos geležinkelio stoties įvykęs tankų mūšis yra vadinamas viena iš svarbiausių 1943 metais Trečiojo Reicho vykdytos operacijos „Citadelė“ dalimi. Tiksliau, lūžio tašku, kuomet jau tapo aišku, kad vokiečių veržimasis gilyn į Sovietų Sąjungą yra sustabdytas, rašoma „The National Interest“.
Dėl kraštovaizdžių ypatybių sovietų tankai neteko galimybės plačiai išsidėstyti, jie buvo priversti rikiuotis vos ne vienas paskui kitą, kad galėtų pasiekti vokiečius. Beje, sovietų tankai atakavo faktiškai kaktomuša, skirtingai nuo savo techniką ir žmones saugančių vokiečių, kurie pasinaudoję šiomis aplinkybėmis su artilerija gerokai praretino priešininkų gretas.
Vokiečiai šioje kovoje įveikė savo priešininkus – iš 294 tankų ir karinių pabūklų neteko 43-80, tuo metu sovietai – iš 616 išvesta iš rikiuotės ar sunaikinta buvo 300-400. Tačiau būtent tuo metu šiame kovos ruože Sovietų Sąjunga ir pasiekė persilaužimą ir sustabdė vokiečių žygį pirmyn. Todėl strategine prasme tai yra laikoma sovietų karine pergale.
Prochorovkos mūšis buvo tikrai svarbus dviejų kariuomenių dalinių susidūrimas, ir jį galima priskirti prie vieno iš skaitlingiausių pasaulio istorijoje, tačiau istorikams jau daugelį metų kelia abejonių prie jo klijuojama etiketė „didžiausias“.
Generolai nusprendė pasipuikuoti prieš vadovybę
Prochorovkos kontrolė buvo paskutinė strateginė Vokietijos pergalė operacijos „Citadelė“ metu. 1943-ųjų liepos 12-ąją Sovietų Sąjungos tankai kontratakavo atvirame lauke, tačiau patyrė stiprių nuostolių.
Nepaisant to, tai yra laikoma taktiniu Sovietų Sąjungos laimėjimu, nes smarkus puolimas iš pradžių pristabdė, o vėliau ir visai sužlugdė vokiečių kariuomenės judėjimą gilyn į Sovietų Sąjungos teritoriją. Tuo pat metu prasidėjęs puolimas kitomis kryptimis leido Rusijos karo vadams gerokai padidinti numuštų tankų skaičių. Sovietų generolas Pavelas Rotmistrovas, teisindamasis dėl milžiniškų nuostolių, minėjo „300 tankų iš abiejų pusių vien per pirmąją dieną“ .
Kiek iš tiesų Prochorovkoje buvo tankų? Istorijos šaltiniuose vis dar pasitaikantys 1,5 tūkst. ar panašūs skaičiai yra toli nuo realybės. Knygoje „Mitų išsklaidymas: tankų mūšis Prochorovkoje“ rusų istorikas Valerijus Zamulinas atskleidė tikruosius skaičius: viso mūšyje dalyvavo 978 tankai – 306 vokiečių ir 672 sovietų. Sunaikinta buvo apie 400 sovietų karo mašinų ir 80 vokiečių tankų.
Neapsiribojant tik pačiu mūšiu prie Prochorovkos, bendras vokiečių II-osios SS tankų divizijos ir sovietų 5-osios tankų divizijos skaičius apylinkėse galėjo siekti 1299 vienetus, kaip teigiama 2000-ųjų Niklaso Zetterlingo ir Andreso Franksono statistinėje ataskaitoje.
Iš tiesų didžiausias pasaulio istorijoje tankų mūšis galėjo įvykti keleri metai prieš minimus Kursko kampanijos įvykius, tačiau įvykiai tuomet buvo tokie chaotiški, o rusų netektys – tokios milžiniškos, kad istorikai iki šiol ginčijasi dėl tikrųjų mastų.
Brodžio mūšis
Brodžio mūšis, kai kuriuos šaltiniuose įvardijamas kaip Lucko ar Dubno mūšiu, sovietinėje literatūroje dažnai vadinamas „tėvynės gynybos mūšių“ dalimi, pastariesiems baigėsi apverktinai.
„Tai, iš esmės, didžiausias tankų mūšis II-ojo pasaulinio karo metu“, – savo paskaitoje apie Brodžio mūšį 2007-aisiais pasakojo istorikas Davidas Glantzas.
Nacių kariuomenė Sovietų Sąjungą užpuolė 1941-ųjų birželio 22-ąją. Ukrainoje suformavę trikampį tarp Dubno, Brodžio ir Lucko, sovietų armijos generolai šešiomis mechanizuotomis divizijomis, vadovaujant pačiam 1939-1940 karo su Suomija „herojui“ Michailui Kirponasui, kontratakavo įsiveržusią vokiečių 1-ąją tankų diviziją, kurios galutinis šio etapo tikslas buvo Kijevo užėmimas.
Sovietų kariai kovėsi itin aršiai ir vokiečius į neviltį varė naujieji T-34, KV-1 ir KV-2 tankai, kurių niekaip „neėmė“ prieštankiniai pabūklai. Tačiau didžiulėmis problemomis susidūrė Raudonosios Armijos logistikos linija, kurią visiškai sunaikino vokiečių bombonešiai.
Atlikę seriją antskrydžių vokiečiai sugebėjo sutrikdyti sovietų kariuomenės atsargų tiekimą. 15-osios mechanizuotos divizijos vadavietė buvo visiškai sunaikinta, o jos vadas generolas-majoras Ignatas Karpezo, buvo sužeistas. Vien šioje teritorijoje „Luftwaffe“ sunaikino 201 sovietų tanką.
Vokiečiai sugebėjo išgaudyti prastai organizuotus ir išsisklaidžiusius Raudonosios Armijos tankų junginius. Tuo pat metu vokiečių antžeminiai daliniai sulaukė pagalbos iš oro – sovietai buvo atkirsti nuo užnugario. Dėl prasto planavimo ir bendro susikalbėjimo, Sovietų Sąjungos daliniai taip niekada ir nesusijungė bendram puolimui prie Dubno.
Birželio 29-ąją, kuomet į priekį besiveržiantys vokiečių tankai apsupo ir sutriuškino didelę dalį sovietų karinių dalinių, tapo aišku, kad rusams tai tampa išgyvenimo, o ne kontratakos mūšiu. Vadovybės neorganizuotumą gerai simbolizuoja vienas iš nepaklusnumo atvejų. 9-osios mechanizuotos brigados vadas – vėliau tapęs vienu iš žymiausių Sovietų Sąjungos karvedžių – generolas Konstantinas Rokosovskis apšaudė iš artilerijos pabūklų į Rovną besiveržusį vokiečių tankų dalinį, kuris tuomet patyrė didelių nuostolių. K. Rokosovskis pats nusprendė neklausyti vadovybės nurodymo tęsti, jo manymu beprasmišką, kontrataką bet kokia kaina ir paspendė ten spąstus vokiečiams.
Sovietų kariuomenė turėjo parengusi mūšiui įspūdingą KV ir T-34 tankų skaičių, kurie patys savaime tuomet jau buvo pranašesni už vokiečių analogus. Vien sovietų 10-oji tankų divizija ir 15-oji mechanizuota divizija turėjo 63 sunkiuosius KV tankus ir 38 T-34 tankus. Tiesa, didžiąją dalį smogiamosios jėgos sudarė lengvieji BT ir T-26 tankai.
Mūšio nesėkmę nulėmė prastas organizuotumas ir vadovybės kompetencijos trūkumas
Mūšis tęsėsi savaitę ir baigėsi birželio 30-ąją. Iš 5 tūkst. sovietų tankų buvo sunaikinta ar išvesta iš rikiuotės net 2,6 tūkst. Vokiečių nuostoliai galėjo siekti 200 tankų iš iki 1 tūkst. dalyvavusių. Vien Sovietų Sąjungos 8-oji mechanizuotoji divizija patyrė tokių triuškinančių nuostolių (neteko 800 karinių vienetų), kad jos likučiai buvo išformuoti ir priskirti prie kitų karinių dalinių.
Nepaisant milžiniškos žmogiškųjų išteklių ir technikos persvaros prieš vokiečius rusai patyrė siaubingų nuostolių. Istorikų teigimu, to priežastimi tapo vokiečių persvara ore, nulėmusi sovietinės logistikos problemas, o taip pat pakrikusi ir nesugebanti savo užduočių vykdyti sovietinė kariuomenės vadovybė.
Kodėl Prochorovkos mūšis dažnai klaidingai vadinamas didžiausiu tankų mūšiu?
Rusijos istorikas Borisas Sokolovas portalui „Radio Svoboda“ pažymėjo kelis faktorius, kodėl Prochorovka dažnai klaidingai yra laikomas didžiausiu tankų mūšiu: sovietų karo vadų norą pasipuikuoti ir sutapusias Rusijos kariuomenės kontrpuolimo aplinkybes.
„Susidėjo keli faktoriai. Visų pirma, iškart po Prochorovkos tą dieną sovietų kariuomenė perėjo į puolimą Kursko įlankos šiaurėje. Tapo aišku, kad vokiečių puolimas žlugo. Maža to, tai buvo didžiausia sovietų tankų koncentracija Kursko mūšyje vienoje fronto dalyje. Taip pat dar suveikė ir tai, kad viskas vyko Voronežo fronte, o ten kaip tik vadovavo Nikita Chruščiovas. Jis buvo Karo tarybos nariu, ir šiam frontui buvo skiriamas padidintas dėmesys. Ir, aišku, generolas Rotmistrovas tvirtino, kad jis tariamai pasiekė didžią pergalę, kad galėtų nuslėpti savo pralaimėjimą. Štai visi šie faktoriai ir suvaidino vaidmenį, leidusį sukurti mitą“, – cituojamas istorikas.
