Dirbo po 80 valandų
Prieš šešetą metų į Londoną atvykusi Viktorija, savo kaip slaugytojos, karjerą pradėjo nuo darbo šeimoje, o po pusmečio įsidarbino privačiuose globos namuose Šiaurės Londone. „Buvau labai patenkinta, pasirašiau sutartį nekreipdama dėmesio, kas ten parašyta. Buvau stipri, sveika, rūpėjo tik viena – užsidirbti pinigų sau ir šeimai, nes dukros mokėsi, reikėjo jas išlaikyti, mokesčius mokėti.“
Viktorija dirbdavo naktimis, tačiau pamainai pasibaigus, jai netekdavo eiti namo ilsėtis – darbo atsirasdavo ir dieną. „Kiekvieną rytą vadybininkė prašydavo tai virtuvėje padėti, tai kambarius sutvarkyti, tai globotinius apkuopti, ir aš visada mielai sutikdavau. Ir taip mano darbo savaitė išaugo iki 80 valandų. Už darbą man mokėjo minimumą, o man, kaip kiekvienam čia atvykusiam, norėjosi kuo daugiau užsidirbti. O ir sunkaus darbo mes, lietuviai, nebijom.“
Senelius nešiojo ant kupros
Dabar Viktorija stebisi, kaip tai gali būti, nors anksčiau toks klausimas nekilo, kad senukų ir neįgaliųjų slaugai skirtas pastatas neturėjo tam tinkamos įrangos – nei lifto, nei paprasčiausio prie laiptų turėklų pritaisomo keltuvėlio, kad nevaikštančius ar sunkiai judančius užkeltų į antrą aukštą.
„Dienos metu globotiniai laiką leisdavo apačioje, bendrojoje patalpoje, o nakčiai reikėdavo paguldyti į miegamuosius. Kai kurie miegamieji buvo antrame aukšte, todėl tekdavo pacientus ant nugaros į viršų 20 pakopų tempti. Jėgos man užteko. Ir nepaliksi gi žmogaus nepaguldžius,“ - Anglija.lt portalui pasakojo moteris.
Viktorija sako mažiausiai galvojusi, kaip sunkus fizinis krūvis ir darbas be poilsio gali atsiliepti jos pačios sveikatai. Ir tik tada, kai nugara kaip reikiant įsiskaudėjo, ji kreipėsi į darbdavį, kad sumažintų darbo krūvį ir neskirtų naktinių pamainų. „Bet jis nesutiko, reakcija buvo tokia – maždaug tu, imigrante, ko tu čia dar nori?“
Grasinimų neišsigando
Tačiau nugara nepaliovė skaudėti ir grįžus atostogų į Lietuvą, Viktorija kreipėsi į gydytojus, jie nustatė stuburo slankstelių išvaržą. Kai diagnozę patvirtino ir Anglijos medikai, Viktorija parašė prašymą, kad būtų sumažintas darbo krūvis, tačiau išgirdo grasinimus, kad bus išmesta iš darbo.
„Darbdavys pagrasino parašysiąs raštą, kad šiurkščiai elgiausi su globotiniais, esą jį pasirašys liudininkai, ir aš būsiu atleista. Bet aš tada jau buvau su įstatymais šiek tiek susipažinusi, ir sakau – jeigu tie žmonės matė, kad aš blogai elgiuosi su seneliais ir nieko nedarė, kad mane sustabdytų, jie irgi yra nusikaltimo bendrininkai.“
Tada Viktorija nežinojo, tik vėliau bendradarbiai papasakojo, kad panašiai jis ir anksčiau elgėsi su dėl sunkaus darbo sveikatos netekusiais darbuotojais – pasistengdavo jų atsikratyti, kad nereikėtų atlyginti už sužalotą sveikatą.
„Man sakė, kad vienai slaugei, kai ši pasiligojo, darbdavys atgaline data surašė raštą, kad ji šiurkščiai elgėsi su seneliais, tą raštą už nedidelį užmokestį pasirašė filipiniečiai studentai, kurie per žiemą darbavosi globos namuose, bet greit paskui išvyko atostogų, ir toji moteris buvo atleista. Sunku net patikėti, kad tokių nesąžiningų darbdavių būna.“
Bylą perėmė socialinis draudimas
Nenuleisti rankų ir nepasiduoti spaudimui Viktoriją paskatino tų pačių globos namų vadybininko pavaduotoja, su kuria moteris puikiai sutarė. Ji paragino kreiptis į „Citizens Advice Bureau“.
„Nuėjau, bet man buvo ir gėda, ir nejauku. Bijojau, kad ką nors aptakaus atsakys arba numos ranka, juk imigrantė, kokių čia dar savo teisių ieško. Nors angliškai jau buvau neblogai pramokusi, bijojau, kad nesugebėsiu tinkamai paaiškinti dėl ko kreipiuosi. Bet mane iš karto suprato, liepė kreiptis į tribunolą, ir kadangi mano pajamos žemos, pasiūlė nemokamą advokatą.“
Advokatas paprašė darbo sutarties, algalapių, kitų dokumentų, išrašų apie sveikatos būklę ir viską perdavė socialinio draudimo įstaigai, kuri dabar savo ruožtu kelia bylą dėl sveikatos sutrikdymo darbe.
„Pasirodo, yra įstatymas, pagal kurį, jei per 3 metus nuo patirto sužalojimo darbe kreipiesi į socialinio draudimo tarnybą, jie, išnagrinėję visas aplinkybes, nustato kompensaciją už prarastą darbingumą ir paskui patys teisiasi su darbdaviu, kad iš jo atgautų tuos pinigus. Į globos namus, kuriuose dirbau, buvo nusiųsti inspektoriai, kad atliktų darbo sąlygų patikrinimą, ir rado daug pažeidimų. Be to, paaiškėjo, kad mano sutartis irgi buvo suklastota. Kai aš pasirašiau sutartį, ne tik nesidomėjau tuo, kas ten parašyta, bet ir nepaprašiau antro egzemplioriaus. Tai darbdavys sutartį perrašė nuo vėlesnės datos, padirbo mano parašą ir beveik pusę metų nemokėjo už mane draudimo. Dabar vyksta teismas ir man net niekuo nereikia rūpintis.“
Svarbiausia – nebijoti
Į Londoną visiškai sveika atvykusi Viktorija Ališauskienė jau ištvėrė vieną stuburo operaciją, kuri buvo labai sudėtinga – moteris kelioms savaitėm buvo praradusi balsą, buvo užtirpusi ranka, kai kurie pirštai iki šiol nejautrūs. Vėliau jos laukia dar viena operacija, nes rasta dar viena stuburo išvarža. Ir net jei viskas sėkmingai baigsis, sunkaus fizinio darbo dirbti Viktorija nebegalės.
Veterinarijos gydytojo specialybę turinti moteris, nors norėtų dirbti pagal specialybę, perspektyvų šioje srityje irgi beveik nemato.
„Norint dirbti veterinarijos srityje, reikėtų pradėti nuo pirmos pakopos. Kai kreipiausi ieškodama darbo, gavau pasiūlymą tikrinti mėsos kokybę skerdyklose, vadinasi, reikėtų kilnoti sunkius skerdienos gabalus, o aš jau nebegaliu nieko kelti.“
Šiuo metu ne visą darbo dieną slaugytoja šeimoje dirbanti penkiasdešimtmetė nors vargsta dėl sveikatos, džiaugiasi, kad nugalėjo baimę, įveikė emigrantišką nevisavertiškumo kompleksą ir apgynė savo teises.
„Dabar kiekvienam tautiečiui Anglijoje noriu pasakyti – darbuotojo teisės šioje šalyje gerbiamos ir jeigu su jumis elgiamasi neteisingai, kreipkitės į atitinkamas institucijas, į tą patį „Citizens Advice Bureau“, jie patars, ką daryti. Svarbiausia – nebijoti.“
Zita Čepaitė, Anglija.lt
