Kinija, kaip ir JAV, pasisako prieš Šiaurės Korėjos branduolinę programą. Tačiau Pekinui taip pat itin svarbu, kad Korėja išliktų susiskaldžiusi o šiaurinė jos dalis išlaikytų buferio pasienyje su Kinija vaidmenį. Amerikiečių kariai jos pašonėje taptų dideliu galvos skausmu Kinijai. Dėl šios priežasties Kinija „nėra pasirengusi sudaryti maksimalaus spaudimo savo prekybos partnerei KLDR“.
Kinijos dviveidiškumas itin pasireiškia tuo atveju, jeigu „JAV pradės prevencinį karą prieš Šiaurės Korėją“. O po paskutinių bandymų prevencinis smūgis tapo kaip niekad realus. JAV gynybos ministras Jamesas Mattisas leido aiškiai suprasti, kad Vašingtonas neatsitrauks ir panaudos jėgą.
Tai kaip gi į tai reaguos Kinija? Vargu ar, kaip pažymima leidinyje, remiantis ekspertais, „Kinija, kaip ir karo Korėjoje metu 1950-aisiais, nukreips ten milijonus „savanorių“ palaikyti Kim Jong Uno režimo ir kovos su amerikiečiais. Tačiau Kinijos vadas Xi Jinpingas nepradės abejingai stebėti tai, kaip amerikiečiai tvarkysis Kinijos kieme. Kitaip Xi netektų prestižo, o Kinija – galios valstybės, garantuojančios tvarką šiame regione, statuso“.
Tačiau Kinija, tikinama leidinyje, turi ir kitas galimybes sureaguoti. Visų pirma, rimtai išaugęs per pastaruosius metus kinų laivynas galėtų „tapti amerikiečių karinio laivyno priešininku Rytų Azijoje. Tokiu būdu Kinija gali pasirinkti jūrų blokados kelią, siekiant apginti Šiaurės Korėją“. JAV saugumo duomenimis, šiuo metu Kinija disponuoja lėktuvnešiu, 25 eskadriniais minininkais, 49 fregatomis ir 60 povandeninių laivų. Tai antras pagal skaičių laivynas pasaulyje.
Antra, Kinija galėtų „pradėti karinius išpuolius Pietų Kinijos jūroje“. Kinija jau seniai ten vykdo karinį „hibridinio karo“ variantą. Per paskutinius trejus metus kinai slapta supylė daugiau nei pusę tuzino salų su pakilimo takais lėktuvams, uostais ir radarais. Kinija pretenduoja į 80 proc. Pietų Kinijos jūros, o tai yra 159 salos pagal taip vadinamą „devynių punktyrų liniją“. Nacionalistinė Kinija vienašališkai ją nubrėžė dar 1936 metais prieš Japonijos ir Prancūzijos planų užgrobti. Tačiau tuomet niekas nepavyko. Šiuo metu „devynių punktyrų linija“ yra valstybinės svarbos reikalas – bent jau todėl, kad ten koncentruotos naftos atsargos, ji yra svarbus prekybos su Persijos įlankos šalimis kelias, o taip pat strategiškai svarbu ją išlaikyti ir sulaikant JAV dominavimą vandenynuose.
Trečia, Kinija galėtų pabandyti užgrobti teritoriją Himalajuose. Pekinas jau bandė tai padaryti 1962 metais, kuomet visas pasaulis akis buvo nukreipęs į Kubos krizę, kaip šiandien jis stebi krizę su Šiaurės Korėja. Tuomet praktiškai niekam neužkliuvęs karas baigėsi Kinijos laimėjimu prieš Indiją, tačiau Kinija nesugebėjo pasiekti didesnių teritorinių pergalių.
Tokiu būdu Kinija turi iškart kelis scenarijus tam, kaip ji sugebėtų sureaguoti į JAV vykdomą KLDR puolimą, ir kiekvienas jų padės Kinijai sustiprinti savo, kaip Azijos galios valstybės, poziciją. Tačiau šių scenarijų pasekmės yra nenuspėjamos ir neatmeta pasaulinio karo grėsmės. Todėl, kalbant britų premjero Winstono Churchillio žodžiais, JAV pergalė prieš Šiaurės Korėją tapo ne karo užbaigimu ir net ne pabaigos pradžia, o pradžios pabaiga“, rašoma „Tagesanzeiger“.
