Besitęsiančios ekonominės krizės ir nemažėjančios JAV valstybės skolos akivaizdoje galėtume pagrįstai iškelti klausimą, koks šiuo metu yra svarbiausios pasaulio valiutos – dolerio – vaidmuo. Pastaruoju metu prasidėjusi Kinijos juanio internacionalizacija sukelia įtarimų, jog greitu metu galime laukti pokyčių visoje globalioje monetarinėje sistemoje. Nemažai iškilių ekonomistų, tarp kurių vienas pastebimiausių yra Nobelio premijos laureatas ekonomistas Josephas Stiglitzas, ragina suformuoti „Globalią rezervų sistemą“, pakeisiančią dolerio hegemoniją. Visgi istorinė patirtis rodo, jog dolerio hegemonijai bent kol kas dar nematyti pabaigos.
Senovės laikais Indija su Romos imperija turėjo itin didelį tarpusavio prekybos balanso perviršį. Anot Plinijaus, „Indija, vykdydama prekybinius santykius, kiekvienais metais iš Romos išgabendavo bent 50 milijonų sestercijų (tuometinė Romos valiuta)“. Tai reiškė, kad Romos imperija turėjo milžinišką prekybos deficitą. Savo ruožtu jai ėmė trūkti aukso ir sidabro atsargų, reikalingų nukalti naujas monetas. Bet Romos imperija rado išeitį – kaldinamose monetose buvo tiesiog sumažintas aukso ir sidabro kiekis, o taip buvo išvengta ir Romai gresiančios defliacijos. Bet Romos sestercijai dėl to nenukentėjo – ši valiuta ir toliau išliko pagrindine tarptautinių atsiskaitymų priemone. Bent taip galima suvokti iš Indijoje aptiktų milžiniškų kiekių vėlesnių laikų sestercijų monetų.
XVI amžiuje didžiausia pasaulio galybe tapo Ispanija, tuo metu sėkmingai kariavusi Pietų Amerikoje. Per visą amžių Ispanija iš Pietų Amerikos atsigabeno bent 17 milijonų kilogramų gryno sidabro ir 181 tūkstantį kilogramų gryno aukso. Toks valiutos likvidumo išaugimas visoje Europoje sukėlė didžiulį ekonominį augimą ir nesustabdomą infliacijos lygio kilimą.
Bet nepaisant savo turtų, pati Ispanija sugebėjo itin įsiskolinti. Galiausiai tai lėmė ir geopolitinės Ispanijos įtakos sumažėjimą. Ir vis dėl ispaniškosios sidabrinės monetos (dar žinomos kaip ispaniškieji doleriai) vis vien išliko pagrindine pasaulinėje prekyboje naudojama valiuta. Ir taip buvo iki pat JAV pilietinio karo. Tiesą sakant, Amerikoje ispaniškieji doleriai buvo oficialiai naudojama valiuta iki pat 1857 metų. Taigi dar tada, kai ir pati Ispanija jau buvo pamiršusi apie savo, kaip didžiosios valstybės, ambicijas.
Iki XIX amžiaus vidurio daugelis pasaulio valstybių laikėsi monetarinės sistemos, pagrįstos aukso ir sidabro standartu. Visgi vėliau dauguma didžiųjų valstybių, besiremdamos Britų imperijos pavyzdžiu, perėjo prie aukso standarto. Anglijos bankas nuosekliai laikėsi aukso standarto ir buvo fiksuotu kursu surišęs svarą sterlingą su auksu. Kita vertus, po Pirmojo Pasaulinio karo sistemą ištiko krizė. Nepaisant to, 1925 metais britai ir vėl susiejo svarą sterlingą su auksu. Vis dėlto Didžioji depresija privertė britus galiausiai atsisakyti aukso standarto. 1931 metais britai atsiejo savo valiutą nuo aukso.
Vis dėlto tai visiškai nesumažino svaro sterlingo, kaip svarbiausios tuometinės pasaulio valiutos, reikšmės. Svaras sterlingas išliko stipriausia ir populiariausia globalia valiuta iki pat Šaltojo karo pradžios. Teigiama, kad dar 1950 metais, iš esmės praėjus jau pusšimčiui metų nuo tada, kai JAV atėmė labiausiai išsivysčiusios ir industrializuotos valstybės statusą iš Didžiosios Britanijos, britų svaras sterlingas vis vien išliko pagrindine pasaulinių atsiskaitymų priemone. Tuomet 55% užsienio valiutos rezervų sudarė svaras sterlingas, o dauguma pasaulio valstybių savo piniginius vienetus vis dar buvo susiejusios su britų valiuta.
Ką mums paaiškina šie istoriniai pasakojimai? Pirma, globali monetarinė sistema, besiremianti brangiųjų metalų atsargomis, nėra pajėgi spręsti fundamentalių globalios ekonominės sistemos svyravimų. Antra, brangieji metalai negali išspręsti infliacijos problemos. Ir trečia bei svarbiausia, vyraujanti pasaulinė valiuta iš esmės veikia inerciškai, taigi nepaisant šalies, iš kurios yra kilusi pagrindinė valiuta, nuosmukio ar geopolitinės įtakos praradimo, pati valiuta vis vien išlieka tvirtu ir stabiliu monetarinės sistemos pagrindu.
Nauja ekonominė tvarka buvo suformuota po Antrojo Pasaulinio karo. JAV doleris tapo pagrindine pasaulio valiuta. Tuomet Bretton Woods sistema fiksuotu kursu susiejo JAV dolerį su auksu, o kitos pasaulio valiutos buvo susietos su JAV doleriu. Visgi Bretton Woods sistema pasirodė besanti ydinga. Fiksuotas dolerio susiejimas su auksu ir kitų valiutų surišimas su JAV doleriu stabdė bendrą ekonomikos augimą. Kitaip tariant, leido pasaulio ekonomikai plėstis tik tiek, kokį kiekį dolerių JAV išgalėjo tiekti pasaulinei rinkai. Bet tai varžė pačią JAV, mat taip buvo didinamas jos deficitas – deficitas, kuris vėliau nebeleido JAV išlaikyti fiksuoto valiutos kurso su auksu. Taigi Bretton Woods sistemą buvo mėginta performuoti, bet tai sunkiai pavyko dėl kitų valstybių, pirmiausia Prancūzijos, nenoro prisiimti naujų įsipareigojimų monetarinės sistemos tvarkymui. 1971 metais Bretton Woods sistemos buvo galutinai atsisakyta.
Būtų galima pamanyti, kad tai turėjo pakirsti ir paties JAV dolerio pozicijas. Bet kaip rodo istorija, taip neatsitiko – JAV doleris išliko tvirčiausia ir stipriausia pasauline valiuta. Maža to, daugelis kylančių Azijos ekonomikų susiejo savo valiutas su doleriu. Savo ruožtu santykinis Kinijos ekonomikos išaugimas nei kiek nesumažino dolerio įtakos. O greičiausiai tik dar labiau sustiprino JAV valiutą.
Taigi ar galime teigti, kad greitu metu prasidės naujas monetarinės sistemos etapas, priversiantis pamiršti dolerio hegemoniją? Nepaisant visų pastaruoju metu patirtų ekonominių sukrėtimų, pasaulio rinkos vargu ar taip noriai atsisakys dolerio. Prekybos apimčių JAV doleriais indeksas nei kiek nemažėja. Ir net jei Kinija pralenks JAV ir taps didžiausia pasaulio ekonomika, JAV doleris vis vien neturėtų prarasti savo išskirtinės pozicijos. Kaip rodo istorinė patirtis, ekonominis ir geopolitinis valstybės dominavimas nebūtinai reiškia ir tos šalies valiutos dominavimą. Štai kodėl JAV doleris greičiausiai išliks pagrindine pasaulio valiuta dar bent keletą dešimtmečių – net tuomet, kai įtakingiausiomis pasaulio veikėjomis bus jau naujos valstybės.
Sanjeevas Sanyalis yra „Deutsche Bank“ strategas.
