Prieš dvejus metus, 2008 m. rugpjūčio 26 d., Rusija, pajutusi savo jėgą po „pergalingo“ penkių dienų karo prieš Gruziją ir apatiškos Vakarų reakcijos į tai, leido sau įgyvendinti dar vieną politinę avantiūrą.
Tądien Maskvoje oficialiai pripažinta separatistinių Gruzijos teritorijų – Abchazijos ir Pietų Osetijos – nepriklausomybė. Nors šis žingsnis primena avantiūrą, vargu ar tai buvo spontaniškas sprendimas. Maskva žinojo, ką daro. Šiandien galima konstatuoti, kad Rusija žengdama šį žingsnį beveik nieko nepralaimėjo, nors gal laimėjo ir mažiau, negu tikėjosi iš pat pradžių. Kitas klausimas, ar ką nors laimėjo pačios „pripažintos" respublikos.
Pavadinti realia nepriklausomybe situaciją, kurioje atsidūrė Abchazija ir Pietų Osetija, yra gana sunku. Jų suverenumą pripažįsta vos kelios pasaulio šalys. Be Rusijos, kuri faktiškai atplėšė šias teritorijas nuo Gruzijos (o prieš tai kone tiesiogiai palaikė jų separatizmą), tai yra padariusios tik Venesuela, Nikaragva ir Nauru.
Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybė yra gana specifinė. Faktiškai šios teritorijos tapo Rusijos protektoratu. Šiandien Abchazija ir Pietų Osetija yra psichologiškai stipriai nutolusios nuo Gruzijos, tačiau tapo dar labiau priklausomos nuo Maskvos (finansine ir politine prasme).
Jų pastangas vykdyti iš tikrųjų nepriklausomą ir suverenią politiką sunku pavadinti vaisingomis. Labiausiai tai atspindi Pietų Osetijos situacija. Pavyzdžiui, 2009 m. rugpjūtį Pietų Osetijos vyriausybės vadovu buvo paskirtas Vadimas Brovcevas – verslininkas iš Rusijos, o visai neseniai, šių metų rugpjūčio pradžioje, šios respublikos gynybos ministru tapo Valerijus Jachnovecas – buvęs aukštas Rusijos gynybos ministerijos pareigūnas.
Tarp dviejų aptariamų nepripažintų teritorijų yra ir savotiškų skirtumų. Ko gero, Pietų Osetija neturi realių perspektyvų kada nors tapti tikra nepriklausoma valstybe. Jos maksimalus siekis – pavirsti Rusijos dalimi, „susijungti“ su Šiaurės Osetija. Šiandien tai beveik ir įvyko. Be kita ko, apie tai byloja minėtas žmonių iš Rusijos pasiuntimas į respublikos valdymą.
Kitados Abchazija galbūt turėjo didesnių ambicijų, o gal net ir didesnių galimybių. Šiandien apie tai jau nėra prasmės fantazuoti, tačiau iki 2008 m. rugpjūčio buvo teorinė galimybė, kad Abchazijos atveju galiausiai gali būti pasiektas Kosovo variantas (žinoma, Gruzijai tai būtų be galo sunku priimti, lygiai kaip Serbijai yra sunku priimti Kosovo nepriklausomybę). Tačiau Rusija savo pripažinimu faktiškai padarė Abchazijai meškos paslaugą. Ši respublika dabar ilgam įstrigo marginalioje pripažinimo/nepripažinimo situacijoje.
Beje, ir pačioje Rusijoje analitikai pradėjo jausti Pietų Osetijos ir Abchazijos nuotaikų skirtumus. Tai rodo ir ne taip seniai išspausdintas Kazanės universiteto Eurazijos ir tarptautinių tyrimų centro Kaukazo sektoriaus vedėjos Janos Amelinos straipsnis „Kur dreifuoja Abchazija: kaip neprarasti realybės pojūčio?“ [http://www.russkie.org/index.php?module=fullitem&id=19582]. Šiame straipsnyje fiksuojamos pasikeitusios Abchazijos gyventojų nuotaikos, pirmiausia – kitoks požiūris į Rusiją. J. Amelina stebisi abchazų „nedėkingumu“, jų bandymu „atsiriboti nuo Rusijos“. Straipsnio autorė vadina Abchazijoje vyraujančias nuotaikas „dar ne antirusiškomis, bet jau ir ne rusiškomis“. Tačiau ar tai iš tikrųjų turi stebinti? Galiausiai tarp tikros nepriklausomybės ir, sakykime, protektorato statuso yra labai didelis skirtumas (atrodo, abchazai tai puikiausiai supranta).
Žinoma, abi nepripažintos respublikos – Abchazija ir Pietų Osetija – turi ir panašumų: pirmiausia tai aukštas korupcijos ir nusikalstamumo lygis. Beje, nuo neteisėtų ir nusikalstamų veikų šiose respublikose neretai nukenčia ne kas kitas, o turistai iš Rusijos. J. Amelinos straipsnyje nurodoma, kad rusiškuose interneto forumuose beveik 80 proc. atsiliepimų apie poilsį Abchazijoje yra veikiau neigiamo nei teigiamo pobūdžio. To priežastys – vietinių gyventojų nesvetingumas ir kriminalinė situacija.
Į abi respublikas panašiai pumpuojami Rusijos pinigai – faktiškai pagrindinis ir vienintelis šių respublikų ekonomikos garantas, be kurio jos žlugtų galutinai. „Šiandien mūsų valdžia šokinėja aplink Kremliaus pinigus. Jie tarpusavyje pešasi dėl šių pinigų“, – tai žodžiai iš Abchazijos didvyrio Aslano Kobachijos interviu [http://lazare.ru/gruzia/novosti/intervju/2885.html]. Jo žodžiuose yra ir daugiau karčios tiesos apie Abchazijos priklausomybę nuo Rusijos pinigų. „Dabar atėjo, kaip aš juos vadinu, „pašėlę pinigai“. Jie susuko žmonėms galvą. Pinigai yra, o ekonomikos nėra, nes niekas neinvestuoja į ekonomiką“, – sielojasi A. Kobachija.
Ar Rusija sieks ką nors pakeisti – ar ji bandys padidinti Abchazijos ir Pietų Osetijos savarankiškumą? Ko gero, ne, nes susiklosčiusi situacija ją iš esmės tenkina. Tam tikri Maskvai svarbūs tikslai pasiekti. Rusija įtvirtino save kaip regiono lyderę – parodė, kad gali sau leisti vienašališkai priimti globalius sprendimus, spjaudama į visą pasaulį.
Vykdydama karinę operaciją Gruzijoje ir pripažindama Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę Rusija savotiškai tikrino savo galimybių ribas – kiek toli jai bus leista žengti. Apatiška Vakarų reakcija atskleidė, kad Maskvos galimybių ribos yra labai plačios (gal net platesnės, negu ji tikėjosi).
Galima prognozuoti, kad ilgą laiką situacija nesikeis. Rusija negali ir nesiekia įtraukti į savo sudėtį šių Gruzijos teritorijų. Pirmiausia – tarptautinės teisės požiūriu tai būtų labai sudėtingas ir nevienareikšmis procesas, kuris vėl verstų Vakarus stebėtis, nuogąstauti ir reikšti susirūpinimą. Rusijai nereikia naujų skandalų, juolab kad jai nėra jokios prasmės įtraukti šias teritorijas į savo sudėtį.
Esama situacija turėtų tenkinti Maskvą – Abchazijoje bei Pietų Osetijoje ir taip yra dislokuoti Rusijos kariai (po nepriklausomybės pripažinimo Maskva susitarė su Abchazija ir Pietų Osetija dėl naujų Rusijos karinių bazių steigimo jų teritorijoje). Rusijos politinė galia ir įtaka šiose nepripažintose respublikose taip pat nekelia abejonių.
Be to, tarptautiniu mastu neišspręstas Abchazijos ir Pietų Osetijos statusas yra parankus Maskvai. Gruzija niekada nepripažins šių teritorijų suverenumo, o tai reiškia, kad ji artimiausioje ateityje niekaip neišspręs savo teritorinių problemų ir dėl to negalės realiai pretenduoti tapti NATO nare.
Taigi, faktiškai tenka kalbėti apie pato situaciją, kuri vargu ar gali greitu metu keistis. Greičiausiai Pietų Osetija ir Abchazija taip ir liks baltosiomis ar juodosiomis dėmėmis žemėlapyje, kariniu Rusijos forpostu arba tiesiog buferine zona Šiaurės Kaukaze. Atrodo, tokia yra šių teritorijų lemtis.
