Šiauliuose gimęs ir augęs būsimas parolimpinis čempionas vaikystėje dievino futbolą, tačiau būdamas abiturientas pradėjo sportuoti lengvąją atletiką – rutulio stūmimą ir disko metimą.
Tada jis veikiausiai nė nenutuokė, koks vingiuotas ir kupinas iššūkių jo laukia rytojus.
Nelaimė pakeitusi gyvenimą
1999 metais M.Bilius įstojo į Šiaulių universitetą, kuriame trejus metus krimto kūno kultūros ir sporto pedagogikos mokslus, tačiau nusprendęs išvykti į JAV, metė studijas.
Pradžioje sportininkas galvojo, jog gražiomis pasakomis apipintose Jungtinėse Amerikos Valstijose praleis tris mėnesius, tačiau reikalai pakrypo į priešingą pusę.
Vaikinas dirbo, kūrė savo verslą, priprato prie amerikietiško gyvenimo būdo ir anapus Atlanto vandenyno praleido 8-is metus.
Veikiausiai jis čia būtų užsibuvęs ir dar ilgiau, galbūt net ir šiandien džiaugtųsi gyvenimu JAV, jeigu ne vienas nelemtas įvykis Kalifornijoje vos neatėmęs gyvybės iš šiauliečio.
2009 m. lapkritį M.Biliaus vairuojamą automobilį kliudė kita transporto priemonė, jis vertėsi ir trenkėsi į šalikėlėje stovėjusį autobusą, patyrė daugybinius kaulų lūžius – nuo šonkaulio iki žastikaulio, į smegenis buvo išsiliejęs kraujas.
Pradžioje gydytojų prognozės lengvaatlečiui nežadėjo nieko gero: sportininko šansus išgyventi gydytojai vertino vos 10 proc.
Tačiau įvyko stebuklas. Per dvi savaites trukusią komą M.Bilius prarado pusę savo turėto svorio, bet išliko gyvas.
„Man labai pasisekė, kad papuoliau į puikią ligoninę, o ir medicina Jungtinėse Amerikos Valstijoje – ypač aukšto lygio. Kitaip gal būtų pasibaigę ir blogiau. Svarbiausia, jog ši avarija man padėjo pažvelgti į gyvenimą iš kitos pusės“, – portalui tv3.lt teigė Mindaugas Bilius.
Sunkūs pirmieji žingsniai
Po gydymo JAV, 2010 m. pradžioje grįžo į Lietuvą, tęsė reabilitaciją gimtinėje ir pradėjo visiškai naują gyvenimo etapą.
Sugrįžęs į tėvynę M. Bilius gydėsi Palangos reabilitacijos ligoninėje. Ilgai netruko ir sunkią avariją išgyvenusį šiaulietį buvo galima išvysti gimtojo miesto lengvosios atletikos manieže.
Tuo metu Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centro auklėtinis dar net negalėjo tvirtai vaikščioti, tačiau jau degė noru dalyvauti varžybose.
Kairę koją ir ranką sunkiau valdantį vyrą gydytojų komisija priskyrė lengvaatlečių, turinčių celebrinio paralyžiaus sutrikimų, klasei.
Nepaisant visų gyvenimo negandų, 2011 metais jis jau rungėsi tarptautinėje arenoje ir iškovojo kelialapį į Londono parolimpines žaidynes.
„Pirmieji mano vizitai Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centre buvo tikrai nelengvi. Teko susitaikyti su tuo, jog kūnas neatpažįstamai pasikeitė. Tačiau visada buvau dėkingas už tai, jog likau gyvas ir tiesiog neturėjau teisės skųstis. Netrukus rezultatai pradėjo gerėti, o aš supratau, kad dar niekada nejaučiau tokios meilės sportui,“ – prisipažino šypsena veide spindintis atletas.
2012-aisiais metais M.Bilių pirmą kartą išvydome parolimpinėse žaidynėse ginantį Lietuvos garbę.
Tada Anglijos sostinėje vykusiose rutulio stūmimo varžybose lietuvis savo geriausiu bandymu užfiksavo 15,16 m rezultatą ir užėmė 6-ąja vietą.
Tapo pavyzdžiu visiems
Aukščiausio lygio varžybų skonį Londone pajutęs šiaulietis vėliau sekusius keturis metus liejo prakaitą treniruotėse ir pamažu artėjo olimpinio aukso medalio link.
Lietuvis pripažįsta, jog per tuos keturis metus labai sustiprėjo ir vykdamas į 2016-ųjų m. Rio de Žaneiro parolimpines žaidynes slapčia tikėjosi kovoti dėl pačių aukščiausių pozicijų.
Tokį pasitikėjimą savo jėgomis M.Biliui suteikė Europos ir planetos čempionatuose, pasaulio neįgaliųjų žaidynėse pelnyti apdovanojimai, pagerintas senojo žemyno rutulio stūmimo rekordas.
Be to, prieš išvykdamas į parolimpines žaidynes šiaulietis kartu su „sveikaisiais“ Lietuvos atletais plušėjo stovykloje Portugalijoje.
Saulėtame Rio de Žaneire kovingasis lietuvis pateisino tiek savo, tiek ir gerbėjų lūkesčius.
Mindaugas Bilius rutulio stūmimo rungtyje užfiksavo 16,80 m rezultatą ir tapo parolimpiniu čempionu.
Disko sektoriuje jis taip pat paliko ryškų pėdsaką: geriausiu savo bandymu lietuvis įrankį numetė 53,50 m ir iškovojo antrą vietą.
Išpildė svajonę padėti kitiems
Toks įspūdingas šiauliečio pasirodymas daugeliui Lietuvos neįgaliųjų amžiams įstrigo, kaip didžiausias motyvacijos šaltinis, kaip geriausias pavyzdys, jog tamsią nūdieną gali greitai pakeisti šviesus rytojus, jei tik pats tuo tikėsi ir nepasiduosi anksčiau laiko.
Brazilijoje auksinį pasirodymą surengęs M.Bilius netrukus sulaukė dar daugiau pagarbos, kai viešai prabilo, jog norėtų savo aukso medaliu pasidalinti su visais Lietuvos neįgaliaisiais.
Jau tada jis garsiai prisipažino, jog trokšta padėti visiems šalies neįgaliesiems iš naujo pajusti gyvenimo džiaugsmą. Ir šiuos savo žodžius lietuvis labai greitai pavertė darbais.
2017 metų pavasarį M.Bilius buvo išrinktas Lietuvos parolimpinio komiteto (LPOK) prezidentu.
Tais pačiais metais žiemą jis susigrąžino IWAS (Tarptautinė neįgaliųjų vežimėliuose bei amputuotųjų sporto federacija) pasaulio žaidynių čempiono vardą disko metimo rungtyje, o prieš pat Šv.Kalėdas paskelbė apie oficialią savo sportininko karjeros pabaigą.
„Supratau, jog privalau atiduoti duoklę savo likimo draugams. Vis dar manau, jog neįgaliesiems Lietuvoje skiriama per mažai dėmesio, nors situacija ir gerėja. Privalome suprasti, jog visi esame lygūs ir negalime būtų skirstomi pagal išankstinius nusistatymus, ypač kai kalbame apie mūsų sveikatą. Mano misija – padėti kiekvienam gyvenimo nuskriaustam asmeniui, padėti surasti jam gyvenimo kelią ir apsaugoti nuo tykančių pavojų. Visada sakiau ir sakysiu: neįgalieji žmonės psichologiškai yra kur kas tvirtesni nei visi sveikieji,“ – žymiąją frazę pakartojo dabartinis LPOK prezidentas.
Motyvacijos šaltinis
M.Bilius pripažįsta, jog naujosios pareigos gerokai pakeitė jo gyvenimą. Dalyvavimas įvairiose konferencijoje, neįgaliųjų varžybose, posėdžiuose, vizitai pas Lietuvos valdžios atstovus – tai tik pora fragmentų iš LPOK prezidento kasdienybės.
Tačiau šiauliečio akys žiba laime dar stipriau nei tada, kai Rio de Žaneiro stadione skambant Lietuvos himnui jis mėgavosi aukso medalio skoniu ir pozavo fotografams.
„Aš esu labai laimingas žmogus, nes galiu mėgautis gyvenimu, sportuoti ir padėti kitiems likimo nuskriaustiems draugams. Vis dar jaučiu, kad vardan neįgaliųjų žmonių gėrovės galiu pasistengti dar labiau: žinau, kad dar tikrai ne visi darbai yra atlikti. Tačiau reikalai juda į priekį ir sunkiai sergančių žmonių šypsenos veiduose man yra kur kas svarbiau nei tik gražiai spindintis aukso medalis,“ – atviravo auksinės širdies savininkas.
Spalvinga Mindaugas Biliaus gyvenimo istorija mums visiems dar kartą primena, koks svarbus kiekvienam iš mūsų yra tikėjimas ir kokia neįveikiama kartais gali būti valios galia.
Baigęs sportininko karjerą jis galėjo išeiti ramių atostogų, tačiau pasirinko žymiai sudėtingesnį kelią – padėti kitiems žmonės atrasti laimės taką.
Ir šiandien Lietuvoje mes sunkiai rasime kitą tokį asmenį, kurį aplinkinių laimė „svaigintų“ labiau nei M.Bilių.
