Radijo stoties „Pulsas“ laidoje „Lietkabelio pulsas“ apsilankęs D.Tarolis kalbėjo apie gyvenimą Panevėžyje, sunkias treniruotes, laisvalaikį bei muziką.
– Treji metai Panevėžyje. Koks jausmas?
– Super. Tie treji metai prabėgo kaip 10 minučių. Labai geras miestas, geri žmonės. Panevėžys mano antrieji namai. Susigyvenau su žmonėmis, miestu ir man viskas labai patinka.
– Kur Panevėžyje nevertėtų eiti?
– Naktimis nevaikščioti po skersgatvius ir viskas bus gerai (šypsosi). Pats tokios patirties neturiu.
– Turite savo mėgstamą muziką?
– Mėgstamiausias žanras yra repas. Kaip ir daugumos krepšininkų, nes padeda užsivesti prieš rungtynes, suteikia emocijų. Tiek tekstas, tiek pats skambesys užveda.
– Ką veikiate laisvalaikiu?
– Stengiuosi pailsėti po rungtynių ir treniruočių, nes svarbiausia, kad gerai atsistatytų kūnas. Patinka žiūrėti filmus, patinka vaikščioti. Nemėgstu būti vienas.
– Vaidas Verbickas sakė, kad esate tas, kuris daugiausiai treniruojatės. Kiek laiko praleidžiate salėje?
– Su komanda praleidžiu tiek pat laiko ir per laisvas dienas lieku Panevėžyje, kur sportuoju ir prižiūriu savo kūną, jog neturėčiau traumų bei būčiau sveikas.
– Kokiu apdovanojimu svajojate papildyti savo trofėjų lentyną?
– Sportuoju tam, jog būčiau čempionas. Nesvarbu, kokioje komandoje būsi, visada stengiesi laimėti aukso medalį.
– Tai yra geriausias sezonas jūsų karjeroje. Kas tai lemia?
– Reikia daug sportuoti, jog gerintum savo visas savybes ir daug priklauso nuo trenerio pasitikėjimo. Jeigu žaisi 10 minučių, per tą laiką nieko nespėsi nuveikti. Jeigu rungtyniauti 25 ar 30 minučių, atsiranda šansas kažką gero nuveikti. Daugiausiai lemia pasitikėjimas ir sunkus darbas, kuris atsiperka.
– Ar įdėjus kamuolį iš viršaus emocinis užtaisas padeda tęsiant rungtynes?
– Atliktas gražus epizodas duoda adrenalino. Taip pat užvedi sirgalius ir jie duoda gerų emocijų bangą. Tęsiasi tikrai nemažai tokia atkarpa. Būna tokia energijos banga ir ji padeda tiek gynyboje, tiek puolime.
– Koks sirgalių elementas labiausiai jus įkvepia?
– Sirgaliai yra labai svarbūs mūsų komandai. Jie yra šeštas žaidėjas ir tikrai duoda energijos, pasitikėjimo. Kai jie būna užsivedę, tuo pačiu ir ekipa užsiveda.
– Kaip krepšinis atsirado jūsų gyvenime?
– Jis atsirado, kai buvau visiškai mažas. Mano brolis yra trejais metais už mane vyresnis. Jam buvo 8-eri, kai pradėjo lankyti krepšinį. Mano tėvai kiekvieną dieną vežiojo jį iš Gargždų į Klaipėdą, tai ir aš kartu važinėdavau, stebėdavau treniruotes, mušinėdavau kamuolį prie šoninės linijos. Po kelių metų susidarė ir mano amžiaus grupė, todėl pradėjau sportuoti aš.
– Kur dabar rungtyniauja brolis?
– Jis karjerą tęs Italijos ketvirtoje lygoje, jam ten gera sekasi, dominuoja tose pirmenybėse.
