V. Alekna tą vakarą diską nusviedė 69,3 metro – iki šiol joks sportininkas olimpinėse žaidynėse nepagerino šio rezultato.
Ir nors nuo istorinio triumfo prabėgo dvidešimt metų, buvęs olimpietis tą metimą, o tiksliau jausmą išleidus diską iš rankų, prisimena itin ryškiai, lyg tai būtų nutikę vakar.
„Vos išleidus įrankį žinodavai, koks tai bus rezultatas. Metrų, kartais net ir pusmetrio ribose žinai savo rezultatą net nepažiūrėjus kiek tas diskas iš tiesų nulėkė. Sušukau „OPA!“ ir supratau, kad Lietuva turbūt turės medalį. Vos pakilus diskui žinojau, kad stadione kils ir trispalvė. Labai retai kada apsirikdavau, juk šiame sporte praleidau daugybę metų, tai jausmas atsirado savaime“, – kalbėdamas su tv3.lt prisiminė V. Alekna.
2000 metai Lietuvos sporto pasididžiavimui V. Aleknai buvo daugiau nei ypatingi. Dabar buvęs atletas sako, kad tai turbūt net patys įsimintiniausi metai gyvenime, o auksas Sidnėjuje juos tarsi karūnavo, tarsi parodė, kad pergalių ir permainų kartais būna daugiau, nei gali sugalvoti.
Tais metais V. Alekna sukūrė šeimą, prieš pat olimpiados pradžią jam su žmona Kristina gimė pirmasis sūnus Martynas. Taip pat metų pradžioje išsiskyrė sportininko ir šviesios atminties trenerio Rimanto Kalibato keliai. Kaip tv3.lt sako V. Alekna – akivaizdu, kad sportininko pasiekimai yra glaudžiai susiję ir su asmeniniu gyvenimu.
„Dažnai prisimenu tuos laikus, ypatingai Sidnėjaus olimpines žaidynes. Tai buvo mano pirmas olimpinis trofėjus, manau, kad pirmas kartas visada išlieka giliai atmintyje. Prisiminimai iš tų metų dažnai nuveda būtent į Sidnėjų. Tai buvo įspūdingi metai, permainų metai, kalbant tiek apie sportą, tiek apie asmeninį gyvenimą. Iš tų metų turiu labai daug prisiminimų, o olimpinis aukso medalis tarsi viską karūnuoja.
Sukūriau šeimą. Tai didelis įvykis mano gyvenime. Tais pačiais metais gimė mano pirmas sūnus Martynas, jis gimė mėnuo iki olimpinių žaidynių. Išvykau į žaidynes kai jam buvo vos kelios dienos, o grįžau būdamas olimpiniu čempionu ir turėdamas jau mėnesio amžiaus sūnų. Tai buvo permainių, netikėtumų ir pergalių metai, turbūt vieni įspūdingiausių gyvenime“, – šypteli V. Alekna.
Plačiau – interviu:
Kokie jausmai jus užplūsta prisiminus tą auksinį finalą?
Dažnai prisimenu tuos laikus, ypatingai Sidnėjaus olimpines žaidynes. Tai buvo mano pirmas olimpinis trofėjus, manau, kad pirmas kartas visada išlieka giliai atmintyje. Prisiminimai iš tų metų dažnai nuveda būtent į Sidnėjų. Tai buvo įspūdingi metai, permainų metai, kalbant tiek apie sportą, tiek apie asmeninį gyvenimą. Iš tų metų turiu labai daug prisiminimų, o olimpinis aukso medalis tarsi viską karūnuoja.
Sukūriau šeimą. Tai didelis įvykis mano gyvenime. Tais pačiais metais gimė mano pirmas sūnus Martynas, jis gimė mėnuo iki olimpinių žaidynių. Išvykau į žaidynes kai jam buvo vos kelios dienos, o grįžau būdamas olimpiniu čempionu ir turėdamas jau mėnesio amžiaus sūnų. Tai buvo permainių, netikėtumų ir pergalių metai, turbūt vieni įspūdingiausių gyvenime.
Tais laikais konkuravote su vokiečiu Riedeliu ir Krugeriu iš Pietų Afrikos Respublikos. Jūs buvote draugai, ar aršūs konkurentai?
Nebuvo labai atviro ir draugiško bendravimo. Tai buvo labiau mandagūs gestai – pasisveikini, atsisveikini, pasveikini su kokiu pasiekimu ir tiek. Nelabai turėjome galimybių daug bendrauti, nes žaidynių metu mes gyvenome maždaug 100 kilometrų atstumu nuo Sidnėjaus, kitos delegacijos dar kitur gyveno. Į Sidnėjų atvykau tik savo varžybų išvakarėse. Man neteko dalyvauti nei žaidynių atidaryme, nei uždaryme – iškart po finalo vykau namo, iš kurių pakilau į Helsinkį, kuriame man buvo atlikta kelio operacija. Kai visa Lietuvos delegacija grįžo iš Sidnėjaus, tai juos pasitikau stovėdamas su ramentais – dar du mėnesius turėjau su jais vaikščioti. Būtų buvusi didžiulė nesėkmė, jei dėl kelio traumos nebūčiau iškovojęs medalio.
Kai įeini į disko metimo sektorių. Kiek ten lieka jaudulio ir kiek žinojimo, kad turbūt aš esu geriausias?
Tam, kad vyktum į olimpines žaidynes, turi įvykdyti normatyvus. Tai be jokios abejonės žinojau kitų sportininkų pajėgumą, tos informacijos buvo pakankamai. Tik apie medalius nieko nežinojome, nes sportas yra sportas – čia nieko neužprogramuosi, nenuspėsi savo galutinės pozicijos. Tai lemia ir traumos, ir kitos aplinkybės. Juk tam, kad laimėtum medalį, iš pradžių turi patekti į finalą, o tą padaryti taip pat nėra paprasta – skiriasi laiko juostos, skiriasi oro sąlygos, tik nuvažiavęs ten supranti, kokios žaidynės iš tikrųjų tai bus. Man viskas pasisekė, bet buvo ir tokių, kuriems nenuskilo.
Be jokios abejonės, jau save buvau įtikinęs, kad tai bus medalis, galvojau tik apie auksą. Mačiau savo rezultatus, iki olimpinių žaidynių tais metais buvau pralaimėjęs gal tik vienerias varžybas, visada demonstravau gerą formą. Žinojau, kad medalis turi būti, bet likus maždaug mėnesiui iki žaidynių patyriau kelio traumą ir nežinojau, ar spėsiu pasveikti. Spėjau išsigydyti traumą ir iškovoti tą medalį, kurio turbūt niekada nepamiršiu.
O tos mintys, kad tave visi mato televizoriaus ekrane ir tikisi aukso medalio. Jos blaško, ar motyvuoja?
Tuo momentu, kai eini į sektorių, pašalinės mintys gali trukdyti. Maksimaliai susikoncentruoji į tai, ką tu gali padaryti, ką tu privalai padaryti. Eini ir darai, negalvoji apie tai, kad esi matomas televizijoje, negalvoji, kad mato šeima, draugai, ir dar daugybė sirgalių. Tai yra momentas per ketverius metus, kai tu privalai padaryti tai, ką gali padaryti. Blaškyti savo dėmesį pašalinėms mintims tikrai nėra didelio noro. Po to, kai padarai tai, kai iškovoji medalį, kai stovi ant pakylos, kai tau įteikia aukso medalį, kai kyla Lietuvos trispalvė, giedamas himnas, tos emocijos veržiasi per kraštus.
Ar tuo metu tai buvo didelė sensacija: lietuvis laimi auksą?
Toje olimpiadoje lietuviai iškovojo du aukso medalius ir tris bronzos. Tai ypatingai derlingos žaidynės, nelabai buvo sėkmingesnių. Tikrai buvo įdėta daug pastangų, kad olimpiadoje mes, kaip šalis, pasirodytume gerai. Buvo padaryti tam tikri geri darbai, tiek su sporto vadyba, tiek su trenerių paskyrimu, kad mes galėtume taip pasirodyti. Nežinau, ar yra buvę derlingesnių žaidynių, o tai nevyksta šiaip sau.
Jums vis dar priklauso visų laikų olimpinių žaidynių rekordas. Kaip manote, kada išauš diena, kai kas nors jį pagerins?
Sunku prognozuoti, vis tiek olimpinės žaidynės vyksta labai dideliuose stadionuose. Sidnėjaus olimpiada vyko pačiame didžiausiame stadione, kokiame man teko būti. Varžybų metu ten buvo, jei neklystu, 114 tūkst. žiūrovų. Tai reiškia labai dideles tribūnas. Didelę įtaką rezultatui turi ir vėjas, jei jis palankus, diskas skrieja kelis metrus toliau. Olimpiniuose stadionuose vėjo dažniausiai nebūna, tai galiu prisipažinti, kad numesti diską beveik 70 metrų tokiuose stadionuose yra nepaprastai sunku. Nebus lengva šį rekordą pagerinti. Aišku, visko gali būti. Matome stiprią jaunų disko metikų kartą, tarp kurių, beje, turime ir lietuvį Andrių Gudžių. Ką padarysi, jei kas pagerins, tai pagerins, bet iki šiol esu rekordininkas, tai žinoma malonu.
Lietuvos sporte palikote milžinišką įspaudą. Vis dėlto, anksčiau ar vėliau turėjote dėti tašką. Kaip atrodė tie metai, kai nusprendėte, kad viskas, užtenka?
Pirmos mano oficialios varžybos vyko 1994 metais, o paskutinės – 2014 metais. Nesunku paskaičiuoti, kad tai yra dvidešimt metų didžiajame sporte. Kaip sportininkui, tai yra labai daug. Retas atletas sugeba penkis olimpinius ciklus išbūti profesionaliame sporte ir išlaikyti aukštą lygį, tai tikrai nėra paprasta. Pradedi jausti, kad nebegali padaryti to, ką galvoji, kad galėtum. Londono olimpinėse žaidynėse dalyvavau būdamas 40 metų. Tai yra tikrai brandus amžius, bet net ir tose žaidynėse iki aukso medalio pritrūko 80 centimetrų, likau ketvirtoje vietoje. Tai rodė, kad dar turiu jėgų, bet vis pasikartojančios įvairios smulkios traumos neleido tinkamai pasirengti varžyboms. Supratau, kad jau laikas baigti karjerą. Turėjau vieną slaptą tikslą – sudalyvauti dar ir Rio olimpinėse žaidynėse, bet tikslas nutrūko pusiaukelėje – fiziškai nebegalėjau ruoštis dėl traumų ir turėjau pasakyti sau, kad tai yra pabaiga.
