Dar nuo Stalino laikų KGB sėkmingai naudojo psichologams gerai žinomą reiškinį, kad, prabėgus vos keletui metų, daugelis žmonių užmiršta jų pačių akimis matytų įvykių chronologinę seką. Pasinaudojusi tuo KGB paskleisdavo dezinformaciją, sąmoningai supainiodavo jai reikalingus faktus, daugybę kartų tai pakartodavo, ir įpirštą “tiesą” visuomenė priimdavo kaip tikrą.
Pasakojimus apie tokius KGB metodus visai neseniai girdėjau per radijo stotį “Svoboda” ir suklusau – nereikia Stalino laikų. KGB rezervininko A. Pociaus vadovaujamas lietuviškasis saugumas tokius pat metodus per aptarnaujančią žiniasklaidą įdiegė ir pas mus. O tai, ką matom dabar per L. Graužinienės vadovaujamos komisijos tyrimą, yra klasikinis to seniai išbandyto metodo pavyzdys.
KGB metodika niekada nebuvo svetima nei Arvydui Pociui, nei Artūrui Paulauskui, nei jų patronams iš “Gazpromo”, tad pasirinko gerai išmoktą metodą, kaip atsaką ir kerštą už jų veiklos “liustraciją” NSGK atlikto tyrimo metu. Pasirinko prieš dešimt, penkiolika metų vykusius įvykius. Iki šiol nebaigti tirti, legendomis ir mitais apipinti Savanorių maištas, Bražuolės tilto sprogdinimas, J. Abromavičiaus žūtis – puiki medžiaga. Visuomenė primiršo, o žurnalistai, rengiantys reportažus iš Seimo, yra jauni, apskritai tų įvykių nematę ir mažai ką girdėję. Todėl ir diskutuoja senų vilkų pamėtėtą klausimą – neva Algirdą Petrusevičių konservatoriai įtraukė į sąrašą, nes tas norėjęs pasislėpti nuo atsakomybės. Mat buvo įtariamas. Nesvarbu, kad su pirmu klavišo paspaudimu kompiuteris išmes atsakymą, kad Seimo rinkimai buvo 1996-aisiais, o J. Abromavičius žuvo 1997-ais. Nesvarbu, kad apie A. Petrusevičių, kaip apie galimą įtariamąjį toje byloje, pirmą kartą sužinojome tik iš Saugumo komiteto nutekintos informacijos vienam laikraščiui 2006-aisiais, t.y. praėjus dešimčiai metų po sąrašų Seimo rinkimams sudarymo. Bandoma vaizduoti, kad veiksmas vyksta dabar ir su šiandieninėmis žiniomis. Nors savaime aišku, kad šiandien į sąrašus jo niekas nei rekomenduotų, nei svarstytų traukti.
O kodėl čia svarbūs A. Pocius ir A. Paulauskas?
A. Paulauskas, nes jis pirmas, dar būdamas Generalinio prokuroro pavaduotoju, tuoj po J. Abromavičiaus žūties 1997-ųjų pradžioj pradėjo politizuoti tyrimą ir skleisti KGB-istinę dezinformaciją prieš tuometinį Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį. Klausite, kodėl? Ogi todėl, kad tų pačių 1997 metų pabaigoje turėjo vykti ir įvyko Prezidento rinkimai ir todėl, kad jau buvo aišku, jog juose dalyvaus Vytautas Landsbergis ir dar todėl, kad Artūrui Paulauskui ir jį remiančioms struktūroms iš vienos Žvėryno gatvės taip pat buvo aišku, kad prokuroro pavaduotojas irgi Prezidento rinkimuose dalyvaus. Šita sąmoningai skleista dezinformacija buvo Artūro Paulausko rinkimų kampanijos dalis. Gana sėkminga.
Po to viskas buvo palikta išorinei ramybei. Prabėgo treji metai iki kitų Seimo rinkimų, šešerius metus Artūras Paulauskas vadovavo parlamentui, jo dešinioji ranka specialiosioms tarnyboms Alvydas Sadeckas – Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, tačiau jokio viešo ženklo, kad jiems "rūpi tiesa". Matyt, dar nebuvo atėjęs laikas. Taupyta, lyg paskutinė granata.
O dabar – Arvydas Pocius.
Šiandien bent kiek politika ir su VSD susijusiais įvykiais besidomintys žmonės neabejoja, kad laikinojo prezidento Artūro Paulausko siūlymas paskirti Arvydą Pocių VSD generaliniu direktoriumi nebuvo atsitiktinis. Šie du vyrai, kartu su Turniškių žmogum Dainium Dabašinsku, kaip parodė NSGK tyrimas, įėjo į “Lietuvos direktorių”, pasak Virgio Valentinavičiaus, branduolį. “Direktoriai” turėjo valdyti kraštą amžiams, nepaisant rinkimų rezultatų, nepaisant skirtingų partijų pavadinimų, nepaisant gražaus Lietuvos demokratijos fasado. Pažiūros? O kokių Tamstoms reikia? Štai 1997-ieji, Artūras Paulauskas, “Kauno diena”: “Tai, kad Lietuvai reikia įstoti į NATO, yra tik dešimties politikų elito nuomonė”. Mažai? Tie patys 1997-ieji, “Lietuvos Aidas”: “Mes neskubinsim ėjimo į NATO ir Europos Sąjungą”.
Sakysit, užduotis – laimėti visų kairiųjų balsus, todėl ir pažiūros tokios. O gal užduotis – vėliau tapti valstybininku, kad griautum iš vidaus, kad valdytum informaciją, kad kurtum dezinformacijos lauką ir kad visada valdžioj būtų “Gazprom”, nesvarbu – su Uspaskich ar su Stoniu.
Taigi, Arvydas Pocius. Irgi prokuroras, irgi apie KGB patirtį ne iš vadovėlių žino. Jo pavaldinys Arūnas Paukštė, beje, irgi iš prokurorų, atrodo, ne be problemų išėjęs iš jų, berašydamas disertaciją apie terorizmą Lietuvoje, atrado jį visokiausiais pavidalais. Suprantama, juk negali vadovauti Lietuvos kovai su terorizmu ir jo nerasti – atleis, pinigų nebeskirs, į komandiruotes nebeišvažiuosi. Disertacija tikrai verta dėmesio – pasirodo, 1991-ųjų Sausio tryliktoji – tai kairiojo terorizmo apraiška Lietuvoje, o Rusijos grėsmė ir įtaka šiandieninėje Lietuvoje mažėja (disertacija apginta jau prie Putino, 2006-aisiais). Bene didžiausias jam pavojus – dešinysis terorizmas. Tam ir saugumo provokatoriai, ir bylos atsirado. Visai kaip iš rusiško spectarnybų vadovėlio.
Tai va, kokia graži kompanija sudėliojo, sušukavo Maskvoje nuolat besikonsultavusios Loretos Graužinienės ; komisijos mintis.
Gražiai gyvenam, valdomi “Gazpromo” draugų. Nesvarbu, kad jie kartais tarpusavy susipeša, nepasidalindami “otkatų” (juk ir Kremliaus klanai nuolat tarpusavy grumiasi). Kai reikia mušti Landsbergį, susivienija. O juk tai iš esmės nieko nauja... Tik reikia pakrapštyti pastarųjų penkiolikos metų atmintį.
Vargu, ar mes besulauksim kokio nors naujo Mitrochino, pabėgusio su dabartinės Rusijos, sakykim, SVR (Užsienio žvalgybos tarnybos) archyvais į Londoną. Nenustebčiau, jei ten rastume ką nors įdomaus apie šiuos ir kitus mūsų laikų herojus, apie tuos tragiškus praeities įvykius ir apie komisiją, padariusią tai, ko Rusija nesugebėjo padaryti dar iki Lietuvai įstojant į NATO ir ES.
Ir galiausiai dėl Loretos Graužinienės komisijos bandymų Tėvynės sąjungą nevykusiai sieti su teroristais arba tais, kurie dangsto nusikaltėlius. Tėvynės sąjungos nuostata čia labai aiški – teroristų ir nusikaltėlių vieta – kalėjime.
Rasa Juknevičienė yra Seimo narė
