Karą vis dėlto laimi ne tas, kuris šauna paskutinis. Karą laimi rašantis istoriją. Gruzijos ir Rusijos konfliktas nesibaigė, dar aidi pavieniai šūviai, tačiau istorija jau yra rašoma. Ir nepriklausomų Europos Sąjungos (ES) ekspertų parengta ataskaita yra tos istorijos dalis. Ir toji rašytinė istorija jau tampa nauju mūšio lauku.
Ataskaitoje europietiškos diplomatijos stiliumi pasakyta esą karas kilo dėl tarptautinės teisės požiūriu neteisėto gruzinų antpuolio, tačiau prieš tai Rusiją tą puolimą provokavo keldama įtampą. Rusija tvirtina, kad ataskaita pagrindė jos poziciją – girdi, būtent Gruzija pradėjo karą. Gruzija yra įsitikinusi, jog tyrimas parodė – Rusija nuo pat pradžių ruošėsi karui. Nors ES ekspertų ataskaita neturi jokių juridinių pasekmių, tačiau politines pasekmes ar įtaką visuomenės nuomonei jau galima fiksuoti. Šiuo atžvilgiu įdomiausia, kaip žinia apie ES ekspertų ataskaitą buvo priimta Lietuvoje, kuri buvo kone ištikimiausia Gruzijos sąjungininkė. Reakcija buvo dvejopa. Užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas, matyt, išreikšdamas savo solidarumą su savo kolega Gruzijoje, išvyko oficialaus vizito į Tbilisį ES ataskaitos paskelbimo išvakarėse. Gi viešoje erdvėje komentarų, susijusių su ES ataskaita, beveik ir nebuvo. Pavyzdžiui, portalas „Bernardinai“ skyrelyje „Europa“ įdėjo trumputę, trijų pastraipėlių žinutę, parengtą pagal DPA ir kažkodėl iliustruota nuotrauka su senąja, ikisaakašviline Gruzijos vėliava. Kitose Lietuvos informacinėse erdvėse padėtis ne geresnė. Tiesa, vėliavos ten teisingos, tačiau komentarai – šykštoki. Tarsi ES ataskaita, kurioje vertinamas konfliktas, kėlęs tokią audrą Lietuvoje, visai nebūtų reikšmingesnė žinia.
Kokios tokio nutylėjimo priežastys?
Viena vertus, maždaug 900 puslapių apimties ES ekspertų ataskaitoje, tegu ir su išlygomis, juodu ant balto parašyta – būtent Gruzija sukėlė karinį konfliktą. Pradėjo neteisėtą puolimą. Visa tai radikaliai prieštarauja ligi tol lietuviškoje viešoje erdvėje dominavusiai nuomonei dėl konflikto priežasčių. Išlygą, teigianti, jog konfliktą provokavę rusai pasinaudojo gruzinų veiksmais ir panaudojo neproporcingą karinę jėgą, tik iš dalies gelbėja situaciją.
Antra vertus, didžiuma komentatorių, matyt, aiškiai suvokė, jog pasikeitus JAV administracijai gerokai pasikeitė vėjų kryptys tarptautinėje politikoje. Beje, Lietuva taip pat skelbiasi uoliai verčianti nauja pragmatinės užsienio politikos puslapį, kuriame nesimato, diplomatų žargonu šnekant, demokratinių vertybių sklaidos darbotvarkės. Šitas upelis nuseko, taip pat ir finansiniu požiūriu. Todėl ir V.Ušacko, priversto viešai palaikyti ES ekspertų ataskaitos išvadas, vizitas į Gruziją – veikiau tik atsiprašymo ženklas. Todėl ir komentarai tokie šykštūs. Nes po tokio beatodairiško Gruzijos palaikymo dabar tiesiog nebėra ką bepridurti.
Betgi, mano galva, nėra čia ko atsiprašinėti. Bent nereikėtų, jei iš pat pradžių būtume atskyrę Gruziją nuo Michailo Saakašvilio. Palaikyti Gruziją nereiškia beatodairiškai pritarti bet kokiai M.Saakašvilio avantiūrai. Paremti Gruziją nereiškia užmerkti akis į dalyką, akivaizdų nuo pat karo pradžios – būtent M.Saakašvilis, jo ambicingas avantiūrizmas įstūmė jo šalį į tokią nepavydėtiną situaciją. Būtent M.Saakašvilį, o ne Gruziją, privalėjo turėti galvoje (bent aš viliuosi) tie trys dešimtys gerbiamų karo, teisės bei istorijos ekspertų, darydami išvadą esą karas kilo dėl neteisėto Gruzijos antpuolio. Gruziją privalu palaikyti, kai ji visomis nedidelės valstybės išgalėmis apsaugoti savo nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos. Gruziją reikia palaikyti, kai ji mėgina taikiomis priemonėmis išspręsti Abchazijos bei Pietų Osetijos problemas, kurios turi ir savo komplikuotą istoriją, ir nevienareikšmius sprendimo būdus.
Tačiau Gruzijos palaikyti negalima, kada ji tampa vien Michailo Saakašvilio šalimi – akivaizdžiai demonstruoja, jog teritorijos jai svarbiau nei žmonės. Tokia šalis perima imperialistinius, autoritarinius, stalinistinius savo didžiosios kaimynės siekius. Valerijus Gergijevas, Rusijos Sankt Peterburgo Marijos teatro vadovas bei Londono simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas, ne rusas, beje, o osetinas, talentingas muzikas ir padorus žmogus, surengė grandiozinį koncertą suniokotame, dar rusenančiame Chinvalyje (osetinai jį vadina Chinvalu). Prieš koncertą V.Gergijevas pasakė žodžius, į kuriuos dar tada derėjo įsiklausyti ir Tbilisyje, ir, beje, Vilniuje. Pasak V.Gergijevo, pliekti iš sunkiųjų pabūklų į miestą su taikiais gyventojais yra tolygu pripažinti, kad miestas yra svetimas. Panašius dalykus gal ir galima pavadinti teritorine reintegracija, tačiau tai, jog susiduriame su neabejotina humanitarine dezintegracija – akivaizdu. Šitaip elgiasi visi imperiškai mąstantys politikai, kuriems teritorija yra kur kas svarbiau, nei žmonės. Ir, manyčiau, būtent tokius veiksmus pakankamai aiškiai įvertino ES ekspertų komisija savo ataskaitoje.