Norisi dar kartą atkreipti dėmesį į A. Bielskio ir L. Donskio sukeltą diskusiją dėl “Naujosios kairės” vertinimų. Labai gražu, kad bent šia intelektualine tema Lietuvos žiniasklaidoje vystosi turininga diskusija. Aptarkime „Naujuosius kairiuosius“ plačiau.
Į Lietuvos areną įžengia gilia analitine išmintimi pasižymintys jauni žmonės, kuriems atsibodo daugelio „Senųjų kairiųjų“ neveiklumas, o kartais ir išdavystės. Daug kas dideles viltis dėjo ir į tokį naująjį LSDP politiką kaip A. Paleckis, tačiau labai greitai teko tas viltis palaidoti.
„Naujieji kairieji“ bando ieškoti atsakymų ir juos randa naujomis ir tikrai sudėtingomis globalizacijos ir jėgos, pinigų bei valdžios kulto sąlygomis. Lietuvoje susidaro nauja traukos ašis, galinti patraukti paskui save jaunimą ir vidutiniosios kartos mąstančius piliečius naujų, provokuojančių iššūkių akivaizdoje. Tačiau kelia daug abejonių kaip A. Bielskis supranta „Senosios kairės reikšmę“.
Bėda ta, kad jis visą „Senąją kairę“ supranta tik kaip sovietinę atgyveną – ir nieko daugiau. Tikrai keista iš A. Bielskio girdėti, kad P. Gylio darbo rezultatai aukštosiose mokyklose jau po jo Užsienio reikalų ministerijos darbo nepriklausomoje Lietuvoje vertinami kaip sovietiniai. Taip pat keista girdėti, kad R. Lazutkos darbas naujoviškoje Socialinio darbo katedroje VU ir pertvarkytame Socialinių tyrimų institute „užsiskaito“ kaip sovietinis. Tikrai darosi įdomu, ar A. Bielskis yra susipažinęs su šių autorių darbais „Ekonomikos“, „Viešosios politikos ir administravimo“, tarptautiniuose žurnaluose.
Tai, kad P. Gylys yra pasakęs, kad ne viskas sovietinėje sistemoje buvo blogai, anaiptol nedaro jo tos sistemos apologetu. Taip pat tikrai nemanau, kad A. Vaišvilos ir B. Genzelio Lietuvos vartotojiškos ir hedonistiškos visuomenės kritika yra sietina su sovietiniu palikimu. Tai, kad šie autoriai didelę savo gyvenimo dalį praleido sovietinėje Lietuvoje, niekaip neveda prie išvados, kad jų idėjos per pastaruosius 17 metų buvo sovietinės. Galima teigti atvirkščiai – jų idėjos yra šiuolaikinės ir „susišaukiančios“ tiek su dabartinės Lietuvos, tiek ir su Vakarų intelektualiniu diskursu.
A. Bielskis ir „Naujųjų kairiųjų“ judėjimas pasižymi vienu silpnu metodologiniu aspektu, kuris jiems gali trukdyti tolimesnėje perspektyvoje. „Naujosios kairės“ atstovai aiškiai neatsako į klausimą, kas, jų nuomone, šiame judėjime yra naujo? Arba – kur nauja, o kur jau sena?
Savo studentams, kurie vertindami „Naujosios viešosios vadybos“ teoriją ir praktiką pasako, kad Naujoji viešoji vadyba – tai visa, kas nauja vadyboje – aš rašau nepatenkinamą pažymį. Šiaip pavadinimas „Naujoji viešoji vadyba“ nieko nesako, o jis pasižymi kokybiškai nauju turiniu tik tada, kai yra apibrėžiamas kaip privataus verslo metodų taikymas viešajame administravime. Naujoji viešoji vadyba pasižymi visa eile naujų, konkrečių kokybinių metodų – kaip „sugretinimo“ metodas, „globalaus biudžeto sudarymo“ metodas, „prioritetinio planavimo“ metodas ir pan. Tai – tikrai nauja srovė vadybos moksle ir praktikoje. Vadybos moksle „Naujoji viešoji vadyba“ yra priešpastatoma tradiciniam viešojo administravimo modeliui, apie ją dėstoma palyginamajame kurse.
O kaip yra su „Naująja kaire“? Juk atitinkama „Naujosios kairės“ pozicija Rusijos atžvilgiu jau girdėta iš konservatorės R. Juknevičienės lūpų, globalizacijos kritika – iš centristo R. Ozolo, o oligarchinio kapitalizmo – iš R. Lazutkos ir A. Akstinavičiaus. A. Bielskis, pirmiausia kaip naujojo judėjimo vadovas, turi pirmiausiai aiškiai sau prisipažinti, kad jų skelbiama „Naujoji kairė“ daugiau reiškia naujų žmonių atėjimą į kairiųjų stovyklą. Tačiau negalima nuneigti, kad R. Baločkaitės straipsniai filosofiniuose žurnaluose, K. Klimkos analizė internetiniuose portaluose, visa A. Bielskio veikla įrodo, kad globalizacijos ir postmodernizmo eroje galima aktualiai, naujoviškai ir socialiai angažuotai vertinti reiškinius bei jų pasekmes, ir tuo būti intelektualiai patraukliems jaunosios kartos atstovams.
Šių, o ir kitų „Naujosios kairės“ autorių filosofinis ir sociologinis išprusimas, naujausios literatūros ir naujausių srovių žinojimas nekelia abejonių. Matosi, kad šie autoriai yra pajėgūs pritaikyti XXI-o amžiaus naujoves Lietuvos intelektualiniame ir viešajame diskurse. Tai – labai kūrybingo proceso išdava. Tačiau „Naujosios kairės“ atstovams verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad kai kuriose socialinės politikos, socialinio darbo, ekonomikos ar politologijos katedrose nepriklausomybės laikotarpyje dirbo ir tebedirba vidutiniosios kartos dėstytojai, kurie vienaip ar kitaip propagavo taip vadinamos “Naujosios kairės” idėjas.
Juk R. Kacevičiaus veikla Mykolo Romerio universitete yra neatsiejama nuo kairiojo sociologinio ir politologinio diskurso, o G. Mitrulevičiaus iš Vilniaus universiteto kritinė pozicija politinių partijų Lietuvoje atžvilgiu yra taip pat puikus „kairiosios“ analizės pavyzdys. Jeigu sudėti visus mano aukščiau minėtų senųjų ar vidutinės kartos “kairiųjų” atstovų pasisakymus konferencijose, publikacijas ir nacionalinius bei tarptautinius projektus, tai galima pastebėti, kad jie gerokai viršytų „Naujosios kairės“ atstovų atliktus darbus būtent kairiųjų pozicijų užėmimo atžvilgiu.
Galiu tik dar kartą pakartoti, kad kritiškai vertindamas „Naujosios kairės“ atstovus, be galo žaviuosi jų jaunatviška energija ir maksimalizmu. Duok dieve, kad „Naujoji kairė“ nustebintų ir save, ir „senąją“ bei „vidutinę“ kairę, ir dešiniąją pusę taip, kad būtų pagaliau duotas atkirtis tokioms rinkos fundamentalizmo pozicijoms, kokias atstovauja Lietuvoje Laisvosios rinkos institutas ar pakirstos oligarchinės valdžios pozicijos, kurios daro mus panašesniais į rytinius nei į vakarinius kaimynus.
Labai bijau, kad mano „Naujosios kairės“ kritika kartu su L. Donskio kritika netaptų tuo velnių darbu, kuris pakirstų taip visų laukto ir reikalingo judėjimo formavimąsi. Jeigu tai dar būtų galima L. Donskiui, kaip liberaliųjų jėgų atstovui, tai man, save priskiriančiam kairiesiems, tai būtų visai neatleistina. Yra truputėlį nejauku, o gal ir neišmintinga kritikuoti „Naujuosius kairiuosius“. Būtų labai gražu, kad ne tik mes, bet ir daugiau komentatorių paieškotų „Naujosios kairės“ sambūryje pažangių idėjų ir praktikos, ir kad atkreiptų dėmesį į tuos naujus elementus, kurių esama šiame judėjime.
Gyvenant toliau, tų naujų elementų gali rastis daugiau. Nors šis jaunimas ir nori nuneigti vyresniųjų kolegų pasiekimus, bet tas atsinaujinimo patosas, kuris būdingas „Naujiesiems kairiesiems“ yra didelė viltis, kad kairieji apskritai Lietuvoje neišmirs. Nes daugelis „Senųjų kairiųjų“ veiklos metodų tiesiog vedė prie kairės diskreditacijos ir išmirimo. Užtat natūralu, kad naujos „nesugadintos“ jėgos imasi sunkios iniciatyvos prieš globaliojo kapitalizmo puolimą ir skatina socialinio solidarumo bei teisingumo idėjas ten, kur jų beveik nebėra.
Taip pat norisi “Naujiesiems kairiesiems” palinkėti, kad turėtume ir ne tik gabių kairiųjų intelektualinį sambūrį, bet ir jų vardu veikiantį kokį nors institucionalizuotą darinį – kad ir kairiųjų tyrimų ar analizės institutą, kurio gyvybingo kaip tokio taip ir nesukūrė „Senieji kairieji“. Toks institutas taptų labai svarbia atsvara „Laisvosios rinkos institutui“ ir kitiems panašiems dariniams. Dabar viskas priklauso nuo pačios “Naujosios kairės” taktikos ir savo vietos matymo socialiniame ir politiniame Lietuvos spektre, o taip pat nuo geranoriškų vertintojų ir kritikų – nuoširdžiai puoselėkime tai, ką tikrai verta Lietuvoje puoselėti.
Habil.dr. Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio universiteto Viesojo administravimo katedros docentas.
