Penktadienį vakare žiūrėjau TV3 žinias ir išgirdau seniai lauktą naujieną – ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas galų gale sutiko, kad reikia kreiptis į ES institucijas dėl Ignalinos AE veiklos pratęsimo. Kaip sako liaudies išmintis, “geriau vėliau, nei niekad”, tikiuosi, kad šie viešai ištarti žodžiai virs realiais darbais.
Įsipareigojusi uždaryti šį objektą Lietuva gavo bilietą į Europos Sąjungą, tačiau, artėjant numatytai uždarymo datai, vis dažniau nuskamba logiškas klausimas: o kas bus toliau?
Ignalinos AE iš tiesų baigia savo amžių, ir ją anksčiau ar vėliau reikės uždaryti. Tačiau, atmetus emocijas, vertėtų blaiviai pasvarstyti: praloštų Lietuva ar laimėtų, pasinaudojusi teisėta galimybe pratęsti šios elektrinės darbą, kol bus pastatyta nauja jėgainė, bent iš dalies užtikrinsianti panašų kainų lygį vartotojams.
Noriu dar kartą akcentuoti, kad dar galime pratęsti Ignalinos atominės elektrinės darbą – nes dar ne visos derybų galimybės išnaudotos.
2007 m. gegužės 1 d. suėjo trejų metų terminas, ir nuo tos dienos pagal stojimo į ES sutarties 37 straipsnio sąlygas Lietuva turi teisę prašyti apsaugos priemonių, jei mums kiltų energetikos problemų.
Lietuva 2004 m. gegužės 1 d., po ilgamečių derybų, tapo Europos Sąjungos nare. Įvykdėme visus mums keliamus ekonominius ir politinius reikalavimus. Didžiausia kaina, kurią Lietuva įsipareigojo sumokėti Europos "saugumui" užtikrinti - Ignalinos atominės elektrinės pirmalaikis uždarymas.
Lietuva prie Stojimo sutarties pasirašė Protokolą Nr. 4 ir įsipareigojo galutinai sustabdyti Ignalinos atominės elektrinės I bloką iki 2005 m., II bloką - iki 2009 m. gruodžio 31 d., ir nutraukti šių blokų eksploatavimą, neišnaudojus turimų Ignalinos AE resursų. Už tai, kaip solidarumo su Lietuva išraišką, Bendrija skyrė finansinę paramą elektrinės uždarymui.
Tačiau sutartyje numatyti tam tikri saugikliai, kuriais Lietuva gali pasinaudoti, jei mūsų šaliai kiltų problemų apsirūpinant energija. Jei iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvoje sutriktų energijos tiekimas, tai įsigalioja bendroji apsaugos sąlyga, nurodyta Stojimo akto 37 straipsnyje.
Nuo šių dokumentų pasirašymo datos iki dabar situacija pasaulinėse, o taip pat ir Lietuvos energetikos rinkose ženkliai pasikeitė mums nepalankia linkme. Todėl 2006 m. rugsėjo mėn. ir papildomai gruodžio mėn. Tarybos buvo paklausta, ar susiklosčius naujai situacijai, galime į Ignalinos atominės elektrinės II bloko uždarymo terminus pažiūrėti naujai.
Dar praėjusį rudenį Taryba (pirmininkaujant Suomijai) į mano paklausimą atsakė gana aiškiai: " Pagal 37 straipsnio nuostatas suinteresuota valstybė narė, norėdama pasinaudoti tokia galimybe (taikyti bendrąją apsaugos sąlygą - aut.), remdamasi surinkta ir jai perduota informacija, turi pirmiausia prašyti Komisijos leidimo imtis išsaugojimo priemonių. Po to Komisija duoda sutikimą toms išsaugojimo priemonėms, kurios jos manymu, yra būtinos. Taigi Komisija turi įvertinti, ar galima leisti imtis priemonių, kurias yra numačiusi klausimo autorė (Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo -aut.)".
Prieš stodama į Europos Sąjungą Lietuva 2002 m. parengė Nacionalinę energetikos strategiją, kurioje teigiama, kad 2009 m., uždarius IAE elektros kilovatvalandė brangs vos 3 ct., IAE gaminamą elektros kiekį pagamins kitos dujomis ir kitu organiniu kuru kūrenamos šiluminės elektrinės.
Tačiau 2006 m. sausio mėnesį įvykusi Ukrainos - Rusijos dujų krizė, analogiškos situacijos pasikartojimas su Baltarusija, rodo agresyvią Rusijos energetinę politiką, eksportuojant dujas ir naftą, kai monopolinis energetinių išteklių tiekimas naudojamas kaip politinio ir ekonominio diktato šalims importuotojoms priemonė.
Esant energetinių išteklių paklausai ir ribotiems šaltiniams, kainos dujoms, organiniam kurui neprognozuojamai didėja. Jau dabar prognozuojama, kad, uždarius IAE, elektros energijos kilovatvalandės gamyba pabrangtų dvigubai iki 16 ct/ kWh., tai kiek tuomet brangtų elektra vartotojui? Dvigubai ar daugiau?
Situacija, kai 2006 m. rudenį elektros neturėjo pusė pietų Europos šalių, rodo ES elektros energijos rinkoje pažeidžiamumą. Uždarius Bulgarijos Kazloduj atominę jėgainę, elektros trūkumo problema iškilo Balkanų pusiasaliui. Rusijoje situacija tokia, kad, paspaudus žiemos speigams ir išaugus elektros energijos suvartojimui, tenka riboti elektros energijos vartojimą stambiems Rusijos vartotojams.
Kaip šiandien tokioje aplinkoje atrodo Lietuva?
Mes priklausomi nuo Rusijos dujų, nes su ES dujotiekių tinklais jungties neturime ir, matyt, dar greitai neturėsime.
Uždarę savo atominę jėgainę, Rusijos energetinėje sistemoje iš partnerių tapsime eiliniais pirkėjais ir prarasime dabartinius svertus įtakojančius elektros tiekimo kiekius ir kainas iš šios šalies.
Nesame prisijungę prie Europos Elektros energijos perdavimo sistemos, todėl, esant reikalui, Europoje pagalbos galime kreiptis tik į Latviją.
Šiuo metu visuomenei pristatomi galimi elektros tiltai su Švedija ir Lenkija egzistuoja tik politinių derybų lygmenyje, ir jų realizacijos perspektyvos dar labai miglotos. Elektros tiltą tarp Lietuvos ir Lenkijos žadama pastatyti geriausiu atveju 2015 metais, ir lenkai dar nenusprendę, kokio galingumo jis bus, kur ves, ir ar juo būsime ir kada būsime sujungti su Vakarų energetine sistema.
Naujoji atominė elektrinė Lietuvoje bus pastatyta taip pat dar negreitai.
Su IAE darbo pratęsimu ES turės sutikti, jei sugebėsime pagrįsti galimą energijos trūkumą mūsų šalyje. Stojimo sutartyje pratęsimas nesiejamas su finansavimu jėgainės uždarymui, todėl Lietuvos žmonės klaidinami teiginiais, kad būsime priversti peržiūrėti pačią Stojimo sutartį ir galime netekti ES solidarumo išraiškos – ir turėsime grąžinti lėšas skirtas IAE uždarymui.
Lietuvos žmonėms turi būti aiškiai pateikta Lietuvos pozicija - mes nekeičiame Stojimo sutarties, o siekiame pasinaudoti jos nuostatuose numatytomis galimybėmis.
Veikiančiosios IAE II bloko darbo pratęsimas nėra alternatyva naujai atominei jėgainei. Tai yra galimybė palengvinti gyvenimą Lietuvos žmonėms, apsaugant juos nuo kainų šuolio, o valstybei - nuo bereikalingų įsiskolinimų jungo, kol bus įgyvendintos būtinos priemonės šalies energetiniam saugumui užtikrinti.
Ir dar vienas svarbus argumentas, kodėl negalime delsti. Šiandien IAE darbas orientuotas į jos greitą uždarymą, t.y. neužsakomas kuras, atsarginės ir kitos detalės reikalingos jos darbui po 2009 m. Gali būti, kad, nesusirūpinus jėgainės veiklos pratęsimo materialiniu aprūpinimu, po Naujųjų metų jau nebus fizinių galimybių tai padaryti ir visos politikų pastangos šiuo klausimu taps beprasmėmis.
Galbūt, galimybė Lietuvai apginti savo energetinius interesus nėra didelė, bet sėkmės atveju prizas yra vertas, kad dėl jo būtų rimtai kovojama.
Dr. Danutė Budreikaitė yra Europos Parlamento, Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos narė.
Daugiau informacijos internete www.budreikaite.lt
