Net paskelbus rinkimų į Seimą rezultatus, nesužinojome, kas tapo jų nugalėtoju, kuris formuos Vyriausybę ir valdys kraštą iki 2008 metų. Mat naujojo Seimo mandatai pasiskirstė taip tolygiai, kad šiandien galimi net keli būsimosios valdančiosios daugumos variantai, o rinkimus formaliai laimėjusios Darbo partijos persvara tokia trapi, kad su 39 mandatais gali būti pasodinta ant opozicijos suolo.
Tačiau šiandien tvirtai jau galima tarti, kas rinkimus į Seimą pralaimėjo. Tai radikalai ir populistai. Ir jiems į valdžią kelią grindęs garsusis planas "Strekoza", kurio pagrindinis taikinys ir buvo 2004 metų rudens rinkimai į Seimą.
"Strekoza" planui pavyko tik viena - pasiekti rinkėjų aktyvumo antirekordą. Menkas rinkėjų aktyvumas - neabejotina šio plano poveikio, o ne vien visuomenės nusivylimo nevykdomais politikų pažadais ar emigracijos padarinys.
Negalėjo nepalikti pėdsako ta nuolatinė mūsų visuomenės gyvenimo įtampa, nesibaigiančios atakos prieš svarbiausias šalies valstybės institucijas, pradedant psichoze, sukelta dėl Vilniaus banko per 2000 metų prezidento rinkimus, ir baigiant kratomis keturių partijų būstinėse prieš šių metų pirmalaikius prezidento rinkimus ir šnipų gaudynėmis "Lietuvos telekome" prieš Seimo rinkimus.
Tokie permanentiniai skandalai ir viena kitą keičiančios krizės emociškai išvargino visuomenę, atgrasė ją nuo viešųjų reikalų, skatino žmonių pasyvumą ir net apatiją.
Ir vis dėlto šie rinkimai parodė, kad Lietuvoje jau susiformavo pilietinė visuomenė, kurioje rusiškos juodosios technologijos ir Maskvos pinigai nėra visagaliai. Tai liudytų Liberalų ir centro sąjungos pavyzdys.
Prieš rinkimus liberalcentristai taip sistemingai buvo diskredituojami ir planingai kompromituojami, kad turbūt patys buvo praradę viltį perkopti rinkimuose tą išganingą 5 procentų ribą. Tačiau rinkėjai nusprendė kitaip. Vadinasi, liberalai ir centristai jau turi stabilų ir įtakingą elektoratą, kurį sudaro savo galva gyvenantys piliečiai, kurie nepasiduoda manipuliacijoms bei propagandai ir kurių nesugundysi alaus buteliu ar skalbimo milteliais.
Ir priešingai: Darbo partijos laipsniškai didinamas reklamos tvanas ir finansų srautai turėjo atvirkščią poveikį. Rinkėjų pasitikėjimas šia partija - palyginti vasaros rinkimus į Europos Parlamentą su rinkimų į Seimą pirmuoju ir antruoju turu - nesulaikomai tirpo, sakytum, visuomenė atpažino, kad šios partijos kitoniškumas ir naujumas tėra viso labo imitacija.
Todėl į antrąjį rinkimų turą patekus net 48 Darbo partijos kandidatams, tik 16 jų gavo Seimo mandatus, o Kaunas antrajame ture jos kandidatams surengė tikrą Baltramiejaus naktį - Kaunas, įskaitant ir kaimiškąją Kauno apygardą, virto Darbo partijos Stalingradu, kur buvo sutriuškinti visi jos kandidatai, net ir pirmavę pirmajame ture.
Be abejo, kiek kitokio rezultato tikėjosi ir valdančioji socialdemokratų ir socialliberalų koalicija, iš 23 kandidatų antrajame ture prisidūrusi 12 mandatų - iš viso 31 vieta Seime. Nors tai antras po Darbo partijos rezultatas, tačiau vargu ar jo pakaks, kad derybose dėl “vaivorykštės” koalicijos socialdemokratai gautų pirmenybę be diskusijų siūlyti savo kandidatą į premjerus. Socialdemokratams užimti geresnes pozicijas sutrukdė ir koalicijos partnerių socialliberalų tik simboliška talka rinkimuose.
Opozicijos - Tėvynės sąjungos bei Liberalų ir centro sąjungos sėkmė antrajame rinkimų ture, taip pat net šeši į Seimą patekę save patys iškėlę kandidatai rodo, kad visuomenė laukia permainų.
Tačiau šis permainų troškulys nenubloškė visuomenės į populistų ir radikalų glėbį. Po pirmojo rinkimų turo Vokietijos sociologų pareikšta nuomonė, neva Lietuvos visuomenė radikalėja, - aiškiai buvo skubota, o mūsų politologų ir net kai kurių profesorių kaltinimai Lietuvos žmonėms, kad jie ilgisi sovietinės praeities ar rusų, kad Lietuvoje net gyvena lietuviakalbiai rusai, buvo ir įžeidžiantys, ir lėkšti.
Lietuvos žmonės parodė politinį įžvalgumą ir pilietinę brandą, palikdami už Seimo durų tokius radikalus kaip Vytautas Šustauskas, Mindaugas Murza ar Egidijus Klumbys ir paskutinę akimirką sustabdę besiveržiančius į valdžią populistus, kurie jau dalijosi ministrų portfelius ir skirstė Europos Sąjungos fondų milijonus.
Piliečiai pareiškė savo valią - dabar žodis partijoms ir politikams. Nuo jų išminties ir politinės kultūros, sugebėjimo tramdyti partinį egoizmą ir destruktyvias aistras priklausys, ar greitai bus sudaryta darbinga ir tvirta koalicija, galinti efektyviai tvarkyti viešuosius reikalus ir ketverius metus valdyti valstybę. Iki šio net dvi politinės jėgos nelengvai rasdavo bendrą kalbą, o čia reikia susikalbėti net keturioms. “Vaivorykštės” koalicija galėtų būti reikšmingas žingsnis į naujos kokybės sutarimo kultūrą Lietuvoje.
Komentaras buvo skaitytas per Lietuvos radiją (www.lrt.lt)
Valdas Vasiliauskas yra žurnalo “Ekstra” vyriausiasis redaktorius
