Penktadienį (05.09) Vroclave susitinka vadinamojo Veimaro trikampio - Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos - vadovai. Vokietijos spaudos puslapiuose netyla svarstymai apie Lenkijos vaidmenį Irako atstatyme ir Lenkijos vyriausybės pasiūlymą Vokietijai prisidėti prie stabilumo palaikymo pajėgų Irake. Užsienio spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistė Irena Vaišvilaitė.
Pasak dienraščio “Frankfurter Allegemeine Zeitung”, Lenkijos pasiūlymas Vokietijai tapo dar vienu šios valstybės iššūkiu ir Vokietijai, ir visai Europos Sąjungai. Dienraščio žiniomis, Europos Sąjungos diplomatų aplinka dar neatsigavo nuo šoko, kurį sukėlė tokia ryžtinga ir su Prancūzijos bei Vokietijos valia nesiskaitanti Lenkijos parama Amerikos karinei strategijai. Dienraštis mano, kad šiame kontekste itin svarbu prisiminti, jog būtent nuo Vokietijos priklausys subsidijos, kurias Lenkija gaus po stojimo į Europos Sąjungą.
Kitas vokiečių dienraštis “Welt” tvirtina, kad šiandienos pasitarime Vokietija ir Prancūzija bandys įtraukti Lenkiją į vadinamąjį Europos integracijos variklio bendradarbiavimą. Iki šiol Vokietija ir Prancūzija save laikė tuo varikliu, dabar prisidėti bus siūloma ir Lenkijai. “Varšuva turėtų tapti lygiaverte Paryžiaus ir Berlyno partnere. Išsiplėtusioje Sąjungoje ji atstovautų naujoms narėms, nenorinčioms atsisakyti tvirtų ryšių su Jungtinėmis Valstijomis saugume ir užsienio politikoje”, - rašo “Welt”.
Miunchene leidžiamas “Sueddeutsche Zeitung” pažymi, kad Irako konfliktas parodė, kiek mažai sutampa Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos interesai. Tai turėtų paskatinti nuo gražių kalbų apie bendrumą pereiti prie tikro savitarpio supratimo ir bendro ateities planavimo, rašo dienraštis “Sueddeutsche Zeitung”.
Jungtinių Valstijų verslo dienraščio “Wall Street Journal” Europai skirtos laidos redakcijos straipsnyje tvirtinama, kad karalius Janas Sobieskis turėtų džiaugtis, nes pirmą kartą nuo laikų, kai jo vadovaujama Lenkijos kariuomenė prie Vienos apgynė Europą nuo turkų, Lenkija vėl tapo rimta jėga Europoje. Tą rodo, pasak dienraščio, ir Berlyno, Paryžiaus bei Briuselio reakcijos. Lenkai yra rimtai susirūpinę dėl Vokietijos ir Prancūzijos laikysenos transatlantinėje politikoje ir nori tarpininkauti. Šiandienos susitikimas Vroclave gali tapti pirmu žingsniu. Antras žingsnis galėtų būti, kai gegužės pabaigoje Bušas lankysis Krokuvoje. Lenkija siekia NATO dalyvavimo Irake, tikėdamasi, kad tai padėtų Santarvei ir susitaikymui. Lenkai siekia Europos Sąjungos, turinčios tvirtą strateginį ryšį su Jungtinėmis Valstijomis. Vokietija ir Prancūzija yra pasiryžusios tą ryšį paaukoti dėl jų įsivaizduojamos Europos, rašo šiandien dienraštis “Wall Street Journal”.
Britų dienraštis “Financial Times” irgi rašo apie “Veimaro trikampio” susitikimą, pažymėdamas, kad Lenkijos sutikimas imtis vadovauti vienam iš Irako sektorių buvo didžiulė staigmena Vokietijai ir Prancūzijai. Varšuvos siūlymas Vokietijai pasiųsti savo karius Berlyną dar ir supykdė. Šis nesutarimas - dar vienas įvykis sekoje, kurią šių metų pradžioje pradėjo Jungtinių Valstijų politiką parėmęs aštuonių valstybių vadovų pasirašytas laiškas. Reakcija vis ta pati - prezidentas Širakas sprogsta, kancleris Šrioderis praranda žadą, rašo britų dienraštis “Financial Times”. Lenkijos laikysena, be kita ko, parodė ir jos nusivylimą bendradarbiavimu su Vokietija ir Prancūzija. Šiame bendradarbiavime Lenkija jaučiasi antraeile. Dienraštis “Financial Times” mano, kad Vokietija ir Prancūzija nenorėtų, jog Lenkija Europos Sąjungoje taptų naujų narių atstove, nes tai nebūtinai patiktų kitoms Vidurio ir Rytų valstybėms.
Kito britų dienraščio “Times” redakcijos straipsnis pavadintas “Ispaniška pamoka”. “Times” vadina Ispanijos premjerą Chose Mariją Aznarą Irako karo auka. “Iš visų Vakarų valstybių vadovų Aznaras brangiausiai sumokėjo už paramą Amerikos prezidento Bušo politikai. Premjero laikysena Ispanijoje buvo labai nepopuliari nuo pat karo pradžios ir iki šiol ispanų požiūris nepasikeitė. Pasak “Times”, Ispanija yra išimtis, nes kitų šalių visuomenės nuomonę greita karo pabaiga jei ne pakeitė, tai bent subalansavo. “Ispanai tebėra nepatenkinti savo šalies vaidmeniu Irako konflikte ir dabar nusiteikę nubausti Aznarą per rinkimus. Kaip tik prasideda savivaldybių rinkimų vajus. Apklausos rodo, kad Aznaro tautininkai pralaimi opozicijoje buvusiems socialistams. Iki karo buvo kalbama apie Aznaro tinkamumą vadovauti Europos Komisijai ar būti pirmuoju Sąjungos prezidentu, jei tokios pareigos būtų sukurtos. Dabar tai jau atrodo mažai tikėtina. Žinoma, būtų gaila, jei Aznaro talentai liktų neišnaudoti, rašo britų dienraštis “Times”.
Šiandien Amerika, Britanija ir Ispanija Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai svarstyti pateikia rezoliuciją dėl ūkio sankcijų Irakui atšaukimo ir Irako politinės raidos bei finansų priežiūros per artimiausius 12 mėnesių. Dienraštis “New York Times” rašo, kad Amerikos pareigūnai tikisi, jog Saugumo Taryba rezoliuciją parems, galbūt net vieningai. Pasak “New York Times”, rezoliucijoje numatomas Jungtinių Tautų vaidmuo prižiūrint esminę Irako pramonę yra nuolaida Saugumo Tarybos narėms, kurios karui Irake priešinosi ir skeptiškai vertino raginimus atšaukti sankcijas okupuotai valstybei.
Dienraštis “Washington Post” pažymi, kad siūloma rezoliucija suteikia Jungtinėms Valstijoms daug didesnę Irako naftos pramonės kontrolę, nei Amerikos pareigūnai iki šiol pripažino. Rezoliucija numato Irako naftos pramonės priežiūrą iš Jungtinių Tautų perduoti Jungtinėms Valstijoms ir jų sąjungininkėms Irako kare.
Numatomas tarptautinis, bet labai nedaug valdžios turintis priežiūros komitetas, o laikinoji Irako vyriausybė, kurios sudarymo tikimasi artimiausiu metu, turės tik patariamąjį balsą, rašo dienraštis “Washington Post”.
Atsiliepdama į Prancūzijos ir Rusijos raginimus suteikti Jungtinėms Tautoms vaidmenį Irako atkūrime, rezoliucija įpareigos Kofį Ananą paskirti specialų atstovą, kuris bendradarbiautų su Jungtinėmis Valstijomis pagalbos ir atstatymo darbuose bei naujos vyriausybės sudaryme.
Britų verslo dienraštis “Financial Times” pažymi, kad Rusija, pastarosiomis savaitėmis prieštaravusi sankcijų Irakui atšaukimui ir reikalavusi pirma patvirtinti, kad šalyje nebėra masinio naikinimo ginklų, dabar to nebesiekia. “Financial Times” rašo turįs žinių, kad Rusijos nuomonę pakeitė užkulisio susitarimas, kuriuo pažadėta, kad Rusija gaus vieną iš trijų milijardų dolerių, jai priklausančių pagal “nafta už maistą” programą.
Kitas britų dienraštis “Guardian” šiandien spausdina ūkinę apžvalgą, skirtą stipriam eurui. “Valiutų keitimą labai sunku nuspėti, tad su profesionalų prognozėmis nesiskaitantys rinkų pokštai dažnai stumia ekspertus į neviltį. Kas gali pasakyti, kodėl staiga euras tapo viena stipriausių pasaulio valiutų? - klausia “Guardian”. Jis primena, kad Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos ūkiai lėtėja daug labiau nei Britanijos, o stipresnis euras dar labiau trukdo iš to sąstingio išsivaduoti. Britų dienraštis mano, kad Centrinis Europos bankas turėtų sumažinti palūkanų normą, nes euras yra nenatūraliai stiprus. “Euras sustiprėjo, nes dėl Europos investicijų traukimosi iš Volstryto nusilpo doleris. Pasak “Guardian” silpnesnis svaras Britanijos ūkiui padės - paskatins eksportą ir pritrauks turistų, nes šią vasarą Britanijoje atostogauti bus pigiau.
Britų savaitraštis “Economist” šiandien irgi pažymi, kad euras jau kainuoja vieną dolerį ir keturiolika centų, tad priartėjo prie pradinio santykio su Amerikos valiuta. Įvedant eurą tas santykis buvo doleris ir septyniolika centų. Po to pradėjęs smukti euras pernai buvo pernelyg nuvertintas, bet dabartinis jo kilimas daugelį nustebino. Stiprus doleris buvo aiškinamas Amerikos ūkio stiprumu. Tačiau Jungtinių Valstijų ūkis ir dabar auga greičiau už Europos, tad kodėl toks valiutų santykis? - klausia savaitraštis “Economist”.
Pasak jo galimas atsakymas - palūkanų norma. Europos Sąjungoje ji didesnė. Į dolerį investavę europiečiai smarkiai nukentėjo ir dabar apdairiai pinigus laiko namie. Nors euras jau yra pervertintas, didelė galimybė, kad jis brangs. Tą skatinti gali tolesnis dolerio pigimas. O doleris gali pigti dėl milžiniško Jungtinių Valstijų išorės deficito.
Be to, tokios svarbios Amerikos prekybos partnerės kaip Japonija ir Kinija stengiasi stabdyti savo valiutų brangimą. Kai kas net spėlioja, kad euras gali pabrangti iki dolerio ir šešiasdešimties centų.
Jungtinių Valstijų ūkio politikams pigus doleris yra palankus. Palūkanų normos Amerikoje yra labai žemos, o 5 procentais sumažėjusi dolerio vertė prilygsta pusės procento palūkanų mažinimui.
Tas galioja ir į kitą pusę - valiutos brangimas prilygsta palūkanų kėlimui. Perskaičiavus euro pabrangimą į eurozonos palūkanų normą, gauname 2 procentus ir ketvirtį. Visai nenuostabu, kad Europos ūkio augimas atsilieka nuo Amerikos, pažymi savaitraštis “Economist”.
