Ant parduotuvių prekystalių voliojasi nauja licencinė vaizdajuostė su dailiu Cate Blanchett veideliu “Šarlotė Grei”. Pirkėjų ir nuomininkų entuziazmo kažkaip nematyti.
Kažko vis stinga
Negi “Šarlotė Grei” - toks prastas filmas? Ne, ten viskas lyg ir savo vietose - ir II pasaulinis karas Europoje, ir špionažinė, ir meilės istorija, ir retro stiliaus grožybės. Bet kaip neblogai aktorei Cate Blanchett stinga kažkokio trupinėlio nenusakomos auros, kuri galėtų ją paversti tikra žvaigžde, taip ir pats filmas palieka kažkokį nepilnumo įspūdį, ar ką. Pirmiausia jam stinga dramaturginės logikos: ir kam reikėjo britų “šnipę” Šarlotę Grei išmesti su parašiutu virš okupuotos Prancūzijos, jeigu ji ten neturi jokių konkrečių žvalgybinių užduočių, o užsiiminėja tik “amūrais”?
Panašų klausimą galėtum pateikti ir puikiai (“Potvynis”, “Mano nuostabioji karjera” ir kt.) australų režisierei Gillian Armstrong. Koks velnias nešė ją į tas galeras, t.y. į Europą, ir dar tokio istorinio periodo, kurį ji pažįsta, matyt, tik iš tolimų nuogirdų? Atsakymas skamba kaip prakeikimas: “tarptautinė produkcija”. Ta pati, kuri suniveliavo jau ne vieną filmą, paliko jam nuogą profesionalumą, bet atėmė savitumą.
“Šarlotę Grei” įmanoma žiūrėti, bet galima be jos ir apsieiti. Deja, tokia ir dauguma šios savaitės filmų, rodomų mažuosiuose ekranuose.
Vien dėl Jacko Lemmono, Al Pacino, jauno Kevino Spacey galima žiūrėti “Glengarry Glen Ross”, kartais apibendrintai verčiamą “Amerikiečiais” (1 Baltijos kanalas, penktadienį, kovo 21 d., 21.50 val.) ir analizuojantį “amerikietiškos sėkmės” formulę, bet nepamirškite, kad tai buvo ir ekrane liko vien tik pjesė su nesibaigiančiais jaunesnių bei vyresnių klerkų plepalais. Atvirkščiai, veiksmo žmonės - paaugliai iš naujų “Diskokiaulių” (“RenTV”, šeštadienį, kovo 15 d., 23.55 val.), bet jeigu jas ir galima žiūrėti, tai nebent dėl spalvingai reiškiamo airių kolorito.
Galima pasižiūrėti klasikinį 1971 metų “Prancūzų ryšininką” (“RenTV”, sekmadienį, kovo 16 d., 23.45 val.), lėmusį visą tolesnę amerikietiško trilerio raidą, bet šiandien policijos bei narkomafijos pabodusios kovos ekrane būna net efektingesnės. Galima įsijungti “Čempionų pusryčius” (1 Baltijos kanalas, šeštadienį, kovo 15 d., 21.50 val.), bet Kurto Vonneguto romanas - kur kas prasmingesnis, jo absurdas paradoksaliai logiškesnis. Galima dar kartą įsitikinti, kad aktoriaus ir režisieriaus profesijos labai skirtingos, ir Robertas Redfordas, sužibęs vieninteliu filmu “Šokiai su vilkais”, vėlesnėje savo režisūrinėje praktikoje gražiai tą įrodė, kaip ir vangus, paveikslėlių rinkinį teprimenantis jo filmas “Tekanti upė” (TV4, antradienį, kovo 18 d., 20.55 val.). Galima pamatyti dar vieną, naujausią Vladimiro Nabokovo “Lolitos” ekrano versiją (kabelinės televizijos, sekmadienį, kovo 16 d., 21.00 val.) - kad suvoktum, jog yra savo delikatumu vien literatūrai pavaldžių temų ir nereikia jų tąsyti po ekraną.
Tarp gruzinų tragikomedijų - jų firminio žanro pavyzdžių - buvo ir įdomesnių nei “Samanišvilio pamotė” (Vilniaus TV, sekmadienį, kovo 16 d., 17.35 val., ir antradienį, kovo 18d., 14.00 val.). Vis dėlto malonu, kad visai pamirštas kinas po truputį atgyja; daugiausiai tai vyksta Vilniaus televizijos retransliacijų dėka, o šis kanalas turi uoslę ir žino, kokioms įtakingoms lolitoms (atsiprašau, lenoms) šiandienos Lietuvoje reikia pataikauti.
Fantazijos rusų temomis
“Lolitos” autorius V. Nabokovas, kaip žinome, buvo rusų emigrantas, rašęs vakarietiškomis ir bendražmogiškomis temomis. O šiandien, kai Vakarų kinas nebeteko šaltojo karo konfrontacinių temų, jame labai išpopuliarėjo rusų mafijos medžiaga ir apskritai rusiški motyvai.
Nemažai jų - bėglės iš revoliucinės Rusijos istorijoje “Žmogus, kuris verkė” (Ukrainos TV, šeštadienį, kovo 15 d., 11.00 val.). Deja, britų režisierė Sally Potter, kadaise sukūrusi garsųjį “Orlando”, tokioje medžiagoje apskritai “plaukioja”, manydama, kad Rusijoje tegali klestėti baisiai forsuoti melodraminiai jausmai, o be čigonų ten - nė žingsnio. Man labai įtartinas ir filmo “Rasputinas” (“Tango TV”, trečiadienį, kovo 19 d., 22.00 val.) “istoriškumas”. Gal aktorius Alanas Rickmanas geriau tevaidina belyčius angelus kaip ironiškoje “Dogmoje” nei pseudoerotišką rusų carų šeimos favoritą...
Nepaisant gerų aktorių Antonio Banderaso ir Julianne Moore “Žudikų” (LNK, pirmadienį, kovo 17 d., 20.55 val.) autoriai irgi nei pažįsta tą šiuolaikinę rusų mafiją, nei gali kažką originalesnio “išspausti” iš užsakytos žmogžudystės istorijos.
Visa tai natūralu. Kur kas juokingiau, kai autentiškumo, kalbėdami apie save, katastrofiškai pristinga patys rusų kūrėjai.
Tokiu visai neautentišku filmu šiandien atrodo Sergejaus Bodrovo vyresniojo “Kaukazo belaisvis” (TV4, ketvirtadienį, kovo 20 d., 20.15 val.), gana meistriškai, bet tuščiai deklaruojantis nepaprastą rusų ir čečėnų tarpusavio meilę. Galima pasižiūrėti, bent jau pagerbiant Sergejaus Bodrovo jaunesniojo, šiame filme ir debiutavusio, atmintį.
Tiek to, “Kaukazo belaisvio” bent jau siekiai humaniški, nors ponios Lolišvili spėjikės talentų režisierius, kaip įrodė šiuo 1996 metų kūriniu, ir neturi.
Užtat pono Andrejaus Končialovskio (“Kvailių namai”!) atžalos Jegoruškos kino debiutas “Atsiskyrėlis” (“Tango TV”, antradienį, kovo 18 d., 22.00 val.) rodo tik vieną siekį - sukurti neprastesnį, nemažiau turtingą nei Holivude trilerį. Tuo tikslu išgalvojama absoliučiai neįtikėtina istorija apie brolius antrininkus, o ji panardinama į atbaidančią, visiškai dekoratyvią šaltų, neapgyventų, nepaprastai prašmatnių apartamentų aplinką. Ne todėl, kad būtent taip gyventų visi aliai vieno “naujieji rusai”, o todėl, kad garsios kinematografinės šeimos jaunėlis kitaip tiesiog nemoka.
Kokia laimė, kad ne visi “naujojo rusų kino” kūrėjai nuo mažumės augo turtinguose akvariumuose, kad kai kurie jų dar jaučia realiojo gyvenimo spalvas bei kvapus.
Lietuviai - čia ir svetur
Pasirodo, antrasis Lietuvos nacionalinės televizijos kanalas nėra visai tuščias prasimanymas. Tokią išvadą priėjau kitos savaitės jo programose (sekmadienį, kovo 16 d., 19.00 val., ir trečiadienį, kovo 19 d., 16.00 val.) išvydęs Janinos Lapinskaitės filmų rinkinius.
Ta pačia proga sveikindamas ponią Janiną su jubiliejumi tarsiu, kad jos maišyto žanro (“vaidybiniai-dokumentiniai”) kūriniai, rodydami autorę atradus nuoseklų, kad ir ne visiems priimtiną stilių, Lietuvoje labiausiai buvo diskutuojami siauroje profesionalų aplinkoje, nes juos paprasčiausiai labai nedaug kas matė. O dabar per 2-ąjį LTV kanalą galima susipažinti su savotiška kūrėjos pradžia, su jos daug kur pasaulyje premijuotais filmais, tarsi - kaip rodo jau patys pavadinimai - sudarančiais tam tikrą ciklą. Galima diskutuoti patiems žiūrovams. Juostose “Iš skruzdėlių gyvenimo” (1994), “Iš elfų gyvenimo” (1996), “Venera su katinu, arba Iš Peteliškių gyvenimo” (1997) pasirenkami herojais keistų profesijų (pavyzdžiui, pozuotoja), keistokų fizinių duomenų žmonės - ne sensacijai, ne sentimentui, o subtiliam stebėjimui, pokalbiui. Matosi, kad standartiški piliečiai savitai režisierei paprasčiausiai neįdomūs.
Kai kurie lietuviški šio skirsnio motyvai - irgi gana diskusiniai. Tiesiog norisi atkreipti dėmesį, kad sodraus grožio aktorė Elina Bystrickaja, vėliau padariusi trankią karjerą didžiojoje tėvynėje, tuo metu, kai filmavosi melodramoje “Nebaigta apysaka” (“RTV International”, trečiadienį, kovo 19 d., 0.30 val., ir kitądien, 13.00 val.), dar dirbo Vilniaus rusų dramos teatre. Lietuvių kinui ji pasirodė nereikalinga, kaip nereikalinga dabar - kad ir puikiai lietuvių kalbą išmokusi - kita rusų gražuolė Tatjana Liutajeva.
Net per tris dienas (I serija - šeštadienį, kovo 15 d., 16.00 val., ir kitądien, 9.00 val.; II serija - sekmadienį, kovo 16 d., 16.00 val., ir kitądien, 9.00 val.) kanalas “Naše kino” vėl demonstruoja “Hamletą”, kuriame vieną raiškiausių darbų sukūrė kino operatorius Jonas Gricius. Pono Jono mėgstama nespalvota kino juosta prabyla ekrane visais įmanomais niuansais - taip, kad Šekspyro tragedija atrodo kur kas plastiškai turtingesnė už daugelį šiuolaikinių “spalvuotų” filmų.
Na, ir - tegul nedidelė, bet vis dėlto įdomybė. 1966 metų rusų juostoje apie irkluotojus “Karališkoji regata” (“RTV International”, sekmadienį, kovo 16 d., 0.00 val.) nedidelį blogo trenerio vaidmenuką kuria tuomet jaunas, visai dar nepražilęs garsusis lietuvių teatro atnaujintojas Jonas Jurašas. Nesu šventai tuo įsitikinęs, bet man atrodo, kad po to, kai Jurašas tapo disidentu, ar pats filmas buvo neberodomas, ar bent jau iškirptas titrų kadras su jo pavarde. Budrūs buvo tie sovietų cenzoriai!..
Be ko savaitė būtų nyki
Žinoma, ji būtų nyki be Ingmaro Bergmano, jo įstabiosios “Žemuogių pievelės” (LTV, antradienį, kovo 18 d., 22.00 val.), vienu metu ir negailestingo, ir šviesaus pasakojimo apie atsisveikinantį su šiuo pasauliu profesorių Isaką Borgą (jo vaidmeniu tarsi paskutines sąskaitas su gyvenimu suvedė ne aktorius, o režisierius, švedų kino klasikas Viktoras Sjostromas). Keistas dalykas: iš esmės tai kūrinys apie tragiškus dalykus, bet pasižiūri jį dar kartą ir jautiesi kažkaip prašviesėjęs, susitaikęs su visais pelnytais ir nepelnytais gyvenimo tau trenkiamais smūgiais. Ko gero, tiek priprasime prie Bergmano savuosiuose namų ekranuose, prie tų profesionalių (koks retas atvejis!) Izoldos Keidošiūtės pristatymų, kad ciklui pasibaigus mums kažko ims velnioniškai stigti.
Archibaldo Cronino “Citadelės” (“RenTV”, trečiadienį, kovo 19 d., 0.20 val.) ekranizacija laikoma klasika, bet man ji atrodo nuobodoka, vargiai bau verta naktinio poilsio. Be to, dar klausimas, ar ji bus parodyta. Mano žadėtos “Jolandos ir vagies” taip ir nebuvo, bet šiuo atveju negaliu vienapusiškai kaltinti mūsų kabelininkų: mat kanale, panašu, pamiršo Josifo Stalino mirties jubiliejų, staigiai keitė programą, rodė kilometrinę antistalininę “Atgailą”, tad gal taip “nuplaukė” ir pramoginis filmas.
Tikėsimės, kad nemeluos kiti kanalai. Vilniaus TV žada Kiros Muratovos savarankišką debiutą “Trumpi susitikimai” (penktadienį, kovo 21 d., 14.05 val.) - na, lyg nieko ypatinga, na, jaunas barzdotas Vysockis, na, tylus meilės trikampis, bet filmą, kaip tai jau visada būna Muratovos atveju, gaubia kažkokia keista, beveik mistiška aura, kurios kitas nepasieks, nors iš kailio nertųsi. Ne tiek aura, kiek kolizijos originalumas ir keista operos bei kino sąsaja įstrigo atmintyje po prancūzų režisieriaus Jeano Jacques’o Beinexo labai retai kada rodomos “Dievaitės” (TV4, ketvirtadienį, kovo 20 d., 14.40 val.). Na, o ispanų vis dar vunderkindui Pedro Almodovarui, matyt, pabodo jo baisiai mėgti transvestitai ir jis sukūrė tikrą liaupsę moterų lyčiai “Pasikalbėk su ja” (LNK, ketvirtadienį, kovo 20 d., 22.35 val.). Tikint autoriumi, moteris gali būti komos būsenos, bet ji net tokia valdys ir vyrus, ir pasaulį. Ginčytina mintis, kaip ir juostos paskelbimas geriausiu 2002 metų Europos filmu. Kaip džiugu, kad dar pasitaiko atvejų, kai galima ginčytis!
