Savaitė tokia pat neaiški, kaip ir pats gyvenimas. Gal taip ir turi būti?
Šeštadienis
Jeigu jus traukia gigantomanija, su kuria mažuosiuose ekranuose, žinia, būna problemų, aišku, žiūrėsit pro žiūroną „Perl Harborą“ (TV3, 21.00 val.) arba „Žaną d’Ark“ (LNK, 21.00 val.). Laikas juk tas pats. O gal pakartosite neseniai festivalyje su nuostaba stebėtą vieno kino „žinovo“ patyrimą:10 minučių – vienoje salėje, 10 minučių – kitoje, ir vėl atgal. Jums gi nė lakstyti nereikia, pultą turit. Tik pirmasis karinis standartas jums susiplaktų su šiek tiek religinėmis Millos Jovovich ekstazėmis antrajame, kol užpykę neišjungtumėte visko.
Ukrainiečių STB rodo vieną naujausių niekuo neišsiskiriančių Kevino Costnerio vesternų – „Atvirą erdvę“ (žinia, graži prerija), kur vaidina ir jis pats (22.00 val.), naktį – vėl puikusis Emiro Kusturicos „Pogrindis“ (1.00 val.), o 15 valandą – kadaise (1973-aisiais) neapsakomai saldžią ir populiarią paties „indiškiausio“ iš indų kūrėjų Rajo Kapooro melodramą „Bobis“. Štai kaip sumaniai formuojamas dienos repertuaras.
Apie mūsų kanalus to nebepasakysi. Gal tik Johno Miliuso „Atsisveikinimas su karaliumi“ (TV1, 21.00 val.), kadaise vadintas profašistiniu, šiek tiek išsiskiria, bet iš esmės ta Nicko Nolte suvaidinta Borneo galvų medžiotojų karaliuko (iš tikrųjų JAV armijos dezertyro) epopėja – septintas vanduo nuo kisieliaus, o tiksliau, nuo Coppolos „Mūsų dienų apokalipsės“ pulkininko Kurco (Marlonas Brando) išvystytos ir palengvintos linijos.
Užtat kokį žavų Honkongo genijaus Wong Kar-wai ankstyvą filmą rodo lenkai! „Puolę angelai“ (1.25 val.) – vos trečias menininko kūrinys, tačiau stilius susiformavęs jau puikiai, tu įlendi į tą dirbtinėmis neono šviesomis užlietą tokį pat dirbtinį gangsterių baladės pasaulėlį ir gali juo žavėtis, liūdėti dėl keistų likimų, požiūrį į kuriuos apibūdina jau pats pavadinimas.
Žudikas dirba su Agentu jau treji metai, bet vieną kartą, be pastebimų priežasčių, pirmasis ima ir išeina į tuščią naktinę Honkongo gatvę, tuščia tik atrodančią, o iš tikrųjų knibždančią ir žmonių šešėlių, ir aistrų. Kas pasakė, kad naktis – miegui? Ji kupina mįslių, ji magnetizuoja netikėtumais, kaip ir visas Wong Kar-wai kinematografas, su kuriuo šią savaitę pasimatysime ir dar kartelį.
Sekmadienis
Deja, šiandien Wong Kar-wai pristatomas geru, subtiliu, bet Lietuvoje ir kino teatrų, ir visų įmanomų televizijų visai jau išsunktu filmu „Meilės laukimas“ (BTV, 22.00 val.). Aš suprantu, „2046“ – dar neįkandama (finansiškai) juosta, bet lyg režisierius nebūtų pastatęs nei „Kai išdžius ašaros“, nei „Čiunkingo ekspreso“, nei „Laimingi drauge“, nei kitų vertybių... Vis dėlto BTV programas stebiu itin įdėmiai, nes yra kai kurių malonių (irgi sekmadieninių) perspektyvų.
Nemažai ir filmų nesusipratimų, ir nesusipratimų su jais. Pavyzdžiui, visiškai nesuvokiu, ar, rodydamas pirmąsias profesionalaus 1983 metų Arūno Žebriūno serialo „Turtuolis, vargšas“ (LTV2, 19.05 val. ir trečiadienį, spalio 12 d., 15.00 val.) dalis, kanalas pratęsia, atrodė, jau peržegnotą lietuvių filmų retrospektyvą, ar vėl prie jos po pertraukos sugrįžta. Gal užbaigs tik „Paskutiniais Brėmeno muzikantais“ – juk reikia atsiliepti į masinės publikos skonį? Apie ką airių komedija „Persikai“ (TV11, 18.00 val. ir kitądien 10.00 val.), ėmiau miglotai numanyti tik interviu pasiskaitęs: pasirodo šio beveik tokio pat neprofesionalaus kaip „Brėmeno muzikantai“ filmuko autoriai norėję sugriauti kine dažną niūrų airio įvaizdį. Bet nesusipratimas liko: personažai – nei airiai, nei anglai, nei lietuviai, o tiesiog popierinės figūrėlės.
Pačiu pirmuoju savo vaidmeniu kine filmą „Pirmykštė baimė“ (LTV, 21.00 val.) įdomų padarė ne pagrindinis jo aktorius Richardas Gere’as, o niekieno nežinomas debiutantas Edwardas Nortonas. „Oskaro“ už savo kuriamą bejėgišką jaunuolį, ant kurio užvirto dar ir baisus kaltinimas, tiesa, nepešė, bet „Auksinį gaublį“ – taip. Na, o dabar jį matome visos kartos simboliu, tarkim, kaip reikiant neįvertintoje „25-oje valandoje“.
„Kaimynę“ (BTV, 12.15 val.) su dvidešimtmetėmis amerikiečių žvaigždutėmis, iš kurių dar neaišku kas išaugs, paminėsiu tik dėl to, kad nepainiotumėte su nebanalia bei aistringa Francois Truffaut melodrama tuo pačiu pavadinimu, kurioje jau buvo visai aišku, kas iš tikrųjų yra Fanny Ardant. O Holivude pradedanti starletė Elisha Cuthbert dar bando vaizduoti esanti „moterimi su praeitimi“. Tiesa, juk komedija...
Tuomet jau geriau žiūrėti „trenktą“ amerikiečių „Kaifą“ (TV3, 22.55 val.). Panardinti koloritingus reperius į ceremoningą Harvardo atmosferą tikrai nebuvo pats prasčiausias sumanymas. Žinoma, jis ne visuomet skoningai, su išmone realizuojamas, bet iš kitų komedijų vis tiek išsiskiria. „Kaifo“, susieto, žinoma, su „žolytėmis“, nevadinsiu kokiu „dienos filmu“, bet kodėl neįdėjus vieno personažų portreto, kad bent nujaustumėte, į kokią margaspalvę kompaniją jūs pateksite.
Pirmadienis
Ši diena – egzotikos. Kas galėjo pamanyti, kad Albanijoje, kurios sostinėje beveik nėra šaligatvių ir stovi tik vienas bankomatas (o greta jo – iki dantų ginkluotas sargybinis), yra savas kinas? 5 kanalas, labai besirūpinantis mūsų kino edukacija, demonstruoja net ne seną pseudoistorinį „Didįjį Albanijos karį Skanderbegą“, kurį už pačius albanus kadaise nufilmavo sovietai, o 1999 metų juostą apie albanes laimės ieškotojas užsieniuose – „Ievos vartai“ (5 kanalas, 19.30 val., kitądien 16.00 val. ir dar penktadienį, spalio 14 d., 24.00 val. – matyt, kanalas nutarė rimtai globoti albanų kinematografijos daigus). O rusai finansiškai prisidėjo ir šįkart – gal labai reikėjo kokius pinigėlius paplauti?
Sophia Coppola pastatė gerą juostą apie platonišką vyro (Billas Murray) ir merginos (Scarlette Johansson) ryšį „Pasiklydę vertime“ (TV1, 21.00 val.), o tai visuotinio įvairiausių atspalvių sekso epochoje – savaime egzotiška. Gaila, 115-ąjį kartą liaupsinti šią subtilią dramą nekyla ranka. Juodaodė verslininkė – irgi keistas gamtos reiškinys, bet Whoopi Goldberg ir ne su tokiais susitvarko; tai komedija „Kompanionas“ (Tango TV, 22.00 val.).
Visų laikų ir visų šalių geriausią melodramą „Kasablanka“ rodome, aišku, ne mes, o lenkai (TVP1, 21.15 val.). Nors Maroką ten atkūrė Holivude, nors garsusis bliuzas „Kaip bėga laikas“, regis, jau atgyveno savo, sunku rasti kitą tokią porą kaip Humphrey Bogartas ir Ingrida Bergman, tokį filmą, kad ir kaip stengtumeisi.
Įdomų prancūzų šiuo metu aukštai vertinamo režisieriaus Francois Dupeyrone’o kūrinį „Ponas Ibrahimas“ siūlo mano didžiai gerbiamos kabelinės televizijos. Apytikriai – apie 21.05 val., nors „Vinita“ žada 21.00 val., „Init“ – 21.15 val., „Balticum“ – 21.05 val. ir t.t. Vienas korespondentų, isteriškai suabejojęs Stepoko švelniausiomis emocijomis kabeliui, kažkodėl apeliavo net į Varėną, tai dabar, tausodamas skaitytojų nervus, apie šią televizijų grupę arba tik suoksiu giesmeles, arba visai tylėsiu. Juk gyvenimas ir taip nelengvas...
Žinoma, originalus prancūzų dramatiško filmo pavadinimas – daug poetiškesnis, nes jis skamba „Ponas Ibrahimas ir Korano žiedai“. Na, nieko, kabelinėse apie tai turbūt nė negirdėjo. Praleido ir savo šansą pasireklamuoti, nes kitur šio dar naujo kūrinio ir nebuvo. O pasakojimas apie seno krautuvėlės savininko ir šiuolaikinio Paryžiaus gameno draugystę – ne vien egzotiškas, o ir žmogiškas, nestandartinis. Už išmintingo senio Ibrahimo vaidmenį aktorius Omaras Sharifas pelnė ir „Cezario“ prizą Prancūzijoje, ir ta proga buvo apdovanotas Venecijoje už viso gyvenimo indėlį į kino meną.
Apskritai Sharifas – be galo koloritinga asmenybė. Augęs turtingoje arabų šeimoje Paryžiuje, net namie kalbėdavo prancūziškai. Nors jaunystėje suvaidino ir keliuose Egipto filmuose (mūsų ekranuose buvo tokia „Kova slėnyje“), staigiai tapo tarptautine žvaigžde, pelnė „Oskarą“ už vaidmenį „Arabijos Lourense“, nepaprastai išpopuliarėjo po „Daktaro Živago“ ekranizacijos – tik ne to serialiuko, kurį neseniai rodė LTV, o tikro filmo.
Keista, bet ir šiandieninis 72 metų Omaras Sharifas sakosi neturįs tautybės, taigi yra pats gryniausias kosmopolitas. Sekasi žmogui!..
Antradienis
Ir vėl „Ženklas“ (BTV, 21.20 val.; kartojama ketvirtadienį, spalio 13 d., 22.20 val.), kuriame Billy Bobo Thorntono policininkas yra dramaturgo verčiamas pakoreguoti savo požiūrį (negatyvų) į transseksualų aplinką. Vėl pasaka „Vilis Vonka ir šokolado fabrikas“ (LNK, 11.40 val.) – tik nesuprantu, ar šitaip kanalas leidžia lyginti šią seną juostą ir Timo Burtono priešpaskutinį filmą „Čarlis ir šokolado fabrikas“, o tokiu būdu augina mūsų kino kultūrą, ar tiesiog bando beviltiškai konkuruoti su naujuoju.
Nauja veiksmo komedija „Misija: vestuvės“ (LTV, 21.10 val.) gana originaliai suduria kaktomušomis du charakterius – pedantą gydytoją Džerį (Albertas Brooksas) ir nutrūktgalvį rizikantą Styvą (Michaelas Douglas). Aš už antrąjį gyvenimo būdą, nors pagyvenęs Douglas greitai, matyt, pereis prie pirmojo tipo vaidmenų. Na, o CŽV veikla mane kažkaip nustojo dominti, lygiai kaip ir KGB (kodėl šiandien nėra jos žygių aprašymo?), ir FTB, lendančio į Sicilijos reikalus italų juostoje „Džinostra“ (TV1, 21.00 val.).
Apie visus tuos piliečius bei organizacijas, kurie manosi galį koreguoti kitų piliečių gyvenimą, gražiai paironizuota autentiško britų humoro pritvinkusioje juostoje „Gyvenimo prasmė pagal Montį Paitoną“ (TV3, 23.15 val.). Šis, autentiškasis, pavadinimas duoda tikslų orientyrą į puikią specifinę komikų grupę, o, pasakykit, kas norės žiūrėti filmą nukirstu pavadinimu „Gyvenimo prasmė“ – ką, ten rimti atsakymai į visus įmanomus gyvenimo klausimus?
Savo nuomonę apie trankiai nuskambėjusį trilerį „Nužudyti Bilą“ (vėl nuostabiosios kabelinės, 21.05 val.) greičiausiai galiu pasilaikyti asmeniniam naudojimui. Man atrodo, kad visų numylėtas Quentinas Tarantino kino istorijai taip ir išliks tik vieno, šį tą naujo įnešusio „Kriminalinio skaitalo“ autoriumi, o nesibaigiančio keršto istoriją – juk yra dar ir antra dalis – paprasčiausiai nuobodu žiūrėti. Aišku, Uma Thurman, vaidinanti amžinąją Nuotaką, daug padirbėjo su Rytų kovų meistrais, bet tas treniruočių prakaitas vis tiek įžvelgiamas ekrane, ko niekada nepasakytum apie tikrus Rytų aktorius. Iš viso – tegul baltieji vaidina baltuosius, o juodaodžiai – juodus. O dabar visi – tik margi.
Trečiadienis
Iš principo trečiadieninis LTV filmas turėtų būti iš „Elito kino“ rubrikos. Bet koks čia jau elitas, apeliuojantis į retumą, raritetą, kai lygiai prieš dvi savaites anonsavau kitos televizijos rodomą Honkongo siaubingą mistiką „Akis“ (LTV, 23.25 val.) ir dar kadrą, pamenu, įdėjau. O dar nauja (šįkart – susiraukusi) panelė iš prieš tai rodomo „25 kadro“ pasakys ką nors tokio... Anąkart, per puikią „Keistą dramą“ labai juokino beviltiškos vertėjų pastangos išversti ne tik tekstą, bet ir kūrėjų pavardes sulietuvinti; antai Francoise Rosay (tariama Rozė) subtitruose tapo „Rozari“, filmai (patys filmai?!) kažkam dėkojo, o didžiausias pasaulio mimas Jeanas-Louis Barrault, laimė, tapo vertėjų visai nepastebėtas – bent neiškraipė. Nemoki, nežinai – nesiimk.
Šiandien dar keli keisti filmai. Naujas „Darbas“ (BTV, 21.20 val.) taip gražiai vadina samdomus žudymus ir apskritai spekuliuoja baisių bobų, vis labiau užkariaujančių ekraną, mada. Kiek senesnis režisūrinis Johnny Deppo darbas „Drąsuolis“ (TV1, 21.00 val.) irgi nebuvo šedevras. Matėsi, kaip nuoširdžiai aktorius-režisierius užjaučia šiuolaikinius visai nustekentus Amerikos indėnus (pats tokį suvaidino), kaip gerbia vyresnįjį kolegą Marleną Brando, prieš mirtį čia sukūrusį vieną paskutinių vaidmenų, bet pati fabula – laba jau išgalvota...
„Bonanza“ (5 kanalas, 24.00 val.) – dešimčių teleserialų nuvalkiotas siužetas apie Laukinių Vakarų šeimynėlę. Ir dar vienas prasčiausių variantų.
Užtat jūsų jau turbūt matyta kanadiečių „Nemiga“ (TV1000, 17.00 val.) – bent jau profesionalus detektyvas, sugebantis panaudoti ir atšiaurios gamtos foną, ir gerų amerikiečių aktorių Alo Pacino, Hilary Swank, Robino Williamso profesines galimybes. Beje, dabar, kino teatruose, „Venecijos pirklyje“ vėl matydamas Alą Pacino, stebiesi, kad atrodo pavalgęs ir išsimiegojęs, nepaisant visų Šekspyro aistrų: matyt, „Nemigoje“ dirbo sadistinių polinkių grimuotojas, nes čia garsusis aktorius – tikrai kaip viena koja grabe bestovintis.
Ketvirtadienis
Apstu visokių labai jau vidutiniškų sovietinių filmų. Turiu pasakyti, kad tie, kurie programose rašo „Rusija, 1983 m.“, pamiršta (arba nežino), kad tokios šalies anuo metu ir nebuvo, buvo tik SSRS, ir ant visų kirgiziškų, lietuviškų, rusiškų filmų buvo dedama vien tik šioji žymė.
Vienas toks anų laikų filmas „Vidury baltos dienos...“ (RTV International, 0.40 val.), liečiantis juridinę būtinosios gynybos ir jos peržengimo problemą, šiandien turėtų skambėti labai jau dirbtinai. Nors režisierius Vladimiras Gurjanovas buvo subjektyviai sąžiningas žmogus, padirbėjęs dokumentikoje ir žinąs fakto vertę, cenzūra darė savo, kad tik iškeltų „brandaus socializmo“ meto „moralę“.
Bet geriau vėl nerkime į Kanadą. Kažkaip pamirštame, kad specifinis gabus režisierius Davidas Cronenbergas, kūręs ir „Musę“, ir „Vorą“, ir „Videodromą“ ir ypač talentingus „Nuogus pusryčius“, – tikras kanadietis, ten ir pradėjęs. Na, pats dėl to truputį kaltas, kadangi dažnas jo filmas rodo koprodukciją „Kanada-JAV“, o vaidina Holivudo žvaigždės.
Cronenbergo „Autokatastrofa“ (LNK, 22.35 val.) sukėlė 1996 metų Kanų festivalio skandalą, o po to vis dėlto buvo apdovanota specialiu žiuri prizu. Mat kalbama apie avarijos ir seksualinio pasitenkinimo tapatumą (ir sugalvok gi tu), kai kurios erotinės scenos – labai atviros, o filmo herojai, aplaužyti, sudurstyti, kuria tarsi kažkokią neformalią sandraugą, pripažįstančią tik tokio pobūdžio orgazmą. Gal kada ir Lietuvoje iki tokių masonų prigyvensime, bet ironizuoti lengva, o juostos kalba – rafinuota, moderniška, įdomi, tokio lygio aktoriai kaip Holly Hunter, Jamesas Spaderis, matyt, ne veltui sutiko čia nusifilmuoti, išvydę keistus dabarties žmogaus (ne kiekvieno, laimė) psichologijos iškrypimus, kurie ekrane perteikti, tenka pripažinti, drastiškai, bet visai stipriai.
Tiesa, ne visos pasaulio šalys apskritai sutiko įsileisti „Autokatastrofą“ į savuosius ekranus... Tarkim, kad jos – senamadės.
Penktadienis
Kaip jau kažkada anksčiau sakiau, penktadienio repertuarai būna itin kuklūs.
Dvi savaites TV3 linksmino tikrai labai juokingu filmuku apie vaiką nenaudėlį „Sunkus vaikas“ bei „Sunkus vaikas 2“. Deja, gabus Johnas Ritteris per tą laiką išstypo, pasidarė spuoguotas ir nebeįdomus, tad trečiajai daliai Holivudas, visada viską išsunkiantis iki absurdo, pasikvietė ir kitą jaunikaitį, ir įvedė paiką bundančios meilės motyvą. Taigi rubrika „Didysis penktadienio filmas“ (TV3, 21.00 val.), reiškianti atsipalaidavimo galimybę, šįkart nebelabai ir betinka.
Įmanoma naiviai pasismaginti nebenaujame Johno Carpenterio „siaubiake“ „Jie gyvi“ (BTV, 23.35 val.). Įsivaizduokit: kažkoks valkata pakėlė akinius ir pro juos staiga pamatė, kad miesto minioje pilna ateivių, infiltruotų į mūsų visuomenę, žinoma, ne pačiais šviesiausiais tikslais. Kadangi pats nešioju akinius, o aniems zombiams jų nė nereikia, labai smagu, kad turiu bent šiokį tokį alibi. Visokie „Pragarai“ (BTV, 21.40 val.), „Kruvini pinigai“ (LTV, 22.40 val.) žada vis tą patį ir nieko originalesnio.
Žinoma, kartais desperatiškai ieškodamas originalių retenybių, aš irgi pakliūvu į savo paties spąstus. Antai nauja italų drama „Plačidas Ricotas“ (TV11, 22.10 val.) buvo net kažkur nominaliai premijuotas, o jo autorių polinkis į tokį retą šiandien realizmą nekelia abejonių. Įsivaizduokit: 1948 metų Sicilija, joje dar tik ima kelti galvą mafija, o prieš ją, prieš korumpuotas profesines sąjungas, prieš valstietijos eksploatavimą narsiai kaunasi realiai egzistavęs žmogus – Placido Rizzotto. Mūsų ekranuose kadaise pabuvo 1948-aisiais, karštų įvykių pėdsakais ir statytas italų filmas „Po Sicilijos dangumi“, tai anas tikrai jaudino, o šis – nutolęs, neemocingas, štai tik spalvota juosta prisidėjo.
Apskritai filmą galėtum pavadinti šiek tiek „raudonu“, bet net tai nesuteikia jam kažko polemiškesnio. Būdamas šventai įsitikinęs, kad mafija – ar Sicilijoje, ar Lietuvoje, tik kitu pavadinimu, vis tiek nugalės, – didesnio palengvėjimo iš tokio kino nelauk.
