Apie ŠMC TV kalba kai kurie jos kūrėjai – Raimundas Malašauskas, Virginija Januškevičiūtė, Valentinas Klimašauskas, Eglė Rakauskaitė, Aurelija Maknytė, Julija Fomina ir Ignas Krunglevičius.
Tai vis dėlto kas yra Šiuolaikinio meno centro televizija?
Virginija Januškevičiūtė: Šiuolaikinio meno centro projektas televizijos eteriui yra parodų salėms alternatyvi ekspozicijos ir ieškojimų erdvė. Tai ir naujas argumentas sename paveikslo ir stačiakampio rėmo dialoge, primenantis, kad rėmas buvo išrastas siekiant mobilumo ir sklaidos.
Raimundas Malašauskas: „Intervencija į normalybę“ – turbūt tiksliai ŠMC TV pokalbyje įvardijo Vita Zaman. Pasak kitos žiūrovės, tai „Byvis ir Tešlagalvis filmuoja Dogmą Vilniuje“. Kaip rašoma ŠMC TV logotipe, tai „laiko niša besikeičiančių alternatyvių tikrovių įsivaizdavimui“. Pasak Maurice‘o Blanchot, „rašytoju niekada nebūnama, bet tampama“. Kažkas panašaus galioja ŠMC TV: jos nėra, ji tampa.
Kokie yra jūsų tikslai arba, kaip rašoma įmonių prezentacijose, „vizija ir misija“?
Raimundas Malašauskas: Kaip rašoma ŠMC TV logotipe: „Ji svajoja sujudinti savo žiūrovus, paversti juos aktyvia publika, galbūt netgi laidos kūrėjais. Ji svajoja pažadinti juos ir įsibrauti į būdingą daugumai TV programų miegą sukeliančią nesąmonę, kuri yra visuotinai vadinama pasilinksminimu. Pažadinti kritines žiūrovo refleksijas bei kūrybiškumą ir išlikti žiūrima laida“. Dar galima būtų teigti, kad tai pliuralistinė kūrybingumo scena, skirtybių ir kitybių susitikimo erdvė. Arba kolaboratyvių išradimų ir vaidmenų keitimo servisas. Mėgstama retorinė figūra – radikali kontradikcija, pripažįstamas metodas – anarchija, įtariamas tikslas – kūrybingas gyvenimas.
Aurelija Maknytė: Kalbėdama nuo savęs, galiu pasakyti, kad kuo mažiau galvoju apie misiją, tuo man gražesnė laidos vizija ir tuo mažiau atsakomybės. O kuo mažiau atsakomybės – tuo daugiau laisvės. Kuo daugiau laisvės, tuo smagiau dirbti su ŠMC TV. Kuo smagiau dirbti, tuo rezultatas, manau, gražesnis.
Būtų įdomu sužinoti, kaip jūs bandote įgyvendinti šiuos tikslus praktiškai. ŠMC TV logotipe rašoma, kad laida susideda iš realybės metašou ir menininkų filmų. Kaip veikia ši struktūra?
Raimundas Malašauskas: Pradžioje egzistavo du pagrindiniai laidos formatai – realybės metašou, t.y. laida apie laidos kūrimą, ir menininkų filmų demonstravimas, lydimas komentarų. Laikui bėgant šie du formatai pradėjo vis labiau sietis ir praktiškai susiliejo. Metaelementas nedingo, bet integravosi į bendrą laidos audinį. Taigi kiekviena laida yra savireflektyvi. Tarkime, pristatydami Remo Koolhaas „šlamšterdvės“ koncepciją ir interneto šiukšlių (spam) reiškinį, mes reflektuojame savo pačių kaip kultūros gamintojų ir platintojų situaciją. Slankiodami po grupės „InCulto“, kuri laimėjo Neformato (= ŠMC TV kolegos) apdovanojimą „Radiocentro šou“, lyderio Jurgio Didžiulio senelių (kai jie buvo išvažiavę) namus ir kikendami iš ten sukabintų meno kūrinių, mes galvojame apie sistemos, kurią paveldi ir kurioje egzistuoji, kritiką. Rodydami Unos Szeemann filmą „Montewood Hollyverita“ kalbame apie laikinas utopines bendruomenes, kuriomis tam tikru metu pavirsta ir nepastovus ŠMC TV kolektyvas. Neseniai pristatėme dar vieną naują formatą – autorinę menininko laidą ŠMC televizijai. Jos koncepcija panaši į madų industrijos principą, kai dizaineris kuria drabužius kitiems madų namams, pavyzdžiui, Jeanas Paulas Gaultier gamina „Hermes“ kolekciją. Mūsų atveju tai skamba „Deimantas Narkevičius (arba Evaldas Jansas, arba Eglė Rakauskaitė, arba arba arba…) ŠMC televizijai.“
Aurelija Maknytė: Manau, labai svarbu siekti, kad nesusiformuotų jokia pastovi laidos struktūra. Na, bet visada turi sutilpti į 25 minutes ir perskelti laidą į dvi dalis. Beje, kai (jei) nebebus ŠMC TV, bandysiu trečiadieniais vėlai vakare žiūrėti rodomo meninio filmo pabaigą kaip ŠMC TV laidos pirmą dalį, o po to rodomą „Dušą“ arba „Kompiuteriją“ kaip antrą laidos dalį. Panašu, kad ŠMC televizijai tai yra būdas tapti amžina laida.
O kokie yra laidos planai?
Aurelija Maknytė: Manau, įvairėti. Na, nežinau, ar galima sakyti – įvairėti. Veikiau ji siekia neformato. Norėčiau, kad laida sėkmingai siektų neformato.
Ką dar svajojate parodyti?
Raimundas Malašauskas: 1972 metų ŠMC TV laidos tiesioginę transliaciją. Arba paskutinio TV žiūrovo pasaulyje atsisveikinimo kalbą – po jos visi taps TV kūrėjais ir TV taps nebereikalinga kaip industrija.
Laidą apie sveikatą?
Raimundas Malašauskas: Po viršuje paminėtų laidų – taip.
Trumpam grįžkime prie jūsų įvardytų ŠMC televizijos tikslų ir jos metašou struktūros. TV logotipe aptikau teiginį, kad metašou žanras skirtas dekonstruoti realybę ir jos programavimą. Visi, be abejo, žinome, kad dekonstrukcijos technika šiandien yra savotiškas gero tono ženklas. Antra vertus, jūs šnekate ir apie bandymą sukurti savo pačių realybę ir jos programavimą. Vadinasi, neišvengiamai susiduriame su tam tikrų mąstymo (o galbūt ir gyvenimo) modelių kvestionavimu ir formavimu. Norėčiau paklausti, kiek ŠMC TV yra politinė laida? Tiksliau, ar ji yra politinė?
Valentinas Klimašauskas: ŠMC TV yra prieštaringa dialektinė TV, kurios suinteresuotumas įtraukti žiūrovus, aplinkinius, menininkus, kitas laidas ar televizijas yra tiesioginis bet kokios politinės laidos bruožas.
Eglė Rakauskaitė: Kiekviena visuomeninė veikla saugo tam tikros klasės interesus. Winstonas Churchillis sakydamas, kad „geriau plepėti negu kariauti“ nepaminėjo, kokiomis temomis plepėti...
Virginija Januškevičiūtė: Jei laida yra meno objektas – būtinai. „Visas menas yra politinis“, – sakė Mao, taigi telieka nuspręsti, kur ir kada yra menas.
Raimundas Malašauskas: Laida politinė: a) tiesiogiai: kitą dieną po JAV prezidento rinkimų rodėme Antoni Muntadas ir Marshallo Reese filmą „Politinės reklamos“ (drauge su Jono Valatkevičiaus ir Virginijaus Savukyno komentarais), kuriame atskleidžiamos JAV rinkiminio spektaklio technologijos, palaikančios valdžioje tokias figūras kaip George‘as W. Bushas; b) netiesiogiai – atvirojo kodo vizija ir kolaboracija grįstas laidos kūrimo modelis – politinis gestas, pristatantis tai, ką Tony Negri ir Michaelas Hardtas įvardija „multitude“, arba daugiu: „Daugis yra kylanti socialinės organizacijos forma. Tai skirtingi žmonės, veikiantys ir dirbantys kartu tokiu būdu, kuris nepaneigia jų skirtumų, laisvės ir autonomijos. Daugis yra aiškiai demokratinės prigimties“.
Kas yra daugį sudarantys ŠMC televizijos kūrėjai („menininkai ir TV entuziastai iš viso pasaulio“)? Iš kur jie atsiranda?
Raimundas Malašauskas: Kiekvienas epizodas kuriamas drauge su įvairiais žmonėmis, kurių vizija nulemia laidos pavidalą. Pavyzdžiui, pirmajame ŠMC TV epizode tokios figūros buvo Eglė Rakauskaitė ir Evaldas Jansas, tekstus parašiusios Audronė Žukauskaitė ir Eglė Rindzevičiūtė, vėliau – TV režisierė Daiva Bilinskienė, vaikų komanda su Dominyka ir Paulina priešakyje, Norvegijos videomenininkė Maria Bustnes, neseniai prie komandos prisijungusi Aurelija Maknytė, pastoriaus Bilo mišias įgarsinę aktoriai Evaldas, Tadas ir Vilius, „Workshow“ laidą kūręs PB8, „Kokios Kavos“ reklamą nupaišęs Andrius Go, kultinis šokėjas Algirdas Stravinskas, patarimais vaišinantis Duonis, laidos dizainą konstruojantis Povilas Utovka, iki 17 val. vakaro miegantis Ignas Krunglevičius ir t.t., ir t.t.
Aurelija Maknytė: Iš kur atsiranda ŠMC televizijos kūrėjai, galėčiau atsakyti savo pavyzdžiu. Atsiradau čia turbūt todėl, kad negaliu išsiskirti su kamera. Man ji neišvengiama kaip koks mobilusis telefonas, kadangi palengvina komunikaciją su realybe. Vaizdai, kuriuos fiksuoju – daugkartinio naudojimo negendantys laiko konservai. Televizoriaus ekrane smagu matyti tai, ką filmuoju. Be to, su televizija mane sieja ypatingas ryšys – jau daugelį metų kolekcionuoju eterį, įrašinėdama jį į vaizdajuostes. Ten įrašyta visa tai, ko nespėju ar fiziškai negaliu nufilmuoti. Dabar ir pati, savanaudiškai pasinaudodama ŠMC TV formatu, tampu eterio dalimi. Taigi mano santykį su ŠMC TV galbūt galima būtų pavadinti simbioze.
O kas yra laidos žiūrovas? Kokį jūs jį įsivaizduojate?
Raimundas Malašauskas: Idealiai žiūrovas turėtų būti laidos kūrėjas. www.cac.lt/tv TV logotipas (kaip tam tikra internetinio dienoraščio versija) – tai įrankis palaikyti kolaboratyvų laidos kūrimą ir valdymą. Mes laukiame žiūrovo idėjų ir pasiūlymų. Kalbant sociologiškiau, ŠMC TV žiūrovas – kultūriškai nevienalytis ir išsilavinęs (arba besilavinantis) miestietis, kuriam įdomūs nauji būdai kurti ir kalbėti apie kultūrą.
Aurelija Maknytė: Pati žiūriu laidą kavinėje, todėl namuose ŠMC TV žiūri mano sūnus, kuris, be to, yra įpareigotas ją įrašyti į vaizdajuostę.
Eglė Rakauskaitė: Atsitiktiniu laidos žiūrovu gali tapti ir maniakas, laukiantis po to rodomos laidos „Dušas“, kad perskaitytų savo iškrypėlišką žinutę TV ekrane. Pamatęs ŠMC TV laidos pabaigą kitą kartą gal pažiūrėsiantis ir nuo pradžios. Taip pat tas, kuriam nesimiega ir jo „telikas“ rodo TV1 kanalą. Galiausiai ŠMC institucijos ir laidos rengėjų draugas ir nedraugas, akyla akimi stebintis menkiausius jų judesius.
Virginija Januškevičiūtė: Gal tai net ne žmogus. Net ir komerciniame kanale esame apsaugoti nuo reitingų gainiojimosi ir tiesaus kelio į užmarštį, todėl galima sakyti, kad žmogus, laukiantis „Dušo“, nėra pagrindinis mūsų orientyras. Tačiau nuo žiūrovų mes neapsaugoti. „Kiekvienam žiūrovui – po laidą“ buvo vienas pirmųjų užsibrėžtų uždavinių. Šiuo metu tarp artimiausių planų – speciali laida miegantiems žiūrovams ir pornografinis realybės metašou epizodas; turint omenyje tai, kad TV1 žiūrovas yra saugomas nuo sekso, smurto ir siaubo ekrane, tikriausiai pakviesime jį į šių dviejų idėjų jungtuves. Dar nėra nuspręsta, kurių menininkų kompanijoje jas atšvęsime.
Kadangi laidą kuria labai daug žmonių, būtų įdomu sužinoti, kaip vyksta darbas ir kaip suderinate skirtingas kūrėjų intencijas ir mintis.
Raimundas Malašauskas: ŠMC TV – kolektyvinis srautas, į kuri suteka daug individualių idėjų. Kartu tai kolektyvinis srautas, skatinantis individualių idėjų atsiradimą. Mes bandome konstruoti situacijas intelektualiam nuotykiui ir netikėtumui atsitikti. Taip pat struktūras susidurti su nežinomybe.
Virginija Januškevičiūtė: Naują laidą tenka sukurti kartą per savaitę, todėl nespėjame paklausti visų mums kilusių idėjų autorių, ar jiems niekada nėra kilusi mintis sukurti televizijos laidą jiems rūpima tema, ar Remas Koolhaas neprieštarauja, kad sugadinsime jo tekstus apie šlamšterdvę, ar Oskaras Koršunovas tikrai paskolino savo teatro aktorių, ar mumis patenkintas Jeanas Lucas Godard‘as ir t.t.
Dar vienas mane dominantis dalykas yra ŠMC TV logotipe, taip pat ir anonsuose deklaruojamas teiginys, kad kiekviena laida yra pilotinė ir paskutinė. Tačiau ŠMC TV sėkmingai gyvuoja jau keletą mėnesių ir, stereotipiškai mąstant, paskutinės laidos dar nebuvo. Taigi kodėl, nepaisant visko, ŠMC TV kūrėjai laikosi minties, kad kiekviena laida paskutinė?
Virginija Januškevičiūtė: Kiekviena laida savo laiku buvo paskutinė.
Raimundas Malašauskas: Argi kur nors neparašyta, kad kiekvieną kūrinį reikia kurti rimtai ir atsakingai, tarsi jis būtų paskutinis? Antra vertus, „nesėkmė yra šios programos draudimo agentas, o laidos nepasirodymas eteryje yra vienas iš pirminių tikslų, kuriuos mes turime prieš pavadindami tai sėkme“ (iš ŠMC TV logotipo). Be to, žaidimas su katastrofos ir nesėkmės idėjomis – tai tam tikras dūris kapitalizmo privatizuotai sėkmės ir džiaugsmo ideologijai. Be to, kai vieno epizodo pabaigoje man mirtinai įkando vampyras, kitame epizode įkandimo žymės nebuvo matyti. Vadinasi, viskas prasidėjo iš naujo. Taigi prieš tai buvusi laida buvo paskutinė.
Valentinas Klimašauskas: Svarbu ir tai, kad tie patys laidos elementai naujoje laidoje reiškia kitus dalykus. Nors tai nereiškia, kad kiekviena laida užbaigiama pasiekus akligatvį. Veikiau kiekviena laida yra vis naujo organizmo modeliavimas.
Ignas Krunglevičius: O gal tai tik paranoja...
Gal taip pat galėtumėte paaiškinti, kodėl laida yra pilotinė? Man asmeniškai (o greičiausiais ir daugeliui popkultūros filmų išugdytam Nepriklausomos Lietuvos gyventojui) žodis „pilotinis“ asocijuojasi su lėktuvų pilotais, o dar tiksliau – su autopilotiniu valdymu, kai lakūnai jau apsinuodiję žuvimi, o lėktuvas dar skrenda savo iniciatyva. Šiame kontekste pilotinė laida tampa kažkokio gana stambaus tiesiogiai nekontroliuojamo darinio metafora. Kaip yra iš tiesų?
Raimundas Malašauskas: Laida pilotinė, nes: a) tai laida apie (laidą kaip) galimybę, b) laida kaip galimybių kūrimas ir dizainas. O pilotinė laida – tai koncepcija, leidžianti galimybių kūrimą priimti kaip metodą ir tikėjimą. Pilotizmas leidžia išrasti, palaikyti ir nuolatos kvosti takią tapatybę efemeriškoje eterio tikrovėje. Kita vertus, kiekviena laida veikia kaip kitos, ateinančios laidos pilotė, kurioje gali būti realizuoti prieš tai tik numatyti principai.
Julija Fomina: Esame eksperimentuotojai, kurie mėgina išradinėti hipotezes ir jas išbandyti. Manau, kad tai visai gera taktika, nes tuomet nevargini žiūrovo nepasisekusiu produktu, kuris gavo finansavimą visiems metams ir dėl to tiesiog privalo pasirodyti eteryje kiekvieną savaitę. Mums (arba žiūrovams) nusprendus, kad kokio nors vieno eksperimento ir jo rezultatų jau pakanka, imamės kitų.
Žiūrėdama vieną laidų, išgirdau, kad ŠMC TV egzistuoja ne vien kaip vietinis (regioninis) televizijos projektas – ji buvo pristatyta įvairiose meno institucijose užsienyje, antra vertus, egzistuoja kaip tam tikras projektas ir šou anapus ekrano. Galbūt galėtumėte papasakoti apie paralelinį televizijai laidos gyvenimą?
Raimundas Malašauskas: Laida visų pirma gyvuoja kaip socialinis įvykis, kuriame menas veikia kaip veikimo mechanizmas arba programa. Tai, kas pasirodo TV1 eteryje, yra proceso dokumentas, produktas su tam tikrais antiprodukto elementais. Taigi anapus TV1 vyksta daugiau, nei matome. Kalbant techniškai, dalį programų galima pasižiūrėti internete www.cac.lt/tv. O grįžtant prie tavo klausimo – taip, laida buvo demonstruota įvairiomis aplinkybėmis užsienyje, tarkime, konferencijoje apie „Meną ir TV“ ARC muziejuje Paryžiuje, drauge su Charles‘iu Esche paskaita apie svetingumą BAK Utrechte, Slade meno mokykloje Londone ir taip toliau.
Ką sužinojote apie TV, ko anksčiau nežinojote?
Raimundas Malašauskas: Teta Beta buvo vyras.
Ko dar reikėtų paklausti apie ŠMC TV?
Virginija Januškevičiūtė: Visko – [email protected].
Kalbėjosi Austėja Čepauskaitė
