“Tai negi eisi į "Vienos kraują"? Eini į "Lokį” (Iš elektroninių laiškų). Bet "Lokyje" taip pat netrūksta kraujo. Tik truputį egzotiškesnio ir mistiškesnio, nei liejasi (o gal net nesilieja? neatsimenu...) miesčioniškoje Vienos muilo operoje.
Tai žemaičių bajorų kraujas, kaip jį aprašė paleistuvės Karmen ir bebaimio Tamango autorius prancūzas Prosperas Merimee, remdamasis, jo manymu, vieninteliu patikimu informacijos apie Lietuvą teikėju, garsiuoju rusų rašytoju Ivanu Turgenevu.
Lietuviai iš pat pradžių piktinosi novelės netikslumais. Jau pirmieji pabėgėliai po 1863-ųjų sukilimo aiškino rašytojui, kad jo įsivaizduojama Žemaitija baisiai nutolusi nuo tikrovės, o mes galime prunkštelėti skaitydami apie lietuvių liaudies šokį Rusalką ir kitus perliukus. Apskritai melodraminis novelės tonas kartu su minėtomis detalėmis šiandien kiek primena postmodernią parodiją, kurią natūraliausia būtų interpretuoti kaip kokią nors švelnios komedijos rūšį.
Tačiau taip mąsto anaiptol ne kiekvienas. Dar iš vaikystės atmintyje įsirėžę finaliniai lenkų filmo "Lokys" kadrai, kai pro langą iššoka ir sniegu tolyn nubėga lyg ir vyras, lyg ir lokys... O po to - pikta ir kategoriška kažkurio lietuvių, kino kritiko replika “Literatūroje ir mene”, kad jį be galo įžeidęs toks lietuvių praeities traktavimas visuomet mums nedraugiškų lenkų kine.
Lenkų požiūrį ir filmą prisimenu neatsitiktinai. Regis, kaimynų eskaluojama iš miškų nenorinčių išlįsti ir barbariškos tamsybės neatsikratančių lietuvių tema bus stiprokai paveikusi rašytoją Aušrą Mariją Sluckaitę-Jurašienę, XX a. pabaigoje nutarusią iš naujo atgaivinti šią 150 metų senumo istoriją. Savotiškas paradoksas, kad panašiai kaip Ivanas Turgenevas Merimee, taip Sluckaitė-Jurašienė tapo netikėtu respondentu Broniui Kutavičiui, jau kelis dešimtmečius esančiam neabejotinai didžiausiu pagoniškojo pasaulio muzikiniu imagologu, tačiau iki šiol išvengusiam dvarų kultūros konceptų interpretacijos.
Sluckaitė-Jurašienė į Merimee tekstą žiūri kaip į nekvestionuojamą relikviją, kurią būtina puoselėti kaip muziejinę vertybę, nuo jos nušluostant dulkes, užglaistant subraižymus ir atsargiai laikant po stiklu. Prancūzų rašytojo sukurpta istorija pateikiama kaip vertingas praeities dokumentas, nė nemėginant sukurti kokios nors distancijos, tarsi XIX a. vidurio literato požiūris į provincijoje siautėjusius demonus būtų tapatus mūsų laikų požiūriui. Tačiau tokiu būdu, gal net pati nesitikėdama, rašytoja kuria atvirą falsifikatą, pagrįstą jau minėtomis aplinkybėmis atsiradusiu originalu ir ignoruojantį dabarties žiūrovų patirtį, paveiktą nenugalimos trilerių, detektyvų, fantastinių ir siaubo žanrų produkcijos apsupties.
Tik nereikia manyti, kad šiais argumentais čia bandoma kritikuoti operos siužetą ir libretą iš esmės. Ar literatūros kūrinys taptų geresnis, jei jame būtų laikomasi visų tikrovės kanonų ir atsisakoma bent dalinės falsifikacijos? Abejotina, ar tokia nuostata būtų produktyvi ir ar ji teiktų rimtesnės informacijos kokioms nors gilesnėms refleksijoms. Šiuo požiūriu rašytoja eina tarsi ir teisingu keliu. Kitas klausimas, ar pasirinktas melodramatiškas traktavimas ir kiek forsuotas teksto teatrališkumas, beje, būdingas daugeliui išeivijos dramaturgų, atveria kiek platesnių perspektyvų kitiems operos kūrėjams - kompozitoriui, scenografui, režisieriui?
Klausantis neseniai išleistos kompaktinės plokštelės, šis klausimų srautas gerokai susiaurėja: girdime tik muziką ir atlikėjus, jei norime, galime pasiskaityti ir išspausdintą libretą. Tai visai neblogai, nes tik taip atsiranda šansas suvokti operą tokiu pavidalu, kokiu ji išliks ilgiausiai, be to, neblaško judesiai, spalvos ir akustikos netobulumas. Negalima nepasidžiaugti faktu, kad tai pirmoji lietuvių autoriaus opera, išleista CD formatu - pradžia padaryta, belieka laukti tęsinio.
Taip galėjo vadintis šis straipsnis. Pagrindinė mintis turėjusi būti, kad pastarąjį dešimtmetį Bronius Kutavičius rašo kitokią muziką nei anksčiau. Jis tarsi atsisako savo unikalaus gebėjimo kurti kūrinius kaip manifestus, kuriuose svarbiausia už muzikos ribų esanti idėja išreiškiama itin konceptualiai ir paveikiai, paprastomis priemonėmis ir ypač koncentruota ekspresija.
Šie dalykai ankstesniaisiais dešimtmečiais būdavo kone be išlygų priimami kaip atvirai politiniai nacionalinio turinio pranešimai, nesunkiai išmagnetinantys vertintojų snobizmą, kai kalbama apie stilių, formą ir kitus formaliuosius elementus. Dar įdomiau, kad šitokio pobūdžio deklaracijos sukeldavo gan panašų efektą įvairios estetinės orientacijos publikai kitose pasaulio šalyse. Kai lietuviai įsiteiginėdavo Kutavičiaus muzikoje girdintys sutartines, dzūkų melosą ir pajaučiantys savo istorijos atšvaitus, kitur būdavo kuriamos skirtingos "aukso amžiaus praeityje" versijos, kartais net diametraliai priešingos mūsiškėms.
Daugelis Kutavičiaus muzikos retorikos figūrų susiformavo jau apie 1970-uosius, tačiau kartais pranykdavo, užleisdamos vietą naujesnėms, o vėliau vėl atgydavo, įsiterpdamos į naujus kontekstus ir iš pirmo žvilgsnio neatpažįstamai pasikeisdamos. Įdomu tai, kad kai kurie elementai gimė (arba buvo paprasčiausiai perimti) iš įvairių dodekafoninės muzikos tradicijų, kurios Kutavičiui buvo, ko gero, daug svarbesnės kaip milžiniškas ženklų ir figūrų katalogas, nei rutiniškai suvoktas struktūralistinis mąstymas.
Kaip tik todėl Kutavičius labai laisvai migruodavo ir tebemigruoja tarp tokių technologiškai ir ideologiškai tolimų idėjų, kaip serializmas ir folklorizmas, minimalizmas ir neoklasicizmas. Įvairių epochų ir tradicijų kultūriniai peizažai kompozitoriui yra tiek inspiracijų šaltinis, tiek ir siekiamybė -Kutavičius aktyviai juos perkūrinėja, komentuoja ir, žinoma, falsifikuoja, kaip ir bet kuris lakios fantazijos menininkas. Ilgalaikę evoliuciją, savotišką genetinį valymą patyrusi, stilinga ir gana universali Kutavičiaus muzikinė kalba leidžia nesunkiai realizuoti originalius junginius, sukuriančius neva egzistavusių arba tarsi galėjusių egzistuoti pasaulių iliuzijas.
Tačiau XX a. paskutiniojo dešimtmečio Kutavičiaus kūriniai kreipia kita linkme. Jie kur kas labiau akademizuoti (tačiau vis tiek neakademiški), susieti su standartiškesniais mąstymo etalonais, taip pat tipiškesnių atlikėjų sudėčių. Kompozitorius tolsta nuo savo išrasto teatro modelio, pasikliaudamas tradiciškesniais žanrais ir jų šablonais. Su Kutavičiaus muzika mažiau susipažinusiam klausytojui klausantis prieš 25 metus ir dabar sukurtų opusų net galėtų kilti abejonių, ar tai to paties autoriaus kūriniai.
Bet tai būtų vis dėlto paviršutiniškas požiūris. Kutavičius ištikimesnis savo kalbai negu daugelis jo kolegų. Dabartinį periodą būtų tiksliausia įvardyti kaip sintezės laikotarpį, gan būdingą reiškinį tokio amžiaus kompozicijos meistrams. Operoje "Lokys" galima aptikti absoliučiai visų iki šiol egzistavusių Kutavičiaus stilių ir manierų pėdsakus ar atgarsius. Ši paletė labai turtinga ir sudėtinga, tačiau tariamą eklektiškumą be vargo suvaldo intuicija ir puikus formos pojūtis. Būtina pridurti - geras skonis ir mokėjimas subalansuoti įvykių tėkmę laike. Todėl nenustembi suvokęs, kad šios operos klausytis iš CD yra nepalyginamai įdomiau ir maloniau nei teatre - niekas netrukdo pasinerti į kompozitoriaus kuriamą garsų pasaulį, be jokių geresnių ar prastesnių vizualių priedų ir priemaišų.
"Lokio" muzika
Ar yra prasmės į šią operą žiūrėti kaip į savaiminį, nekintamą, už laiko ribų esantį fenomeną? Aplinka, įspūdžiai, kylantys iš filmų, spektaklių, literatūros, visokių viešų polemikų ir šiuolaikinių ritualų, mūsų suvokimui daro gilų ir neišdildomą poveikį. Kitaip sakant, sunkiai įmanoma girdėti "Lokį" kažkokiu idealiu ir abstrahuotu pavidalu, kažkur gilyn nugramzdinant savo išankstinį žinojimą ir nuostatas.
Bet jei paklausus kitaip: o ar Kutavičiui nedaro įtakos ir poveikio tie patys dalykai? Išankstinis žinojimas, kokia yra ir bus jo muzika, kas ir kaip apie ją bus kalbama ir rašoma, ko iš kompozitoriaus tikisi operos atlikėjai ir klausytojai, jo draugai ir artimieji? Ar neturi reikšmės tai, su kuo jis lygina savo muziką mintyse arba su kuo tariasi? Ką sapnuoja ir ką nelauktai prisimena, ką atsitiktinai nugirsta ir pamato?
Šie dalykai, ko gero, tiek pat svarbūs, kiek ir kruopščiausia metodiška analizė, tyrinėjanti muzikos formaliąsias ir konceptualiąsias savybes, santykį su tradicijomis ir novatoriškumą. Tik ar kas nors ketina tuo pasidomėti? Gal iš tikrųjų viską lemia vien tai, kiek tercijų ir sekundų suskamba kūrinyje per minutę?
Kutavičius ne vienąkart teigė, kad nori sukurti XIX a. stiliaus operą. Greičiausiai toks sumanymas jam buvo susijęs su tam tikru solidumu ir fundamentalumu, nes ne paslaptis, kad piktesni liežuviai kompozitoriui neretai prikaišiodavo neva pernelyg supaprastintą požiūrį kuriant muziką "kažkokiems akmenims" ar primityviems liaudies instrumentams.
Tačiau tai negalėjo būti vienintelė priežastis, nes Kutavičiaus teatrinė praktika yra didesnė ir gerokai įvairesnė nei bet kurio kito lietuvių kompozitoriaus. Todėl drįsčiau daryti prielaidą, kad "Lokys" sukurtas ne tiek XIX a. stilium, kaip geista, bet tipiška XX a. pabaigos maniera, kuriai didelę įtaką padarė įvairių lietuvių teatro režisierių individualūs stiliai ir tai, kaip jie traktuoja, sakykim, minėtojo XIX a. vidurio palikimą. Kitaip sakant, kompozitorių taip pat paveikė ne tiek istorinis epochos vaizdas, kiek jo perkūrimai ir interpretacijos, kurias jis matė ir kurios jam tikriausiai padarė įspūdį.
Bene daugiausiai saitų su XIX a. opera išlieka dėl autoriaus požiūrio į tikrovę. Turbūt niekam nekyla abejonių, kad tai, kas vyksta scenoje, yra tik pasaka arba beveik pasaka, bet jokiu būdu ne tikrovės dalis. Ir kaip tik dėl to "Lokio" koloritas ir atmosfera primena minėtąsias jungtis su pastarųjų dešimtmečių kino produkcija - baltarusių "Šiurpia karaliaus Stacho medžiokle" ir lenkų "Vilke". Operai, kaip ir filmams, gana artimas liaudies baladžių ir romansų "kruvinosios dramos" stilius, kai istorija apie obsesyvius herojus ir nelaimingas santuokas pasakojama visu rimtumu ir be jokios distancijos.
Tai, beje, puikiai atitinka įprastinę Kutavičiaus konvenciją - jo kūryboje būtų sunku rasti kokių nors ironizavimų ar pokštavimų. Jei jau kurti, tai rimtai ir maksimaliai susitapatinus su kuriamo pasaulio personažais. Todėl "Lokio" muzika labai niūri, slogi ir sukaupta. Vyrauja giliai įsismelkiantis rezignatyvumas, primenantis daugelio ankstesnių Kutavičiaus kūrinių dramatiškąsias kulminacijas. Apskritai aliuzijų į kitus savo kūrinius ir autocitatų operoje tiek daug, kad tai galėtų būti specialios studijos objektas. Kompozitorius be užuolankų apeliuoja į savo sukurtų pasaulių ženklus, nes niekas kitas ir nėra bandęs atkurti, sakykim, pagoniškojo pasaulio muzikos ir ritualų, bent jau su tokiu užmoju ir įtaiga. Todėl ankstesnioji jo paties kūryba jam yra idėjų, ženklų ir išpuoselėtų stereotipų bankas, neišsemiamas spalvų, figūrų ir retorikos fondas.
"Lokio" muzika pasiutusiai graži. Ji kerta daug giliau, nei kartais norėtum. Klausytojas per vėlai pasijunta patekęs į pinkles, iš kurių jau nebeįmanoma ištrūkti. Manyčiau, kad muzika absoliučiai pranoksta tą literatūrinį turinį, su kuriuo ji genetiškai susijusi. Jos galima klausytis, visiškai nesirūpinant nei siužetu, nei žodiniu tekstu - taip pat, kaip klausomasi renesanso vokalinės muzikos ar baroko instrumentinių siuitų. Autonominis muzikos turinys "Lokyje" toks stiprus, kad vaizduotėje nesunkiai kuriasi savarankiškos operos versijos, nesusijusios nei su teatru, nei su istorinėmis realijomis. Tai Broniaus Kutavičiaus muzikos pasaulis, dar viena jo sritis, dar vienas garsų magijos proveržis.
Tiesą sakant, nėra lengva surasti analogų, bent jau Lietuvoje, kuo nors primenančių "Lokį". Meistriškas polifonizmas manipuliuojant daugiasluoksniais erdviniais sinchroniškai skambančių skirtingų muzikų kontrapunktais, koncentruota ir itin taupi vokalo ekspresija. Pavieniai charakteringi inkliuzai iš romantinių operų dainavimo manieros, tarsi užuominos apie Čaikovskio universalųjį rečitatyvų stilių. Bene artimiausias Kutavičiui autorius būtų amerikietis Johnas Adamsas, šiuo metu taip pat kuriantis operas - vieną po kitos ir pagal panašią receptūrą.
Labai supaprastinus, operą nesunku padalyti į dvi dalis. Pirmojoje kompozitorius nuosekliai laikosi iš esmės vieningo stiliaus, naudodamasis avangardine tembrine orkestro traktuote (įžangoje) ir tokius epizodus kaitaliodamas su mechaniškos prigimties minimalistine muzika. Šių santūrių priemonių visiškai pakanka pasitelkti neįkyriems leitmotyvams ir leittembrams. Antrojoje dalyje laikomasi kitokios strategijos - muzika teatriškai spalvingesnė, koliažo principu gretinami labai tolimi konceptai, leidžiantys sulydyti skirtingas situacijas į dinamiškai nepriekaištingą visumą.
Pirmosios ir antrosios dalies skirtingumas sietinas su Kutavičiaus metamorfinės formos pomėgiu. Jis būdingas daugeliui jo kūrinių, kartais realizuojamas pasitelkiant paveikias kulminacijas ir kitokios prigimties medžiagos "įsiveržimus". Operoje kompozitorius kiek prigesina savo aistrą, naujos stilistiškai tolimos medžiagos įpynimas nesukelia kulminacijų, tai veikiau tipiškai avangardistinis gestas: puošnią ir džiugią "dvaro" muziką, parašytą pseudotradiciniu stilium ir kartais kiek stravinskiškai stilizuotą, reguliariai perkirtinėja depresyvi ir ekspansyvi obsesyviųjų herojų muzika, iškreipdama situaciją ir suteikdama scenoms siurrealistiškumo. Šitokia momento eklektika taip pat sietina pirmiausia su kinematografinio montažo įtaka.
Muzikiniu požiūriu siužetas pasakojamas gana vienodu greičiu, nedidelėmis scenomis, tarsi koncertiniais numeriais. Tai irgi truputį primena posminę minėtųjų "kruvinųjų" romansų struktūrą. Gana efektingi konkrečiosios muzikos intarpai, pavyzdžiui, arklių žvengimas, gerai susijungiantys su kita garsine medžiaga. Gaila, kad jie neišplėtojami iki savarankiško plano apimties - tai suteiktų operai daugiau žaismės.
Bene didžiausias muzikos poveikis pasiekiamas per tembrus. Kutavičius praktiškai nesinaudoja "dainuojančiu" ir "pasakojančiu" orkestru. Jis labai atidus įvairioms instrumentų grupėms ir išryškina jų charakteringą skambesį, dažniausiai lėto tempo akordais. Palyginti neįmantri orkestrinė medžiaga tampa iškalbinga ir jai atitenka svarbiausias vaidmuo -orkestras yra tartum terpė, kurioje vyksta drama, čia perteikiama esminė informacija apie veikėjų santykius ir jų vidinę būseną.
Vokalinių partijų funkcija yra gerokai kuklesnė, solistai tarsi nenoromis tampa orkestro dalimi arba tiesiog įkaitais. Gal todėl, klausydamasis CD, kai veikėjai yra nematomi, patiri gerokai daugiau įspūdžių nei stebėdamas trafaretinę ir neįdomią jų vaidybą, pagrįstą literatūriniu, bet ne muzikiniu sumanymu.
Įraše atsiskleidžia ir daugiau privalumų: visų pirma daug tikslesnis teksto atlikimas, stilistinis vientisumas. Nors kai kurie rečitatyvai atlikti tokia maniera, tarsi būtų garsinami 7-ojo dešimtmečio animaciniai filmukai... Erzinanti pompastika, patetika, nenatūralumas. Gerai, kad tai tik nedideli epizodai, o visuma vis dėlto išlieka nepriekaištinga. Be abejo, sudėtingos garsinės ir erdvinės struktūros opera laimi, kai studijoje įrašyta muzika gerai subalansuojama ir nuosaikiai, bet tiksliai panoramuojama. Todėl CD pateiktoji operos versija daug autentiškiau perteikia kompozitoriaus sumanymą, nei ta, kuri skamba prastos akustikos Operos ir baleto teatro salėje.
Kiek diskutuotinas choro vaidmuo. Muzikos požiūriu choro medžiaga labai turtinga ir išradinga - nuo choralų iki "strazdiškų" monodijų. Tačiau operos kontekste iškyla kitokių abejonių: argi gali šitaip tobulai skambėti tamsaus provincijos užkampio giedotojų balsai? Ar tik čia ir nebus atsiskleidusios kaip tik XIX a. būdingos operinės klišės, aklai ignoruojančios socialines dimensijas ir vaizduojančios baudžiauninkus tarsi antikos gražuolius?
Paskutinė operos metamorfozė - pačioje pabaigoje, tai irgi Kutavičiaus pamėgtas dramaturgijos elementas. Tačiau sterilus finalinis choras skamba kaip realiose laidotuvėse... Jo fone prancūziškas tekstas skaitomas gerokai banalesne nei bet kuri kita operos intonacija, lyg iš subraižytos emigravusio poeto plokštelės. Šis sumanymas pakimba ore ir ardo iki tol nuosekliai realizuotą teatrinę koncepciją, kartu primindamas ir kelių dešimtmečių senumo klišes, polinkį į poetizavimą ir deklaratyvų neva modernizavimą, klestėjusi tiek lietuvių, tiek kitų kraštų scenose.
Tariamas finalinis atsiribojimas nuo veiksmo neįtikina, nes jam nėra jokių išankstinių prielaidų. Gal būtų buvę geriau romantiškai (ar pseudoromantiškai) traktuojamą operos sampratą išsaugoti iki pat pabaigos? XXI a. pradžios pasakai tikriausiai nebeprivalomos pamokomos finalinės išvados.
Bronius Kutavičius. Lokys. Dviejų veiksmų operaLibretas: Aušra Marija Sluckaitė-JurašienėDirigentas: Martynas StaškusChormeisteris: ČeslovasRadžiūnasSolistai: Vladimiras Prudnikovas, Vytautas Juozapaitis, Inesa Linaburgytė, Irena Zelenkauskaitė-Brazauskienė, Audrius Rubežius, Veronika Povilionienė, Arūnas Malikėnas, Giedrius ŽalysLietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choras ir orkestrasGarso režisierius: Rimas MotiejūnasĮrašyta Vilniaus plokštelių studijojeIšleista remiant Lietuvos kultūros ministerijai, Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centrui2002, Ondine Inc., HelsinkiODE 1021-2D
“Kultūros barai”, 2003, Nr. 1, p. 48-51
