Lietuvos meninių įvykių pjūvis didžiausiuose šalies meno savaitraščiuose “Šiaurės Atėnai”, “7 meno dienos” bei “Literatūra ir menas”.
“Šiaurės Atėnuose” (05.24) Milda Ališauskienė publikuoja straipsnį “Satanizmo apraiškos Lietuvoje: interneto svetainės www.satan.lt reiškinys”. M. Ališauskienė akcentuoja, jog interneto svetainė www.satan.lt “iki šiol išlieka matomiausia satanizmo apraiška Lietuvoje, nors ir tenka pripažinti, jog medžiaga, publikuojama šioje svetainėje, yra labiau ateistinė nei satanistinė: pvz., informacija apie įvairias religines organizacijas, Scientologijos bažnyčią ir pan. Tokia informacija yra siekiama priversti svetainės lankytojus susimąstyti apie religijos beprasmybę. [...] Čia galima aptikti daugumos žiniasklaidos nušviesto bažnyčių ar kapinių išniekinimo atvejų komentarus, o svetainės autorių nuomonė pastarųjų atžvilgiu yra vienareikšmė - jie bando perauklėti šių nusikaltimų vykdytojus. Tokiu būdu svetainė tampa lyg ir pedagogine priemone jaunuoliams, norintiems būti tikrais satanistais”.
Jurgita Ludavičienė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Tinklo viduje”, kuriame dalijasi įspūdžiais apie lietuvio Sauliaus Vaitiekūno ir portugalo Nuno Vasa instaliaciją “Enternet”. Tai dviejų galerijų projektas: lietuvių “Vartų” ir portugalų “Colicas arte contemporanea”.
Jūratė Baranova savaitraštyje publikuoja rašinį “Kaip surasti Jorge Luis Borgeso namą?”, kuriame dalijasi įspūdžiais iš kelionės po Argentiną ir pasakoja, kokių gi Borgeso pėdsakų toje tolimoje šalyje jai pavyko aptikti, o Antanas Lapė ironiškai svarsto apie praėjusios savaitės televizijų naujienas (“Mano televizorius”). Straipsnio autorius prisipažįsta, kad vienintelis dalykas, kuris jį “užknisa net su blynais gerklėje, tai televizinė masuotė. Tie, kurie už nugaros sėdi. Jiems duoda po tris litus ar jie patys turi susimokėti už vietą po saule? “Prašau žodžio” rungtynėse su “kietu biču” Paleckiu iš viso grūdosi kažkokie vaikigaliai ir vaipėsi. Užtenka čia jau tos siaubingos, atgal šliaužiančios lyg elektros kėdės su prakišusiu herojumi. Būna komedijų, kuriose, kai tau reikia susijuokti, pasigirsta įrašytas juokas - tada gali nesivarginti, nesijuokti ir toliau kramtyti. Galėtų ir Lietuvos televizininkai, bent jau linksmoji ir, rodos, džiugiai piešianti ir džiugiai vaikus auginanti Nomeda, pripaišyti kartoninių dekoracijų. Spalvingų, traukomų, banguojančių. Mūsų TV išgarsėtų kaip avangardinė - ir kitose tos pačios masės pilna”.
Edmundas Gedgaudas “7 meno dienose” (05.23) polemizuoja su Ryčiu Jokūbaičiu “Literatūroje ir mene” (05.03) tvirtinusiu, kad jau penktą kartą vykstančio “Sugrįžimų” festivalio “svarba mūsų kultūrai nepalyginamai didesnė negu gausiai finansuojamų Thomo Manno atminimui skirtų vakarų, rengiamų nedidelei vokiečių turistų auditorijai” (“Miglelė saulei šviečiant”). Muzikos publicistas pabrėžia, jog “Sugrįžimų” festivalį vertina ir žavisi jo organizatorių entuziazmu ir sugebėjimais kryptingai veikti, tačiau jį “dažnai glumina principas ką nors giriant čia pat kitą reiškinį papeikti. Ypač kai tas kitas nė kiek nemenkesnis. O jauno (taip sprendžiu) rašinio autoriaus požiūris nežinančiam kelia mintį apie vokiečių rašytojo garbintojų grupelę, susieinančią į migloto turinio bei svarbos "vakarus". Nujaučiu ("tarp eilučių") nuostatą menkinti, nustumti į marginalijas šešias (šiemet vyks septintoji) pasigėrėtinai aukšto lygio bei plataus spektro meno šventes Nidoje, tame viename stebuklingiausių Europos kampelių, kurį, kaip ir Vilniaus senamiestį, globoja UNESCO”. Reziumuodamas E. Gedgaudas teigia, jog nevertėtų priešinti dalykų, kuriais derėtų didžiuotis.
Savaitraštyje publikuojami du Aldonos Radvilaitės tekstai, kuriuose ji apžvelgia du “Sugrįžimų” festivalio vakarus - JAV besimokančių, pianisto Andriaus Ilgevičiaus ir smuikininko Kristupo Kelero (“Mokslus tęsiantys už Atlanto”) bei dviejų brandžių muzikų, gyvenusių ir besimokiusių Lietuvoje, o dabar besidarbuojančių Toronte - smuikininko Ato Banko ir fortepijonininkės Ilonos Damašiūtės-Beres solidžią keturių Sonatų smuikui ir fortepijonui programą, paįvairintą dviem lietuvių kompozitorių pjesėmis (“Sutinkant išlydėtus draugus”).
Rasa Vasinauskaitė savaitraštyje recenzuoja Gintaro Varno režisuotą Kauno valstybinio akademinio dramos teatro spektaklį - Federico Garcios Lorcos “Donja Rosita, arba Gėlių kalba" ir Naujosios dramos akcijoje parodytą Oskaro Koršunovo režisuotą Jono Fosse “Žiemą”, sukurtą su norvegų aktoriais Oslo Toršovo teatre. (“Meilės paženklintieji”). Pasak teatro kritikės, “naująjį Varno spektaklį galima vertinti įvairiai. Ir ieškoti įvairių asociacijų. Senųjų laikų atpažintumas grąžina ir senojo teatro su jo išblėsusia primadonų ir primarijų šlove prisiminimus (atrodo, kad scenoje viena kitą keičia ne tik aktorių kartos, bet ir jų vaidybos manieros); akimoju senus papročius naujais išstūmęs progresas, regis, tik sustiprina ankstesniųjų nostalgiją [...]. Prieraišumas savo idealams, skausmingos pastangos išsaugoti tai, kas kitus idealus formuojančio laiko požiūriu atrodo sentimentalu ir juokinga, regis, ir yra ta drama, kurią per vieno žmogaus, vienos šeimos istoriją siekia apibendrinti tiek dramaturgas, tiek režisierius. Juolab kad nesusiklostęs ištikimos savo meilei Donjos Rositos likimas yra tarsi pačios dramaturgo tėvynės Granados simbolis”. Svarstydama apie Naujosios dramos akcijos programoje parodytą Jono Fosse “Žiemą” R. Vasinauskaitė akcentuoja, kad “minimali, laisvesnė ir lengvesnė nei įprasta Koršunovui režisūra šįkart atsiskleidė per jo psichologinį sutelktumą, atidumą menkiausiai gesto, judesio, daikto scenoje detalei. Detalių atranka režisieriui visad ypač svarbi, tačiau jų kasdienis paprastumas, kituose jo spektakliuose išauginamas iki reikšmių prisodrinto ženklo, čia skirtas veikėjams ne abstrahuoti, o sukonkretinti - atskleisti jų gyvenimo būdą, charakterius ir įpročius, atverti visą juose susikaupusį artumo, švelnumo ir šilumos poreikį. Regis, niekad anksčiau režisierius nebuvo toks švelnus ir atlaidus savo veikėjams, kaip “Žiemoje" - stengdamasis juos suartinti ir bijodamas išskirti”.
Skirmantė Valiulytė savaitraštyje rašo apie šiuolaikinės muzikos festivalį “Mus-Transit”, gegužės 6-16 d. vykusį Tatarstane, kuriame, be kitų šalių kompozitorių muzikos, skambėjo mūsiškių - Vidmanto Bartulio, Vytauto Germanavičiaus ir Algirdo Martinaičio kūriniai (“Muzikinis tranzitas į Kazanę”), o Rita Povilionytė apžvelgia Vilniaus fotografijos galerijoje gegužės 14 dieną atidarytą Alvydo Lukio fotografijų parodą “prarasta - atrasta” (“Galia atvaizdui”).
Austėja Čepauskaitė savaitraštyje publikuoja rašinį apie neseniai Vilniuje oficialiai atidarytas naujos Britų tarybos informacijos centro patalpas Jogailos g. 4., kurioms interjerą sukūrė Marina ir Audrius Bučai, ir tvirtina, kad “dar nepamačius jau įdomu, kokiais būdais gali sulipti ir vienas kitą veikti, rodos, nepajudinamos Karalystės savireprezentacijos tradicijos bei judrios “informacinės” visuomenės idėjomis apsikaišę pagarsėjusio lietuviškojo “Expo-2000” paviljono (bendra)autoriai” (“Utopinis, realus, informacinis”).
“Literatūroje ir mene” (05.23) Benediktas Januševičius recenzuoja šiemetinį “Poezijos pavasario 2003” almanachą, kurį sudarė Dainius Gintalas (“Blogį vaizduojant…”). Pasak straipsnio autoriaus, “išvada viena: almanachas nėra linkęs paklusti sudarytojo užgaidoms. Rezultatas: net ir pačiomis griežčiausiomis nuostatomis besivadovaujantis sudarytojas (kaip kartais skelbiasi) nepajėgia atmesti šlamšto, kurio kasmet pasitaiko almanache; juo labiau nei sudarytojas, nei kas kitas negali priversti autoriaus parašyti ir pateikti tik gerus kūrinius”.
Savaitraštyje publikuojamas Lietuvos Respublikos piliečio Ričardo Šileikos pokalbis su Užupio Respublikos prezidentu Romu Lileikiu (“O aš taip noriu, kad iš kaminų dar rūktų dūmai”). Piliečio paklaustas, “ar gyvenantys Užupyje ir laikytini užupiečiais”, prezidentas atsako: “Kas yra užupiečiai? Užupis yra dvasinės priklausomybės vieta. Ir jei tau patinka šitas žemės lopinėlis, jeigu tu sau tari: aš esu Užupio pilietis, to pakanka, kad būtum užupietis. Užupiečių yra labai daug - Rokišky, Kaune, Klaipėdoje, Niujorke, Tokijyje, Šveicarijoje, vėjyje, smėlyje, kur tik nori. Užupietis yra tas, kuris prisiima atsakomybę už tai, kas vyksta čia”.
Savaitraštyje surasite rašytojų Vytauto Čepliausko ir Roberto Keturakio pokalbį (“Pakalbėkim apie gyvenimą”); Poezijos pavasario svečių poezijos; Pavo Pavličičiaus bei Kazimiero Aleknos prozos; Rido Viskausko rašinį apie gegužės 10-14 d. Kaune vykusį XII Baltijos šalių lėlių teatrų festivalį (“Lėlių teatrą iš snūdo žadina jaunimas”); Adolfo Strakšio įspūdžius iš poezijos šventės Naisiuose, kur tradicinė Zigmo Gėlės premija už geriausią praeitų metų poezijos debiutą šiemet buvo įteikta dailininkei Daivai Molytei-Lukauskienei, išleidusiai eilių knygą “Natiurmortas su gudobelės šaka”; Skirmanto Valiulio tekstą “Poetas ir fotoaparatas”, kuriame plačiau apsistojama ties Aliaus Balbieriaus fotografijomis; Rasos Paukštytės straipsnį “Pradžia ir pusė”, pakedenantį pirmuosius Naujosios dramos akcijoje suvaidintus spektaklius.
Parengta pagal LR-2 kultūrinės spaudos apžvalgą
