Atrodo, kad valdančioji koalicija kažkaip patyliukais susitarė dėl Europos Sąjungos (ES) lėšų administravimo. Nebesigirdi griežtų Algirdo Brazausko ir Viktoro Uspaskicho prieštaravimų, o ir į šias pinigų dalybas bandęs kištis prezidentas neberodo iniciatyvos gilintis į artimiausias europines Lietuvos perspektyvas.
Ką gi, galima sakyti, kad dar kartą viskas vyko pagal mūsų politikai būdingą scenarijų: iš pradžių sukeliamas politinis erzelis dėl reitingų, pagrasinama valstybine krize, būtinai seksiančia po koalicijos griūties, o paskui, vengiant visuomenės dėmesio, tyliai išsprendžiami piniginiai klausimai. Galima nebent pasiguosti, kad daugelyje kitų ES šalių, grėstų koalicijos griūtis, jei partijos nesusitartų dėl pinigų panaudos prioritetų. O pas mus pešamasi dėl to, kas juos skirstys.
Tai, kad po 2004m. gegužės 1 d. ES reikalai Lietuvoje prarado strateginio šalies prioriteto statusą, jau senokai nėra naujiena. Atkakliai ir veiksmingai siekusi narystės šioje organizacijoje, Lietuva jau beveik kelerius metus tiesiog plaukia pasroviui, uoliai vykdydama formaliąsias ES procedūras ir visiškai nekreipdama dėmesio į narystės ES turinį. Ir minėtas valdančiosios koalicijos lyderių susistumdymas tėra paskutinis šio „nekokio vaizdelio“ pavyzdys. Žinoma, A. Brazausko ir V. Uspaskicho pozicijas galima suprasti. Minėti politikai jau ne kartą viešai demonstravo, kad valstybinis ar tuo labiau viešasis interesas anaiptol nėra jų veiklos prioritetų sąrašuose. Kur kas labiau nerimauti verčia pasyvus Valdo Adamkaus ir dešiniosios šalies opozicijos požiūris į reikalus, didele dalimi lemsiančius ekonominę Lietuvos raidą per ateinančius septynerius metus.
Tačiau vietinės kovos dėl pinigų administravimo yra tik gana maža yda, susijusi su europiniais Lietuvos reikalais. Šiandien galima drąsiai teigti, kad po sėkmingo referendumo dėl šalies narystės ES Lietuvoje neliko jokios informacinės kampanijos, susijusios su svarbiomis europinėmis mūsų gyvenimo realijomis. Priešingai nei senosios ES valstybės, rengusios referendumus, Lietuvos valdantieji apsiribojo formaliu ES Konstitucijos ratifikavimu Seime. Šiandien kalbėdami apie būsimą euro įvedimą matome tokią pat situaciją. Žinoma, galima rasti argumentų, kad referendumas minėtu klausimu Lietuvai nereikalingas, tačiau kaip pateisinti tą informacijos badą, akivaizdžiai sklindantį iš šalies valdžios institucijų. Ko gero, geriausiai politikų požiūrį į visuomenę atspindi Lietuvos banko vadovo Reinoldijaus Šarkino posakis: „Jei pasakiau, kad 2007m. sausio 1 d. euras bus, vadinasi, ir bus“. Sunku suvokti, kaip tokią poziciją toleruoja tiek opozicija, tiek prezidentas. Lygiai taip pat sunku patikėti, kad tokios politikos vykdytojai nesupranta, jog valdžios atsainumas skatina ne ką kita, o visuomenės pasipriešinimą arba apatiją. Užtenka paskaityti komentarus internete, susijusius, pavyzdžiui, su to paties euro įvedimu. Euroskeptikų ten gerokai daugiau nei entuziastų, nors pastarųjų dominavimą Lietuvoje atkakliai rodo sociologinės apklausos. Vadinasi, jei tokie politikai supranta savo veiksmų padarinius, dabartinė jų strategija siejasi ne su valstybe, bet su jų partijomis, interesų grupėmis ir asmeninių postų išlaikymu.
Turbūt būtent todėl visą informaciją apie to paties euro perspektyvas Lietuvoje mes greičiau sužinome iš Europos Komisijos (EK) pareigūnų nei iš savo valdžios. Tiesa, pastaroji, neišgirdusi tikėtinų liaupsių ir garantijų dėl greito Lietuvos įsiliejimo į euro zoną, dar sugeba apkaltinti EK komisarus netaktu. Žinoma, atmetant valstybinio intereso kontekstą, valdančiuosius galima suprasti – vėlesnio nei 2007 m. sausis euro įvedimo padariniai bus smarkiai jaučiami 2008-aisiais, kai reikės galvoti apie eilinius Seimo rinkimus. O juk dėl padidėjusių kainų rizikuoti valdžia nenori niekas.
Sigita BagdonienėES viešojo administravimo ekspertė
Darius VaranavičiusES politikos ir eurolobizmo ekspertas
