Politinis Europos Sąjungos (ES) flirtas su Turkija įgavo realias derybines formas, nepaisant visų vidinių Europos politikų nesutarimų. Kažkokiais būdais tolimesnės politinės ES ekspansijos šalininkai sugebėjo įtikinti pavienius skeptikus, jog su Turkija galima pradėti derybas dėl būsimos pastarosios šalies narystės Sąjungoje.
„Procesas pajudėjo“, - kaip kadaise sakė vienas pasaulinio garso politikas reformatorius ir akivaizdu, kad Turkija šio proceso pabaigą mato be jokių kompromisų. Tuo tarpu ES struktūrose pasiektas kompromisas dėl starto kelia nemažai abejonių tiek dėl savo turinio, tiek dėl galimų tokio sutarimo pasekmių visai Europai, kurios dalimi, reikia pripažinti Turkija niekada nebuvo.
Tačiau, žvelgiant į europines derybas dėl žalios šviesos Turkijai, visi, išskyrus Austriją, tryško optimizmu. Ypač tai pasakytina apie didžiųjų ES šalių – Vokietijos, Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos lyderius, kurie prasidedančias derybas dėl Turkijos narystės ES vertino globaliame kontekste. Argumentai šiuo atveju yra pakankamai rimti ir suprantami. ES plėtra į musulmoniškąją Turkiją reikštų ir tiesioginę tvirtų bei ilgalaikių europietiškosios demokratijos tradicijų skvarbą į Aziją. Daugelyje tenykščių kraštų keliant galvą radikaliajam islamui, demokratinės Turkijos bastionas galėtų tapti puikia saugumo juosta dabartinėms dvidešimt penkioms Sąjungos šalims. Reikia pastebėti, kad tokią argumentaciją labai entuziastingai parėmė ir pagrindinis radikaliojo islamo taikinys – JAV prezidentas Džordžas W.Bušas.
Tačiau tokie pakankamai tvirtai atrodantys geopolitiniai argumentai turi ir vieną svarbų niuansą – Turkijos narystės atveju ES turės tiesioginę sieną su Iraku, kurio demokratijos perspektyvos, nepaisant visų militarizuotų jau minėto Dž.W.Bušo pastangų, yra labai abejotinos. Be to, yra dar ir Iranas, kuriame antivakarietiškos nuotaikos yra valstybinė dogma. To padarinyje galima svarstyti ar Turkijos „įvilkimas“ į demokratijos marškinius nesukels dar didesnių įtampos židinių ties galimomis būsimomis pietrytinėmis ES sienomis, kurių apsaugos Turkija, kaip potenciali narė, galės reikalauti visu balsu.
Yra ir dar vienas probleminis esamosios situacijos niuansas, kurį netiesiogiai pastebėjo taip Turkijos rėmėju laikomas Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas. Pastarasis teigė, jog Turkijos atstūmimas nuo ES gali sukelti šioje šalyje radikaliojo islamo protrūkį, kuris jau savaime laikomas grėsme. Tačiau šie žodžiais reiškia ne ką kita, kaip tai, jog pradėjusi narystės flirtą su Turkija, ES pasidarė pačios savo politinių iniciatyvų įkaite, nes jau dabar, kuomet Turkijos narystė yra tolima perspektyva, garsiai kalbama apie baisias neigiamo scenarijaus pasekmes.
Nereikia pamiršti, jog be geopolitinių pasvarstymų yra dar ir ekonominiai aspektai, dėl kurių, pvz., Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleras patarė nesijaudinti. Tačiau ekonomiškai atsilikusios Turkijos atėjimas į ES, kuri jau šiandien turi ekonominių sunkumų ir politinių nesutarimų dėl savo finansinės perspektyvos, greičiausiai lemtų liūdnas kitų euroentuziastų, pvz., Ukrainos bei Moldovos perspektyvas.
Todėl sprendimas dėl derybų su Turkija pradžios labiau primena dar vieną kiek skubotą ES žingsnį, nes elementari politinė logika teigtų, jog neišsprendus esamų problemų, pvz., Sutarties dėl konstitucijos Europai likimo, nereikėtų užsikrauti naujų. Tačiau galbūt būtent derybų su Turkija politine aktualija, kaip nukreipiančiuoju manevru, ES lyderiai siekia deaktualizuoti sugriuvusią federalinės ES idėją.
Akivaizdu ir tai, kad sprendžiant klausimą dėl Turkijos, ES viršūnėse vėl aiškiai pasimatė „dviejų greičių“ Europos principas. Vokietija, remdamasi didžiule vietine turkų diaspora, Prancūzija, Didžioji Britanija bei skeptiškoji Austrija, beveik visos būdamos ES senbuvėmis, ir vėl „griežė pirmaisiais smuikais“. Tuo tarpu iš praėjusiais metais prie Sąjungos prisijungusių šalių buvo girdėti tik nuolankūs pritarimo balsai. Lietuvos užsienio reikalų ministras taip pat pasveikino ES sprendimą pradėti derybas dėl narystės su Turkija, nors dar ne taip senai Lietuvos politiniuose sluoksniuose aiškiai girdėjosi priešingi signalai.
Tačiau, kad ir kaip bebūtų, akivaizdu, jog Turkijos narystė ES yra dar labai tolima perspektyva, nes derybų eigoje šiandieninius politinius argumentus nurungs ekonominiai skaičiavimai. O tuomet jau prasidės subtilūs europietiški bandymai neišsižadant pažadų atitolinti jų vykdymą.
Sigita BagdonienėES viešojo administravimo ekspertėDarius VaranavičiusES politikos ir eurolobizmo ekspertas
