Į Liberalų ir centro sąjungą įsimetęs virusas sargdina ne tik šią partiją, bet ir visą Lietuvos politikos centro dešinę. Kol liberalcentristai sprendžia, kas turi valdyti partiją, centro dešinės ideologija baigia išnykti iš politinio žemėlapio, o jos rinkėjai turi rinktis tarp kitų partijų arba laukti naujų pranašų.
Paskutinė rinkos analizės ir tyrimų grupės RAIT rugpjūčio 24-28 d. atlikta apklausa parodė, kad Liberalų ir centro sąjunga, jei dabar vyktų rinkimai į Seimą, ne tik neperkoptų 5 proc. barjero, bet ir likusi už taip pat populiarumą praradusių valstiečių, socialliberalų bei liberaldemokratų su 2,7 proc. lenktų tik marginalines partijas.
Tad pasiklydę tarp dviejų seniūnų, neišnarpliojantys „abonento“ dilemos ir nesulaikantys vis į viešumą išsprūstančių prieštaringų nuomonių liberalcentristai turi spręsti esminę – išlikimo problemą.
Konkurentų užuojauta
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista, bet dėl tokio likimo įsibaimino net aršieji liberalcentristų konkurentai. Seimo pirmininko pavaduotojas socialdemokratas Česlovas Juršėnas garsiai pareiškė su nerimu stebintis vidinius opozicijos nesutarimus. „Man lyg ir reikėtų reikšti pasitenkinimą, jog opozicija, užuot mus kritikavusi ir kibusi mums į plaukus – gausius ar paskutinius – pešasi tarpusavyje, bet, iš kitos pusės, nesmagu, kai didžiosios partijos aiškinasi tarpusavio reikalus“, – kalbėjo jis.
Tai gali būti ironija arba piktdžiugiškas išskaičiavimas. Bet tai taip pat gali būti supratimas, kad tuščios vietos ilgai nebūna, o susirgusi opozicija netruks ligos pernešti į valdančiąsias partijas.
„Gal vienadieniuose reikaluose ir atrodo, kad opozicijos nesutarimai mums padeda, leidžia laisviau dirbti, – svarsto Socialdemokratų frakcijos Seime seniūnas Juozas Olekas. – Tačiau naudingiau, kai vyksta normali diskusija tarp valdančiųjų ir opozicijos. Nes tokie vaidai žmonėms sukelia įspūdį, kad visi politikai stumdosi, o ne dirba savo tiesioginį darbą.“
Opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius taip pat pripažįsta, kad dėl liberalcentristų vidinių vaidų lengviau dirbti netapo: „Nėra aišku, su kuo ir kada dirbti. Šioje vietoje matau problemą“.
Rinkėjai spjaus į visus
„Vidinis nestabilumas stiprėja, išcentrinės jėgos auga. Liberalcentristai atsidūrė savotiškoje kryžkelėje dėl lyderio problemų, išsiskiria vertybinės nuostatos, lieka skirtingos liberalų ir centro kryptys. Tad kyla klausimas, kiek konkurencinga lieka partija?“ – Liberalų ir centro sąjungos padėtį apibrėžia politologas Algis Krupavičius.
Akivaizdžiausias to rezultatas – prarandami rinkėjai. „Šie ginčai jau kenkia partijai. Tai neabejotinai atsilieps ir tai jau akivaizdu“, – nenoriai kalbėdamas apie vidinius partijos nesutarimus pripažino Gintaras Steponavičius. Tačiau jis nemano, kad liberalcentristų rinkėjus nusrėbs kitos partijos, nes kai „bendras politinis fonas“ primena visų karą prieš visus, žmones apskritai pradeda bodėtis politika.
„Gal vienas kitas rinkėjas ateitų balsuoti ir už mus, bet didžiausias pavojus yra tai, kad žmonės apskritai gali neiti balsuoti, nusivylę politiniu klimatu“, – sutinka ir Juozas Olekas.
Niūrios buvusio bendražygio prognozės
Partija be rinkėjų, ypač puoselėjusi ambicingus planus, – sunkiai įsivaizduojamas darinys. Nors laidoti liberalcentristus – gerokai per anksti, tačiau kai kurie politikai jau drąsiai apie tai kalba.
Prieš susijungimą su liberalais Lietuvos centro sąjungai vadovavęs Romualdas Ozolas sako aiškiai matąs liberalcentristų byrėjimo požymius. „Matosi, kad partija byra. Pasakyčiau netgi dar griežčiau, partijos kaip tokios jau nėra, nes Vilniaus mero, partijos pirmininko Artūro Zuoko elgesys įvedinėjant drausmę laikosi šantažo dėka. Tokiais metodais partijos neišlaikysi, netgi jei kaip šantažo priemonės imamasi papirkinėjimo. Nes tai tėra pabaigos pradžia“, – argumentus bėrė R. Ozolas.
Nuo pat pradžios prieš liberalų ir centristų jungtuves šiaušęsis politikas tvirtina, esą ne paskutinį vaidmenį šioje istorijoje suvaidino ir prezidentas Valdas Adamkus, „pas jį nulėkusiems trims vyrukams paliepęs jungtis“. „Dabar prasidėjo procesas, kuris liberalus nuvarys į civilizuotų Europos liberalų lygmenį, t.y. 3-5 proc. rinkėjų, o centristus nušluos nuo žemės paviršiaus, aišku, išskyrus tuos, kurie sutars su viršūnėlėmis, – dėstė R. Ozolas. – Geriausias šito pavyzdys – Kęstutis Glaveckas, atvedęs į naują partiją būrį mėsos, bet suvalgytas pirmas. Jis ir pats tai dabar pripažįsta. Jis yra įkūnyta liberalų elgesio pasekmė.“
Kiek rinkėjų reikia centro?
Tad gal tarp kairės ir dešinės įsiterpusiai centro ideologijai Lietuvoje paprasčiausiai nėra vietos?
„Liberalcentristų užimama niša tarp rinkėjų labai nedidelė. Praktiškai per savo trumpą gyvavimo laikotarpį jie niekada nebuvo surinkę 10 proc. Vidurio ideologijos rinkėjai visada balsuodavo už kelias partijas, nes konsoliduotos centro partijos, nepaisant visų pavadinimų, niekada nebuvo“, - aiškina politologas A. Krupavičius.
Bet dabar Nacionalinei centro partijai vadovaujantis R. Ozolas nenori sutikti su tokia nuomone ir tikina, kad centro ideologija turi daug didesnį rinkėjų potencialą. Jo teigimu, centro politikai turėtų atstovauti smulkiajam ir vidutiniam verslui, taip pat smulkiu verslu besiverčiantiems kaimo gyventojams, todėl iš viso galėtų susidaryti iki 30 proc. rinkėjų.
„Labiausiai apgailestauju, kad norint sukurti centro dešinę, buvo sunaikintas centras. Negali būti centro dešinės, negali būti centro kairės. Liberalai ir centras yra skirtingos kryptys, - pridūrė R. Ozolas. - Matosi, kad dabar Lietuvos politinė sistema patyrė didžiulius nuostolius, dabar neatstovaujama nuosaikiems visuomenės poreikiams.“
Gims nauji pranašai?
Kažin ar vien centro dešinės išblukimas politiniame Lietuvos spektre paskatins kurtis naujas populistines partijas, nes, kaip pažymi A. Krupavičius, visas mūsų šalies partijas kamuoja ta pati problema – jos neišlaiko nuolatinių rinkėjų. Tačiau nerandantys savų interesų gynėjų žmonės gręžiojasi į lengvai pažadus žarstančius politikus.
„Rinkėjai, manau, formuoja poreikį stipriai dešinei pusei. Jei mes nepajėgsime to poreikio užtikrinti, gali atsirasti naujų partijų dešinėje, – teigia konservatorius A. Kubilius. – Tačiau nors netikiu jų sėkme, tokių partijų susikūrimo varianto neatmesčiau. Tiesa, dešiniųjų elektoratas populizmui atsparus.“
Socialdemokratas J. Olekas pratęsia mintį: „Visada yra pavojus, kad kai kokie nors rinkėjų interesai nėra pakankamai atstovaujami, gimsta nauji tautos gelbėtojai, kurie susirenka šių rinkėjų balsus, sakydami, kad visi valdžioje yra tokie pat. Taip ir gimsta naujieji pranašai“.
