Arėjantys prezidento rinkimai Baltarusijoje išryškino daugelį šios šalies vidaus ir užsienio santykių problemų. Tiesą sakant, Aleksandro Lukašenkos režimas ir tautos atžvilgiu vykdoma vidaus politika labai glaudžiai susijusi su tarptautine ir ypač Šiaurės rytų regiono padėtimi.
Visi politiniai, ekonominiai ar kultūriniai vienos šalies įvykiai neišvengiamai paliečia ir kitas šalis. Taigi Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Ukraina ir Baltarusija bei Rusija yra susaistytos daugelio tarpusavio priklausomybių.
Baltarusijos valdžia, suvokdama savo neblogą strateginę padėtį tarp Rusijos ir Europos, „žaidžia“ originalų tariamojo tarpininko, besiblaškančio tarp Rytų ir Vakarų, vaidmenį. Ne vieną kartą A. Lukašenka yra deklaravęs galimybę suartėti su Europos Sąjunga (ES) ir netgi NATO, kai Rusija ją spustelėdavo ekonomiškai ar politiškai. Ir visada išgirsdavome Baltarusijos pasiryžimą sudaryti su Rusija dviejų valstybių sąjungą, kai ES reikalaudavo iš Baltarusijos režimo pernelyg daug.
Taigi Baltarusijos valdžia tarsi atrado savo vietą Rytų Europoje. Bet pastarųjų metų įvykiai Gruzijoje, Ukrainoje sukėlė papildomą įtampą Baltarusijos valdžios viršūnėse. Dabar tampa aišku, kad blaškymasis tarp dviejų traukos centrų gali sukurti sąlygas aktyviau veikti vidinei opozicijai ir sukelti grėsmę režimo išlikimui.
Oranžinės revoliucijos sukėlė įtampą ir Rusijoje, kuri nėra suinteresuota likti viena tarp europietišką kryptį pasirinkusiųjų kaimynių. Taigi Baltarusija ir Rusija, naujoje „oranžinės“ grėsmės akivaizdoje atranda viena kitą ne tik kaip artimas šalis, bet ir kaip vieninteles tikras ir ideologiškai giminingas partneres. Šios šalys per trumpą laiką supanašėjo daugeliu požiūrių: vis panašesni politinių režimų vykdomos valdžios sprendimai vidaus ir užsienio politikoje, iš esmės vienodi informacinės erdvės kontrolės orientyrai, vis panašesnis netolimos socialistinės praeities vertinimas ir mažai kuo besiskiriantis ekonominių reformų bei kultūrinių ir tautinių akcentų deklaravimas.
Šalys išties labai supanašėjo. Jos jau atvirai nebekritikuoja viena kitos, nebėra tarp šių šalių didesnių ar menkesnių nesusipratimų tarpusavio santykiuose. Šiandien Rusija imasi atvirai ginti esamą režimą Baltarusijoje ir taip tampa ekonomiškai bei politiškai atsakinga už tai, kas vyksta šioje šalyje.
Rusija, kaip viena iš stambiausių Rytų regiono šalių, suinteresuota išsaugoti savo įtaką toms šalims, kurios dar neseniai sudarė vieningą TSRS junginį. Taigi Rusijos Federacija sprendžia gana sudėtingą ir daugiakryptį uždavinį – kaip išsaugoti esamą, gana stabilią ekonominę-politinę padėtį Rusijoje ir tuo pačiu metu sukurti normalias šalies raidos tendencijas, kurios leistų šiai šaliai ateityje tapti iš tiesų stipria šalimi. Nemanau, kad kas nors Rusijoje piktavališkai nori, kad jų šalis būtų ir liktų silpnos ekonomikos valstybe. Bet nelabai matau, kas galėtų tą didelę šalį su įsisenėjusiais ideologiniais ir politiniais stereotipais per trumpą laiką atvesti į gerovę.
Taigi Rusija siekia sukurti aplink save sau palankią ekonominę, politinę, kultūrinę ir psichologinę aplinką. Todėl po oranžinių revoliucijų Baltarusija jai tampa vienintele realia atsvara nepageidaujamiems pokyčiams. Dabar Rusija ir Baltarusija nėra tik kaimynės, jos yra daug artimesnės net už kai kuriuos Rusijos regionus (Totorija, Šiaurės Kaukazo respublikos).
Rusija kaimyninę Baltarusiją mato kaip galimą alternatyvą politinėms „vakarėjimo“ tendencijoms. Todėl politinio A. Lukašenkos režimo išlikimą Baltarusijoje, jo aktyvumą šalies viduje Rusija tiesiogiai skatina. Ir visa, kas gali įvykti Baltarusijoje per rinkimus ar po jų, bus paženklinti ne tik A. Lukašenkos ambicijų ženklu, bet ir Rusijos valdžios pretenzijomis į kryptingai valdomą stabilumą, kurį užtikrinusi Rusija gali tikėtis išsaugoti savo įtaką Rytų Europos regione.
Dr. Lauras Bielinis yra VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, socialinių mokslų daktaras.
