Po Miuncheno susitarimo nei viena Vokietijos kaimynė nebegalėjo jaustis saugi. Nepaisant Lietuvos Respublikos siekių neaštrinti santykių, Vokietijos požiūris į Klaipėdos klausimą ir nedraugiška, netgi priešiška veikla Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte kėlė nuolatinę įtampą ir galų gale baigėsi ultimatumu. Jeigu 1938 metų Lenkijos ultimatumo reikalavimai tiesioginės grėsmės Lietuvos valstybingumui nekėlė, tai Vokietijos ultimatumas kėlė reikalavimą atplėšti itin svarbią Lietuvos Respublikos teritoriją. Savaime suprantama, kad būtent tokiu atveju – savo teritorinio vientisumo apgynimui – valstybė turėtų pasitelkti kariuomenę. Taip pat savaime suprantama, kad Lietuvos kariuomenė negalėjo turėti ir neturėjo iliuzijų nei sutriuškinti Vokietijos kariuomenę, nei apginti šalies teritoriją. Ką gi, pabandykime pažvelgti, kokios buvo Lietuvos ir Vokietijos kariuomenės konflikto metu.
Lietuvos kariuomenė
Jau anksčiau esu minėjęs puikų, kol kas jokio analogo neturintį Vytauto Jokubausko darbą Tuščias šūvis: galimybės atremti Vokietijos karinę grėsmę 1939 metais, Istorija, 2009, Nr.1. Norintiems gilesnės įvykių ir Lietuvos kariuomenės analizės dar kartą rekomenduočiau su šiuo darbu susipažinti, taip pat ir su Vyganto Vareikio Klaipėdos krašto praradimas: tarp iliuzijų ir “realpolitik”, Kultūros barai, 2009, Nr. 10.
Taigi, taikos metu Lietuvos kariuomenę sudarė 3 pėstininkų divizijos po 3 pėstininkų pulkus kiekviena, 3 kavalerijos, 4 artilerijos pulkai ir 1 raitosios artilerijos grupė, šarvuočių rinktinė, priešlėktuvinės apsaugos rinktinė, inžinieriniai, ryšių ir kiti daliniai. V.Jokubausko pateiktais duomenimis, 1939 metų kovą po mobilizacijos ją turėjo sudaryti 5 pėstininkų divizijos, 1 pėstininkų brigada, 6 atsargos pėstininkų batalionai, 1 atsargos artilerijos pulkas, 3 kavalerijos pulkai, 3 atsargos kavalerijos eskadronai, 12 pasienio apsaugos batalionų, aviacija, šarvuočių rinktinė bei kiti daliniai ir tarnybos, sumobilizuota kariuomenė turėjo išaugti iki 125 433 žmonių. Tiksli dalinių ir mobilizacinių centrų dislokacija yra V.Jokubausko darbe. Deja, Lietuvos kariuomenės ginkluotė praktiškai nepakito nuo Lenkijos ultimatumo, t.y. 1938 metų kovo mėnesio. Visiškai nepadidėjo prieštankinių ir priešlėktuvinių priemonių, toliau labai silpni išliko ryšiai. Dėl specifinės Klaipėdos krašto padėties buvo tam tikrų problemų dėl mobilizacijos ir pasienio apsaugos batalionų dislokacijos. Remiantis to meto operatyviniais planais V.Jokubausko darbe pažymėta geležinkelio linijų, tiltų ir kelių išsaugojimo ir apsaugos svarba Lietuvos kariuomenės mobilizacijos ir koncentracijos sėkmei. Gaila, bet priemonių komunikacijų apsaugai Lietuvos kariuomenė praktiškai neturėjo. 150 20 mm automatinių pabūklų Oerlikon buvo išmėtyti po šaulių batalionus ir kavalerijos pulkus, dalis jų skirta aerodromų apsaugai, dalis panaudota šarvuočiams ir laivams apginkluoti. Vienintelė priešlėktuvinės artilerijos grupė – 3 baterijos po 3 75 mm angliškus Vickers-Armstrong pabūklus – negalėjo pridengti net nedidelės dalies apsaugos reikalingų objektų. Aviacija, pasipildžiusi eskadrile (14 vnt.) naikintuvų Gloster „Gladiator“, prieš Vokietijos karines oro pajėgas buvo praktiškai bejėgė. Naujausius Lietuvos karo aviacijos naikintuvus vokiški lenkė pagal visu parametrus, skridimo greičio skirtumas siekė apie 150 km/h ir daugiau.
Vokietijos kariuomenė
Vokietijos kariuomenė, 1939 metų rugsėjį sutriuškinusi Lenkiją, kovo mėnesį dar tūnojo kaip vikšras kokone. Nepalyginamai didesnė, galingesnė ir modernesnė už Lietuvos kariuomenę, nuo Lietuvos buvo atskirta Lenkijos teritorijos ir Baltijos jūros. Tačiau Vokietijos kariuomenę, dislokuotą Rytprūsiuose (Ostpreußen), dabartinėje RF Kaliningrado srityje, nuo Lietuvos kariuomenės skyrė tik Kuršių marios, Nemunas ir Šešupė. Nuo Kybartų iki Vištyčio ežero jokios vandens kliūties nebuvo. Gerai fortifikuoti Rytprūsiai buvo kietas riešutas, „ne pagal dantis“ nei vienam kaimynui. Itin stipri buvo karo aviacija (apie 85 naikintuvus Bf-109E ir D, tiek pat bombonešių Do-17Z, daugiau kaip 30 pikiruojančių bombonešių Ju-87, 15 žvalgybinių Do-17P), kurią greitai sustiprinti buvo lengviau nei kitas ginklų rūšis. Ar čia dislokuota kariuomenė galėjo taip pat sėkmingai pulti, kaip kad buvo pasiruošusi gintis?
Rytprūsiuose buvo dislokuoti I-ai Karinei apygardai (Wehrkreis I) pavaldūs daliniai. Visų pirma – 3 pėstininkų divizijos: 1-a, 11-a ir 21-a ir 1-a kavalerijos brigada.. Šios pėstininkų divizijos buvo taip vadinamos I-os bangos, t.y. ginkluotos pagal pilnus etatus, Vokiška pėstininkų divizija lietuvišką lenkė: prieštankinių pabūklų skaičiumi – 4, 81 mm minosvaidžiais – 3, artilerijos – 2 kartus. Atsižvelgiant į 1939 karo veiksmus su Lenkija galima teigti, kad galėjo būti mobilizuotos dar 4 divizijos. 61-a, II-os bangos, nuo paminėtų skyrėsi tik kai kurios ginkluotės, pvz., priešlėktuvinės kuopos, minosvaidžių trūkumu. Jeigu ši divizija buvo pilnavertė, tai kitos 3: 206-a, 217-a ir 228-a, taip vadinamos III-ios bangos, suformuotos iš vyresnio amžiaus rezervistų, buvo kur kas silpnesnės. Jos visiškai neturėjo priešlėktuvinių ir sunkiųjų pėstininkų pabūklų, minosvaidžių, turėjo daug mažiau transporto priemonių. Tačiau turėjo daugiau kulkosvaidžių. Šių divizijų ginkluotėje buvo pirmo pasaulinio karo laikų sunkieji kulkosvaidžiai ir lengvosios 105 mm haubicos. 1939 rugpjūtį laivais į Rytprūsius buvo perkelta 12-a pėstininkų divizija, 4-os tankų brigados štabas ir 7-as tankų pulkas. Iš pastarųjų buvo suformuota tankų divizija „Kempf“, iš tiesų lygi ½ etatinės tankų divizijos.
Iki paminėto V.Jokubausko darbo istorikų darbuose buvo labiau nagrinėjami politiniai Klaipėdos atplėšimo nuo Lietuvos aspektai, karinių galimo ginkluoto konflikto klausimų arba visiškai nepaliečiant, arba trumpai konstatuojant, kad Vokietijos kariuomenė buvo nepalyginamai stipresnė už Lietuvos. Tačiau pažvelgus į Vokietijos kariuomenę aptariamu laiku galima padaryti keletą pastebėjimų.
Pirminiame etape, be mobilizacijos, Rytprūsiuose Vokietijos kariuomenė tegalėjo priešpastatyti 3 savo pėstininkų divizijas prieš 3 lietuvių. Po mobilizacijos, analogiškos įvykdytai 1939 rugpjūtį, galėjo išstatyti 4 pilnavertes ir 3 silpnesnes divizijas prieš 5 Lietuvos pėstininkų divizijas ir 1-ą atskirą brigadą. Iš judriųjų dalinių Rytprūsiuose buvo tik 1-a kavalerijos brigada ir vienas (I/10) 10-o tankų pulko batalionas. 1939 metų kovo 20-23 dienomis Vokietijos kariuomenė Rytprūsiuose karo veiksmams prieš Lietuvą negalėjo sutelkti pajėgų, bent jau dvigubai didesnių už Lietuvos kariuomenę. Susipažinus su Lietuvos kariuomenės karininkų, visų pirma - buvusio kariuomenės vado div. gen. S.Raštikio atsiminimais, straipsniais karinėje periodikoje, galima daryti prielaidą, kad pradiniame karo veiksmų etape lietuvių priedangos daliniai ir pasienio apsaugos batalionai galėjo būti kur kas judresni, nei galima spėti sprendžiant vien pagal jų etatinę sudėtį. Teoriškai, buvo įmanoma skubiai sustiprinti 6-ą pėstininkų pulką Klaipėdoje. SA ir kitų smogikų būriai, nepaisant jų gausos ir aktyvumo, labai prastai pasirodė susidūrę su gerai organizuotu pasipriešinimu (pvz., Gdansko pašto gynyba 1939 rugsėjį), kas ir šiaip būdinga nereguliariems daliniams. Vokietijos karo laivai ir aviacija mažai kuo galėjo pakenkti Klaipėdoje įsitvirtinusiems lietuvių daliniams – nebent sugriauti iki pamatų „vokišką“ miestą.
Tačiau atsižvelgiant į aiškią ir tvirtą Vokietijos politinę valią, sustiprintą ir Čekoslovakijos įvykių, absoliutų aviacijos viešpatavimą ore ir karo laivyno jūroje Vokietijos karinė intervencija, Lietuvai atmetus ultimatumą, atrodo neišvengiama ir neabejotinai sėkminga. Atsižvelgiant į vėliau pademonstruotą aukštą vokiečių kariuomenės puolamąją dvasią, drąsius sprendimus, galimybę gana greitai ženkliai padidinti kariuomenę, akivaizdu, kad visiškas Lietuvos kariuomenės sutriuškinimas – tik laiko klausimas. Vienintelė šalis, kur įmanomas vyriausybės pasitraukimas ir kariuomenės internavimasis yra Latvija. V.Jokubauskas paminėjo planą „D“, pagal kurį Latvijos kariuomenė planavo gintis prie šiaurinės Lietuvos sienos, tačiau akivaizdu, kad Latvijos kariuomenė jokių veiksmų prieš Vokietiją negalėjo imtis ir nebūtų ėmusis, kaip ir pastaroji nebūtų pareiškusi jokių pretenzijų Latvijai. Nors ir sustiprėjusi (lyginant su 1938 kovu), Lietuvos karo aviacija buvo visiškai nepajėgi kovoti su Vokietijos karo aviacija. Jeigu pavieniais skrydžiais dar būtų galima vykdyti oro žvalgybą, nei aviacija, nei kitos ryšio priemonės nebegalėtų užtikrinti ryšių tarp dideliame plote išsimėčiusių Lietuvos kariuomenės dalinių. Padėtis dar labiau komplikuotųsi jūra atgabenus judrius tankų ir motorizuotus dalinius. Tokiu atveju net iškiltų grėsmė, kad kelias į Latviją bus atkirstas greičiau, nei spės pasitraukti vyriausybė ir dalis kariuomenės.
Vis dėlto Lietuvos kariuomenė, nors būdama gerokai mažesnė ir prasčiau ginkluota, buvo pakankamai stipri, kad pradiniame galimų karo veiksmų etape 1939 metų kovą galėtų stipriai pasipriešinti Vokietijos kariuomenei, dislokuotai Rytprūsiuose. Nėra visiškai atmestinas ir variantas, kad užėmusi Klaipėdą Vokietija būtų nesiekusi užimti visos Lietuvos. Tačiau politinė situacija buvo tokia, kad tikriausiai teisingiausia buvo nesipriešinti ir laikinai atsisakyti dalies Lietuvos teritorijos. Manau, pabaigai būtų geriausia pacituoti V.Vareikio žodžius iš paminėto straipsnio: „Praėjo septyniasdešimt metų nuo Klaipėdos krašto atplėšimo ir, atrodo, jau būtų galima daryti tam tikrus apibendrinimus, tačiau į klausimą, ar reikėjo priešintis Hitleriui, tuo sukeliant pavojų Lietuvos valstybingumui, ar elgtis taip, kaip ir buvo pasielgta 1939 m. kovą, vis dar neatsakyta.“
