Ir jeigu rimtai, be pinigų, kurie irgi yra kultūros prioritetas, idant ji kaip tokia egzistuotų, kultūra savo ne tik plėtrai, bet išlikimui reikalaute reikalauja kultūrinio provincijos atgimimo. Tokia išvada piršosi iš Leonido Donskio vedamos ketvirtadieninės (05.15) “Kultūros namų” diskusinės laidos.
Kultūros ateitį susėdusi aiškintis grupė atstovavo skirtingiems politiniams, valdžios ir kultūrinės priklausomybės laukams ir kiekvienas įtarė, kad kitos grupės užsiima niekais. Lietuvos kultūros kongreso Tarybos pirmininkas Krescencijus Stoškus manė, kad niekais užsiima ministerija, o kultūra - tai globalus reiškinys ir netgi marginalai to nenorėdami kuria kultūrą. O Kultūros ministerija vien trukdo, jei netrukdo - tai nežinia kuo užsiima ir neturi kultūros politikos nei vizijos. Kultūros viceministras Gintaras Sodeika aiškino, kad ministerija dirba ir jei kas to nemato, nieko tokio. Ji ir taip nieko negali. Rolandas Pavilionis, Seimo Švietimo, kultūros ir mokslo komiteto pirmininkas, teigė, kad iš esmės niekas nieko negali ir kad jis mielai skirtų savo mokesčių 2 procentus kultūrai, bet taip kalba seimūnas, įstatymų leidėjas, vadinasi, jis tokio įstatymo priimti nepajėgus. Nėra kalbos, biudžete visada bus svarbesnių už kultūrą straipsnių. Tik gal svarbiau už antimilitaristines akcijas būtų tiesiog mėginimas prakišti galimybę žmonėms patiems rinktis, kam jie skiria, tarkime, 2 proc. nuosavų mokesčių - religinei organizacijai, kultūrai, labdarai. Taip ir fondai suklestėtų. Tiesa, atrodo, iš labai mandagių nutylėjimų visų dalyvaujančių nuomonės sutapo dėl vieno - ar Seimas paveikiamas, ar Kultūros ministerija reikalinga, - vienas klausimas. Kitas klausimas ir kitas atsakymas - K. Stoškaus vedamas Kultūros kongresas - stipriai įtartina, kad tai fikcija, pati neturinti savimonės ir besisavinanti kalbėjimą už daugelį gana uždarokų visuomeninių kultūrininkų grupių ir sambūrių. Nors ir Tarybai deleguotas atstovavimas, Kultūros kongresas lig šiol tik didelių šnekų vieta, šnekų apie viską ir šnekų, ką reikėtų padaryti. Atsikandęs gabalą ministerijos, jis, žinoma, atgytų.
Kaip ir visada, vieni žinojo, ko reikia, bet negalėjo, kiti galėjo, bet nežinojo kaip, o treti kalbėjo apie nesusikalbėjimą su trimis “kultūros banginiais”, kaip juos daugiau nei dosniai pakrikštijo L. Donskis. Čia jau buvo trynimas apie tuos banginius. Veikiau plūdurai, bet sunkūs, kuriais ir Seimas, ir Vyriausybė laiko kultūrą paviršiuje - tiek lengvi, kad neprigertų, ir turintys pakankamai svorio, kad nuolat trauktų žemyn. Palaikydami kultūrą nuolat formoje.
Vis dėlto vienas dalykas išsikristalizavo - ir K. Stoškus, ir Marcelijus Martinaitis, ir R. Pavilionis sutiko, kad kultūra yra elitinė, apytiksliai besitelkianti Vilniuje ir didmiesčiuose, ir yra ta kultūra, kuri gyvuoja provincijoje ir šiandien neįtikėtina, bet rodo daug aktyvumo ženklų, kuriuos tuojau pat sodina vietinė valdžia, įstatymai ar panašiai. Dalyvavo ir protingai kalbėjo Elona Bundzaitė, atstovaujanti Europos fondams, bet ypatingos provincijai galimybės ir ji nematė. Gaila, kad nebuvo aiškiai pasakyta, kad kultūros iniciatyvos vietose nebus paremtos ES lėšomis, jeigu jos nebus pervestos į “kaimo turizmo” ar panašų sektorių, arba - jeigu jų ketvirčiu lėšų neparems Finansų ministerija, t.y. Vyriausybė. Užburtas ratas - juk žinome, kad neparems. O Kultūros ministerija - skurdi. K. Stoškus, kaip Kultūros kongreso narys ir kaip puikiai kalbėjęs apie kultūrai būtiną decentralizavimą - gal galėtų pamąstyti, kodėl, tarkime, ne neegzistuojantis “tarp suvažiavimų” Kultūros kongresas egzistuojančios Tarybos vardu negalėtų imtis koordinuoti provincijos iniciatyvas, tarpininkaudamas tarp provincijos kultūros ir įvairialypių fondų ir programų. Tada Kongreso reikšmė iškiltų savaime. Atsirastų ir vizija, ir kryptis, ir strategija.
Apskritai kiekvienas turėjo savo viziją, tik nelabai gebėjo ją išdėstyti, o jei ir išdėstė, tai nelabai sutiko kiti, ne tas, kad nesutiko, bet tiesiog kalbėjo apie save. Kaip ir visada intelektualų sambūryje būna. R. Pavilionio mintis, atrodo, buvo verčiausia - elitas be provincijos kultūros pražus. Jis dings, kaip dingsta taikomieji mokslai, išnykus “niekam nereikalingiems” fundamentaliesiems. Iš esmės provincijos iniciatyvos gali ne tik užtikrinti elitinės kultūros išlikimą, bet ir dar daugiau - padėti jai. Komercinio meno ir komercializuojamos kultūros laikais didelė problema, kad ta kultūra būtų perkama. Provincija šiuo metu vis dar nori. Kol kas...
Baigdamas laidą L. Donskis reziumavo: gerai, kai pašneka apie kultūrą keliese, pasimato daugelis požiūrių.
Baigdamas tekstą galiu apibendrinti: laida buvo fantastiškai nuobodi ir tik dvasios titanai ją atlaikė iki galo, žinoma, ir aš tarp jų. Intelektualų kalbėjimai apie savo reikalus nėra įdomūs. Tik liūdna, kad tie reikalai nebėra vien kultūrininkų ir vien intelektualų. Už tų nuobodžių pokalbių slypi aštri ir skaudi nuojauta - jei dabar kažkas neims ir nesiims zyzti, zirzti, dirbti ir veikti kaip tik šiomis dienomis ir mėnesiais, už mus pradės veikti globalizacijos mechanizmai ir niekam tokių paveiktų ir sutrintų nebereikės.
