Gyventojų gausėjimas ir technologinė pažanga užtikrina, kad pasaulio ūkis gamina ir vartoja vis daugiau prekių ir paslaugų. Tačiau yra ir kaina – didėjantis energijos vartojimas.Dauguma pasaulio valstybių priklauso nuo importuojamos naftos arba jos produktų ir dujų, nemažai prekiaujama ir elektra.
Šiuolaikiniame pasaulyje išsiplėtoję mainai prekėmis ir paslaugomis yra norma. Lietuvos ekonomika taip pat vis labiau tampa susaistyta su kitų šalių ekonomika.
Bet vienas dalykas priklausyti nuo Ekvadoro apsirūpinant bananais, kitas – priklausyti nuo Rusijos gaunant naftą „Mažeikių naftai“ (2004 m. gamykla pagamino 7,7 mlrd. litų vertės produkcijos) ir dujas.
Nuo Rusijos naftos ir dujų priklauso ir Europos Sąjunga (ES). Tiesa, ne absoliučiai. 2003 m. ES dujų importo rusiškų dujų dalis buvo 32 proc.; naftos importo Rusijos dalis (2002 m.) buvo 22 proc.
Dar labiau Rusija priklauso nuo ES rinkos. 2003 m. 58 proc. visos Rusijos eksportuojamos naftos buvo parduodama ES šalims. Dar daugiau, net 88 proc. eksportuojamų dujų buvo eksportas į ES.
Ateityje ši abipusė priklausomybė didės. Senkant Šiaurės jūros bei kitiems nedideliems telkiniams pačioje ES, reikės vis daugiau importuoti dujų ir naftos iš Rusijos - kaip artimiausios turtingos tų išteklių šalies. Lygiai taip pat reikės ES rinkos Rusijai, kurioje ji užsitikrins didžiules ir stabilias pajamas savo šalies reikmėms. Rusijai labai reikia tų pajamų - plotu būdama didžiulė šalis, ji priversta naudoti daug lėšų infrastruktūrai vystyti.
Politiškai motyvuotais manevrais dujų tiekimo konflikte su Ukraina Rusija apgadino savo patikimos energetinių išteklių tiekėjos reputaciją. Šį pusmetį ES pirmininkaujanti Austrija, kelios kitos šalys narės, Europos Komisija prabilo apie būtinumą rengti bendrą ES energetikos strategiją. Strateginė ekonominė partnerystė su Rusija, ilgalaikės stabilaus dujų (ateityje gal ir naftos bei elektros) tiekimo sutartys yra gerai, bet pati Rusija dar neįstengia būti patikima partnerė, nes nežada atsisakyti naudoti energetikos išteklių tiekimo kaip savo kiek savotiškos užsienio politikos įrankio.
O ES kol kas neturi bendros energetikos politikos. Yra tik keletas bendrai sutartų teisės normų, kurios reikalauja ardyt nacionalinių rinkų izoliuotumą, leisti daugiau konkurencijos visos Bendrijos mastu elektros ir dujų rinkose. Dujų tiekimas ir energetika apskritai tampa strateginės reikšmės dalyku, taigi į tuos reikalus priversta aktyviai įsikišti valdžia - ES šalių vyriausybės bei centrinės ES institucijos.
Kai vienas iš didžiausių dujų tiekėjų sukinėjasi it dramblys svetainėje, energijos tiekimas Europoje, kaip pažymėjo Europos Parlamento vicepirmininkas J.Saryusz-Wolskis, yra politinio turinio dalykas, todėl „turi būti svarstomas ES bendros užsienio ir saugumo politikos kontekste“.
ES numato tokius svarbiausius būdus savo šalių energetiniam saugumui stiprinti: (1) atominės energetikos reabilitavimas (vienas lenkų laikraštis rašė: „Kas geriau – atominė energetika ar dujos iš Rusijos?“), (2) tolesnis technologijų tobulinimas – siekiant didinti gamybą nedidinant energijos vartojimo, (3) biokuro bei kitų atsinaujinančių energijos išteklių didesnis naudojimas.
Atominės energetikos perspektyvos šviesėja ne tik todėl, kad naftos, dujų ir organiniu kuru gaminamos elektros kainos ateityje tik didės, darydamos atominių jėgainių elektrą santykinai vis pigesnę ir visiškai konkurencingą. Atominės elektrinės leidžia spręsti ir kitą potencialiai dar grėsmingesnę problemą – pasaulinį klimato atšilimą, nes neišleidžia į atmosferą anglies dvideginio. Technologijų tobulinimas teikia įvairiausių galimybių. Tereikia dar padidinti mokslo dėmesį šiai problemai. Biokuro perspektyvos taip pat labai plačios. Iš grūdų ar cukraus gaminamas bioetanolis iš dalies pakeistų benziną, rapsų ir kitų aliejinių kultūrų biodyzelinas – dyzeliną, medienos atliekos, šiaudai, taip pat specialiai auginamos medienos biomasė – šilumos ir elektros gamintojų kurą. Visi šie ištekliai amžini kaip Saulė.
Šiomis kryptimis Lietuva taip pat gali pasiekti pažangos. Mūsų šalis visą laiką gamino ir tebegamina daugiau elektros energijos nei reikia jai pačiai. Tiesa, uždarius pirmąjį Ignalinos jėgainės bloką, elektros eksportas beveik sunyko, bet tolesnis elektros vartojimas Lietuvoje bus patenkinamas, net ir uždarius antrąjį bloką 2009 m., savais pajėgumais. Per 8-10 metų pastačius naują kiek mažesnio galingumo atominę elektrinę, Lietuva išplėstų nuosavus elektros gamybos pajėgumus tuo metu, kai jai jau prireiktų papildomos energijos. (Šiuo metu Lietuva rengiasi kviesti potencialius investuotojus teikti pasiūlymus dėl galimos atominės energetikos plėtros Lietuvoje. Manoma, kad birželį, kai laukiami pasiūlymai bus išnagrinėti, bus galimybė galutinai apsispręsti ir suformuoti šalies energetikos strategiją.)
Toliau modernėjant mūsų ūkiui bei kintant jo struktūrai mažės ir gamyboje naudojamas energijos kiekis. Šiandien Lietuvoje 1 mln. eurų vertės produkcijai gauti sunaudojama 1273 tonos naftos, o Latvijoje – 759 tonos, ES vidutiniškai - tik 209 tonos. (Mūsų abejotiną pirmavimą lemia labai daug energijos vartojančių sektorių - trąšų, cemento gamybos - didelis lyginamasis svoris.) Kita vertus, buityje energijos vartojimas dar ilgai didės kylant mūsų gerovei.
Ir ateityje energija turėsim apsirūpinti patys. Tačiau Lietuvai tapus ES nare mūsų energetinis saugumas pasidarė ir visų ES šalių bendras reikalas. Dėl to mes, be abejo, tampame stipresni.
Jonas Čičinskas yra Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius.
2006-02-07
