• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

“Gaidos” festivalio programa, šiais metais itin išsiplėtusi, sąlygiškai skyla į dvi dalis. Antroji “teatrinė” dalis prasidėjo jau šį sekmadienį Gintaro Sodeikos ir Oskaro Koršunovo spektakliu “Vienatvė dviese”, o pirmoje “Gaidos” dalyje nuskambėjo 5 koncertai.

REKLAMA
REKLAMA

Keturis iš jų komentuoja muzikologė Gražina Daunoravičienė, daugiausiai dėmesio skirdama monumentaliam Onutės Narbutaitės opusui, kurį vadina vienu iš neabejotinų 14-osios “Gaidos” ženklų.

REKLAMA

Organizatoriai džiaugiasi, kad šiųmetė “Gaida” yra didžiausia, bet pasakyti, kad ji bus geriausia, dar nedrįsčiau, nes, kiek pastebėjau, visos “Gaidos” vyksta crescendo linija. Po praeitų metų festivalio atrodė, ar galima dar geriau ir daugiau. Tad sunku pasakyti, kaip bus šįmet, bet iš pirmų koncertų jau yra labai gerų įspūdžių.

REKLAMA
REKLAMA

Onutės Narbutaitės “Trys Dievo Motinos simfonijos”

Kaip dabar pagalvoju, nesu girdėjusi blogo Narbutaitės kūrinio. “Tres Dei Mater Symphonie” yra prie tų geriausių. Nesakau, kad jis yra absoliučiai tobulas, kaip kad visiškai tobula yra “Winterserenade”, kurią laikau šedevru. Bet tai yra labai rimtas, didelis kūrinys, liudijantis pačią Narbutaitės brandą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Klausantis muzikos itin įstrigo nesumeluotas, Narbutaitei būdingas liūdnumas. Tos intonacijos, dažniausiai užlūžtančios viršūnėse, nutrauktos, tarsi skausmingi liūdesio nervai. Simfoninio orkestro audinys, kuris tarsi supintas iš smulkių intonacijų siūlelių, sugėręs, regis, visos istorijos konotacijas. Kartais galvoju, čia vos ne Mahleris, o čia jau gal vagneriškas skausmas. Narbutaitė nepaprastai gražiai su dideliu užmoju naudoja varį (varinius pučiamuosius). Itin raiškus, turtingas, naujas jos orkestras. Kiek pažįstu kompozitorės kūrybą, galima palyginti kad ir su Antrąja simfonija, čia jau girdime kitokį orkestrą. Tai tikrai yra naujas žingsnis jos kūryboje.

REKLAMA

Kūrinys turi daug aspektų. Tokio grandiozinio kūrinio visuma - trys dalys, daugiau nei valandos trukmė - kelia tam tikrų pasvarstymų, klausimų. Galbūt idealiai jis skambėtų dalimis, ypač puiki yra “Mater Dolorosa” dalis. Čia pat man prieš akis iškyla jos mokytojo Broniaus Kutavičiaus “Stabat Mater” iš “Žiemių vartų”. Taigi turime dvi labai brandžias ir skirtingas “Stabat Mater”.

REKLAMA

“Stabat Mater”. Klausantis Narbutaitės “Stabat Mater”, to choro puantilizmo, atrodė, kad tu tiesiog niūniuoji savo “Stabat Mater”, kad ji sutampa su tavo dvasios tvinksniais ir tavo melodija. Mąstau, kodėl ji buvo tokia artima, nors pirmą kartą ją girdėjau. Ir supratau, kad tai “Dies irae” ritmas. Galbūt atsakymas, kodėl Narbutaitės muzika priimama be barjero, yra tas, kad joje tradicija jungiama su tradicija. Fenomenalus skambančios istorijos girdėjimas ir jos audimas į vientisą kompoziciją - galbūt tai yra priežastis, kodėl dabar Narbutaitės vardas taip garsėja Europoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Grigališkas choralas. Žinoma, negali sakyti kompozitoriui, kad kažko yra per daug ar pan., bet turėdama tokią pagavą, klausą, aš vis dėlto nebūčiau naudojusi finale grigališkojo choralo. Jis yra jau desakralizuotas, nuveltas, naudojamas kur reikia ir nereikia. Grigališkasis choralas, mano galva, oratorijos pabaigą “nusodino”, nors trečia dalis buvo nepaprastai gražiai pragiedrėjusi, tiesiog pakilusi į dangų. Bet tai yra kompozitorės sprendimas ir kompozitorius tikrai neturi reaguoti į kažin kokias nuomones iš šalies, jis turi turėti savo viziją ir ja įtikinti kitus.

REKLAMA

Atlikimas. Lietuviški kūriniai turi, sakyčiau, piktą lemtį. Pamenu, kai buvo atlikta Broniaus Kutavičiaus simfonija, skirta Vilniaus universitetui, o prieš jos atlikimą klaidžiojo įrašai, daryti užsienio atlikėjų. Visi priėjome prie išvados, kad užsienio atlikėjų kūrinys buvo pagrotas daug geriau.

REKLAMA

Po lietuviškos Narbutaitės opuso premjeros teko kalbėti su vokiečių muzikologu Lutzu Lesle. Jis su apmaudu sakė, kad Vokietijoje kūrinys vis dėlto buvo atliktas geriau. Kodėl? Geriau grojo orkestras. Išties klausydamasi koncerte kūrinio ne kartą sučiupau save mąstant, kad vyksta to juvelyriško teksto, parašyto su dideliu susikaupimu, galbūt su skausmu, atlikimas. Yra taktuojama, išgrojamos natos, bet nėra atlikėjų - orkestro, dirigento - susideginimo kartu su kompozitoriumi. Aš įsivaizduoju, kad kompozitorius tikrai aukoja save, susidegina, rašydamas tokį kūrinį, ir lygiai taip pat “susideginti” turi ir atlikėjai, antraip muzika negauna tos energetikos, kuri užprogramuota tekste.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pagavau save kartais nuobodžiaujant - būtent dėl atlikimo situacijos, kuri nėra gera naujam kūriniui. Tai nebuvo ta interpretacija, kuriai ir orkestrantai, ir dirigentas atsiduoda su visom pagavom. Netgi girdėjau, kad kūrinys čia, Lietuvoje, skambėjo ilgiau negu Vokietijoje, galbūt tai tiesiog tempo dalykai.

REKLAMA

Vis dėlto manau, kad “Trys Dievo Motinos simfonijos” išeis į pasaulį, pirmiausia atskiromis dalimis, ypač “Stabat Mater”. Tikiu Narbutaite ir jos kūryba, pagaliau girdžiu tą kūrinį ir matau prielaidas savo tikėjimui.

“Gaida Ensemble” koncertas

Labai patiko “Gaidos” ansamblio koncertas. Pirmiausia aš pasidžiaugiau, kad festivalis leidžia sau kviesti tuos atlikėjus, kurie atlieka, pvz., Ligeti muziką tarptautiniu standartu. Ligeti muziką mes esame girdėję iš įrašų, bet niekada negirdėję “gyvų” atlikimų. Turime užsipildyti XX amžiaus klasikos spragas, nes be šito negalima judėti pirmyn. Taip pat labai patiko “Gaidos” ansamblis, abu jauni dirigentai - Mindaugas Piečaitis ir Vykintas Baltakas.

REKLAMA

O dėl lietuviškų kūrinių - jie visi buvo skirtingi. Įdomus dalykas: Ramintos Šerkšnytės kompozicijoje jau girdėjosi tai, kad ji tapo žvaigžde festivaliuose ir turi daug užsakymų. Man jos maniera truputį priminė tai, kaip rašo Gubaidulina, kuri taip pat turi labai daug užsakymų. “Vortex” - labai gerai, techniškai sukurtas kūrinys, bet jis galbūt nėra tiek iškentėtas, krauju parašytas, kokius mes anksčiau girdėjome Šerkšnytės kūrinius. Truputį juntamas festivalinio užsakymo braižas arba, jau sakykime, štampai.

REKLAMA
REKLAMA

Algirdas Martinaitis, man regis, grįžo prie savo pamėgtos kūrybos, kuri jam tinka - tai grįžimas į “Nebaigtąją” simfoniją, į jo pramiklintą ranką ir muzikos teatrą. Martinaitis kartu su savo vizualiais akcentais, kokius matėme ir koncerte (kompozitorius, apsimuturiavęs galvą arabiška skara, išėjo nusilenkti su dviem manekenėmis už parankių) yra žavus ir nepakeičiamas.

Vykinto Baltako kūrinys man priminė avangardo laikus. Jis buvo labai sterilus, matyt, yra labai kietos struktūros, bet mes visi tarsi jau panirę į tikrą postmodernizmą ir džiaugiamės visokia muzika, o jis man pasirodė atėjęs iš tų tikrų struktūrinių avangardo laikų ir tuo išsiskyrė. Galbūt šis kūrinys man buvo mažiau įdomus, nors jis puikiai sukurtas su kulminacija trečiame ketvirtyje. Viskas tvarkoje, bet gal jau ne iš mūsų laiko, nors, žinoma, galiu klysti.

“Fringe” programa

Tai jaunos kultūros produktas. Tikrai puiku, kad galime susikviesti puikius atlikėjus ir duoti jiems laisvę improvizuoti klasikos temomis. Kūrybos požiūriu projektas “Die Welt ist Traum(a)” - tai vis dėlto dar pirmųjų žingsnių pėdsakai, toliau, matyt, bus jau originalesnė kūryba, nors vakarėlis buvo žavus, galbūt nekeliantis didelių ambicijų.

REKLAMA

Lietuviškos premjeros su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru

Koncertas margas, su kontroversijomis. Arvydo Malcio ir Juozo Širvinsko muzika buvo prognozuojama, pvz., Širvinskas rašo kad ir nedaug, bet netikėtumų nepateikia, o Jasenkos ir Kutavičiaus opusai buvo gerokai kitokie, negu kad galima buvo tikėtis. Galima sakyti, jie savo kūryboje padarė zigzagą.

Naujasis Kutavičiaus realizmas. Esame pratę prie jo “istorinių rekonstrukcijų metodo”, kai kompozitorius per dialektus, įvairias metaforas, kalbas, simbolius dažniausiai restauruodavo gilią praeitį - pagonybės, Mindaugo, universiteto įkūrimo laikus ir pan. (pvz., “Ignis et fides”). Tad niekas nesitikėjo, kad Kutavičius taip staigiai šoks į tai, su kuo jis visada kovojo - į konkrečią sovietinę realybę. Sprendimas su skaitovu, vaizdiniai akcentai, kuriuos galima apibūdinti kaip naująjį realizmą - tai kūryboje radikaliai nauja. Kompozitorius yra pasakojęs, kad tarnavo sovietinėje armijoje 4 metus Ukrainoje, matyt, ta patirtis jam yra labai įstrigusi.

Regis, Kutavičius neturi kompleksų kūryboje būti visada pavyzdingas, teisingas, laikytis tradicijų. Jis tiesiog yra didis menininkas su visa savo drąsa daro taip, kaip jam atrodo įdomu. “Dribsniai rekrutams” - labai ryškus zigzagas, nors klausantis orkestro aiškiai girdėjosi ir anų “rekonstrukcijų” elementai, pvz., repetityvumas. Galbūt sumanymas buvo supriešinti du laukus - choras su sovietiniais drabužiais ir gilus pasąmoninis klodas orkestre. Žinoma, tai tik pirmas įspūdis, rimtesnėms išvadoms reikėtų patyrinėti daugiau.

REKLAMA

Michaelas Gordonas. Man jo kūrinys “Weather” pasirodė itin amerikietiškas. Tai tipiškas minimalizmas - yra kartojimo, fazinių elementų, nors ir ne chrestomatiniu pavidalu: tikrasis minimalizmas turi turėti apie devynis požymius. Čia nebuvo to pilno komplekto - galėjai pajusti tam tikrą dramaturgiją ir dėl to muziką buvo gana gera klausyti. Vis dėlto kai pamačiau datą - 1997 m., truputį nustebau, nors nesakyčiau, kad tai neaktualu, sena. Tai postmodernus kūrinys, sukaupęs patirtį, kuri kompozitoriui tuo atveju buvo reikalinga. Tad nėra trūkumas ir tai, kad naudojama repetityvinė technika, kuri jau tarsi yra ir “nemadinga”.

Antano Jasenkos zigzagas. Mes pripratę prie Jasenkos kūrybinio metodo, kuris buvo labai griežtas, racionalus, ezoteriškas, su įvairiomis sudėtingomis manipuliacijomis. O dabar išgirdome zigzagą į visišką tonalumą, tradiciją, akompanuojamą vokalą, katarsišką skambėjimą. Pamatėme kitokį Jasenką. Po koncerto kalbėjau su suomių muzikologe Tina Koivisto, ji minėjo, kad ir Suomijoje - totalus grįžimas į neotonalumą įvairiausiais pavidalais, jaunimas išsiilgęs skambančių trigarsių. Tad Jaseka šia prasme panašus į jaunuosius suomius, nors ir bendrai pasaulyje ta kryptis gana ryški.

REKLAMA

Arvydas Malcys turi susikūręs savo “dirbtuvę”, ypač kamerinio orkestro srity, kur lipdo garsines “skulptūras” - įvairių formų ir dizaino skambesius, o paskui mus tarsi vedžioja pagal tam tikrą sugalvotą dramaturgiją po tą dirbtuvę ir parodo skambesius, kuriuos sukūrė šį kartą. Jo “Perskelta tyla” netikėtumų nepateikė.

Parengė B.B.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų